Žolininkė Danutė Kunčienė: “Kaip tikiu draugu, taip tikiu gamta”

Ateinu pas Tave su dėkingumu už kiekvieną Žemės Žolyną. Už nesuskaičiuojamas žoles, augusias nuo pat Pasaulio pradžios ir augsiančias iki Paskutiniosios Dienos. Už jau išnykusias vaistažoles.  Ateinu dėkoti už žoleles, kurias žinoję ir kuriomis naudojęsi manieji Protėviai. Šlovinu Tave už tai, kad Esi taip nuostabiai pasirūpinęs Žmogumi, sukuriant žolelę kiekvienai ligai gydyti. Laimingi ir dėkingi galim džiaugtis psalmių žodžiais: “Viešpats mano Ganytojas. Man nieko netrūksta. Žaliose lankose Jis mane paguldo, prie ramių tvenkinių mane gano. Atgaivina mano gyvastį”. (Ištrauka iš Žolinčiaus maldos)

Reklama

Esate žolininkė, viena iš  „Žolinčių akademijos“ įkūrėjų.  Iš kur toks ryšys su gamta?

Esu kaimo vaikas, augau Klaipėdos rajone. Jau nuo pat mažumės daug laiko praleisdavau miške. Prisimenu mamos pasakojimus, kaip ji vežimėlį, kuriame mažytė gulėjau, pastatydavo po medžiu, prikabindavo įvairiausių lapų, kad judėtų, ir palikdavo, o pati bėgdavo dirbti įvairiausių darbų.

Vėliau augant, - jau pati prisimenu, - mano visi lėlių rūbeliai buvo padaryti iš medžių, žolių lapų. Mane visada traukė gamta. Mėgau joje būti. Kalbėdavau su medžiais, augalais, paukščiais. Ir kaip man atrodė tuo metu, mes puikiai susikalbėdavome. Tik mama dažnai sakydavo: „Gal tu garsiai nepasakok apie savo ryšį su gamta“. Tai aš taip tyliai ir kalbėdavausi.

O kada jau pradėjote tikėti, kad tie medžių lapai ne tik žaisti tinkami, bet ir naudingi mūsų sveikatai?

Šias žinias perėmiau iš savo močiutės. Ji buvo kaimo šviesuolė. Kaime žmonės sakydavo – nueik pas žolininkę, ji tau duos žolelių, sutaisys kokį gėrimą ir tuoj pasveiksi. Į tokius pasakymus aš labai reaguodavau, man buvo įdomu, kas, kaip ir kur.

Kiekvieną šeštadienį su močiute šluodavom kiemą, balindavome akmenėlius, sodindavom gėlių darželius. Ir dabar aš jau suprantu, tuo metu to nesuvokiau, kad darželyje augo didysis debesylas, saulažolė, kiti vaistiniai augalai. Tuo metu man tai buvo draugai, augalai, kurie gražūs, ir tiek.

O labiausiai atmintyje įstrigo dilgėlių sriuba, kurią virdavo močiutė. Taip pat garšvos, kuri augo pievelėje už namo, rinkimas. Mokindavo pavyzdžiais, sakydavo: „Žiūrėk, ir kačiukai ir šuniukai valgo šitą žolę, kai jiems pilvą skauda. Valgykime ir mes.“

Savo žinias nusprendėte pritaikyti tradicinėje medicinoje. Kas lėmė tokį