Aliuminio efektas: nuo trumpalaikių psichikos sutrikimų iki vėžio ir Alzheimerio ligos?(2)

Aliuminis – labiausiai žemės plutoje paplitęs metalas, bet absoliučiai daugumai žinomų gyvybės formų, išskyrus keletą augalų, nereikalingas. Deja, daugėja mokslinių duomenų, kad didžiuliais kiekiais žmogaus naudojamas metalas pasižymi neurotoksiškumu, o didesnės jo koncentracijos galimai yra vienas iš Alzheimerio ligą sukeliančių rizikos faktorių. Dėmesys į sveikatai žalingą metalą atkreiptas rugsėjo 11 – 20 dienomis didžiuosiuose šalies miestuose praūžusiame mokslo festivalyje „Erdvėlaivis žemė“.

Reklama

Judrus, reaktyvus ir žalingas

Aliuminis atrastas 1827-aisiais metais, o pramoniniu būdu išgaunamas maždaug 120 metų. Atsparus korozijai, lengvas, plastiškas, o lydiniuose – tvirtas metalas per šimtmetį tapo sunkiai pakeičiamas šiuolaikinio žmogaus aplinkoje. 13-asis Mendelejevo lentelės elementas masiškai naudojamas automobilių, aviacijos ir daugelyje kitų pramonės sričių.

Lyginant su kitais toksiniais metalais, pavyzdžiui, švinu, aliuminio poveikis žmogaus sveikatai nėra toks agresyvus, dažnai pasireiškia per gerokai ilgesnį laiką, o moksliškai aliuminio žalą įrodyti yra sudėtinga. Galbūt todėl aliuminio naudojimas mūsų aplinkoje reguliuojamas labai mažai, bet pasigirsta vis daugiau balsų, kad šį reguliavimą reikėtų sugriežtinti.

Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Biochemijos ir biofizikos katedros lektorė  dr. Vilma Kisnierienė teigia, kad netinkamai naudojamas aliuminis nėra draugiškas nei žmonėms, nei gyvūnams, nei daugumai augalų. „Jeigu kalbėtume apie žmones, aliuminis dėl jam būdingų savybių gali sutrikdyti geležies pusiausvyrą, pažeisti biologines membranas. Įrodyta, kad metalas trikdo ląstelių dalijimosi ir kitus jose vykstančius procesus, pavyzdžiui, mitochondrijų veiklą. Organizmuose aliuminis tampa magnio bei kalcio konkurentu. Magnis aliuminio išstumiamas iš daugelio kofermentų, o kalcis – iš kaulinių audinių“, – sako dr. V. Kisnierienė.

„Aliuminio poveikį galima skirstyti į trumpalaikį ir ilgalaikį. Jei kalbėtume apie trumpalaikį poveikį, aliuminis galimai sukelia atminties pablogėjimą, mokymosi sunkumų, koordinacijos ir orientacijos, psichikos sutrikimų. Visgi kur kas dažnesnis ir labiau pastebimas ilgalaikis poveikis, – teigia mokslininkė. – Esama duomenų, kad aliuminis yra vienas iš Alzheimerio ligos rizikos faktorių, nors tiesioginių įrodymų rasti sudėtinga. Aliuminio, patenkančio per virškinimo traktą, mūsų kūne lieka tik 0,1 proc., bet jis iš žmogaus kūno beveik nepasišalina, todėl koncentracija metams bėgant tik didėja. Labiau nei kitur aliuminis kaupiasi kauluose, smegenyse, kepenyse.“

Kamelfordo avarija

1988-ųjų liepą į Anglijos miesto Kamelfordo vandenvietę įriedėjo savivartis, gabenęs 20 tonų aliuminio sulfato, naudojamo valyti drumstam vandeniui. Pirmą kartą čia atvykusiam savivarčio vairuotojui dar prieš reisą buvo duotas vandenvietės aliuminio sulfato rezervuaro raktas ir pasakyta, kad talpyklą rasti lengva – ši esanti „iškart įvažiavus pro vartus, kairėje“. Tačiau rezervuarų nurodytoje vietoje buvo daug. Maždaug po dvidešimties minučių paieškos vieną pavyko atrakinti. Kadangi raktas tiko, vairuotojas išpylė krovinį ir, jo manymu, įvykdęs užduotį pasišalino.

Rezervuaras buvo ne tas, o atvežtas aliuminio sulfatas pateko tiesai į miesto vandentiekio sistemą, iš jos – maždaug į 20 tūkst. gyventojų namus. Keletą dienų po avarijos vietos valdžios atstovai tikino, kad vandenį vartoti saugu, o vienas į savivaldybę paskambinęs gyventojas buvo nuramintas, kad „gal vanduo šiek tiek rūgštokas, bet jį gerti taip pat saugu, kaip vandenį su citrinų sultimis“.

Avarijos poveikis pasireiškė ne iš karto, dar ilgiau truko, kol teismuose buvo įrodyta, kad nelaimė pakenkė Kamerfoldo gyventojų sveikatai Tik 1999 m. „British Medical Journal“ išspausdino medicininių tyrimų ataskaitą, kurioje teigiama, kad dalis avarijos aukų dėl aliuminio poveikio patyrė ženklią smegenų žalą, o jos simptomai atitiko Alzheimerio ligos simptomus. Esama tvirtų duomenų, kad apsinuodijimas aliuminiu sukėlė vėlesnes dviejų miesto gyventojų mirtis. Šioje istorijoje svarbu ir tai, kad Kamerfoldo avarija tapo savotišku atskaitos tašku, po kurio susirūpinta išsamiau tirti šio anksčiau sąlygiškai saugiu laikyto metalo poveikį žmonių organizmams, o dėmesys į problemą atkreiptas pasauliniu mastu.

Aliuminis virtuvėje ir kitose netikėtose vietose

Bene įprasčiausia vieta, kurioje netrūksta šiame straipsnyje aptariamo elemento, – mūsų virtuvė. Daugiau ar mažiau aliuminio yra folijoje, kepimo milteliuose, miltų mišiniuose, užšaldytoje tešloje, pudroje, druskoje, lydytame sūryje. Į virtuvę, taip pat mūsų organizmus aliuminis patenka su maisto priedu E541, kuris kaip emulsiklis naudojamas sūrių gamyboje, šaldant žuvis ar ruošiant faršą. Taip pat – priedais E554, E555, E556, E559, neleidžiančiais sulipti druskai, miltams ar jų mišiniams. Šie medžiagų junginiai dažniausia naudojami gaminant padažus, desertus, taip pat kaip emulsikliai kituose produktuose.

Nors aliuminio puodai tapo retenybe, jų vis dar pasitaiko, ypač nuošalesnėse Lietuvos vietovėse. „Svarbu nenaudoti aliuminio indų, aliuminio pakuočių ten, kur gamindami maistą susiduriame su rūgštimi: nevirti aliumininiuose induose jokių rūgščių produktų, pavyzdžiui, uogienių. Anksčiau žmonės tą žinojo, bet dabar po truputi pamiršta, nors aliuminio indų dar kai kur yra“, – sako dr. V. Kisnierienė.

Aliuminio junginiai taip pat naudojami daugelyje kosmetikos priemonių – pavyzdžiui, antiperspirantuose, odos kremuose, tepaluose nuo saulės ir net kūdikių servetėlėse. Dr. V. Kisnierienės teigimu, besaikis tepalų, nepraleidžiančių ultravioletinės spinduliuotės, taip pat anstiperspirantų naudojimas galimai nėra saugus. „Reiktų atkreipti dėmesį į šių priemonių sudėtį – dažniausiai jose būna aliuminio druskų. Čia aliuminis kenksmingesnis, negu gaunamas su maistu, nes absorbuojamas per odą, aplenkiant virškinamąjį traktą. Dėl šios priežasties vertėtų susilaikyti nuo reguliaraus minėtų priemonių vartojimo arba rinktis tas, kurių sudėtyje aliuminio druskų nėra, pavyzdžiui, antiperspirantą pakeičiant dezodorantu“,  – pataria mokslininkė.

Pasak dr. V. Kisnierienės, ypač kenksminga aliuminio ir konservantų parabenų, esančių antiperspirantuose, sąjunga. Aliuminis pažeidžia DNR, o parabenai skatina ląstelių dauginimąsi – esama duomenų apie antiperspirantų vartojimo ir sergamumo krūties vėžiu koreliaciją.

Aliuminio aptinkama ir kai kuriuose augaliniuose narkotikuose – pirmiausia kokaine, kurio gamyboje naudojama aliuminio pasta, taip pat tabake, kiek mažiau kanapėse. Papildomu, nedideliu aliuminio šaltiniu gali tapti paprasčiausia arbata, ypač geriant ją su citrina, taip pridedant rūgšties.

Į dirvas – su rūgščiaisiais lietumis

Viena iš taršias technologijas naudojančios civilizacijos rykščių – rūgštieji lietūs. Lyjant į dirvožemį, vandens telkinius

aliuminis patenka agresyviausios Al3+ jonų formos pavidalu. Esama duomenų, kad dėl šios priežasties pramoniniuose Europos Sąjungos rajonuose žuvo beveik trečdalis miškų. Žinoma, gamta turi ypatingą gebėjimą atsinaujinti, todėl dėl aliuminio taršos atsiradusias dykvietes dažnu atveju vėl užima miškai.

Riba, iki kurios gamta, dramatiškai nepasikeitusi, vis dar sugebėtų išsivalyti, be globalių pasekmių sugerti ir neutralizuoti beatodairiškai augantį antropogeninės veiklos poveikį, mokslui nėra žinoma. Tačiau mokslo pasaulyje beveik visuotinai sutariama, kad nuo XX a. pradžios eksponentiškai greitėjanti industrializacijos plėtra yra chaotiška, turinti stiprų keičiantį poveikį jau nebe atskiroms ekologinėms sistemoms, bet Žemės visumai. Šios plėtros negalėtume pavadinti nei gamtiška, nei darnia, ir šiai minčiai pritaria didesnioji dalis šiuolaikinių mąstytojų, gamtos mokslų ir įvairiausių kitų mokslų specialistų. Besaikis ir neatsakingas aliuminio naudojimas yra vienas tokios plėtros atvejų.

Mindaugas Savickas

Šaltiniai

Sharma HS, Ali SF, Hussain SM, Schlager JJ, Sharma A. Influence of engineered nanoparticles from metals on the blood-brain barrier permeability, cerebral blood flow, brain edema and neurotoxicity. An experimental study in the rat and mice using biochemical and morphological approaches. J Nanosci Nanotechnol. 2009 Aug;9(8):5055-72.

Sharma HS, Sharma A. Neurotoxicity of engineered nanoparticles from metals. CNS Neurol Disord Drug Targets. 2012 Feb;11(1):65-80.

Kamalov J, Carpenter DO, Birman I. Cytotoxicity of environmentally relevant concentrations of aluminum in murine thymocytes and lymphocytes. J Toxicol. 2011;2011:796719. Epub 2011 Jun 27.

Yokel RA, Hicks CL, Florence RL. Aluminum bioavailability from basic sodium aluminum phosphate, an approved food additive emulsifying agent, incorporated in cheese. Food Chem Toxicol. 2008 Jun;46(6):2261-6. Epub 2008 Mar 10.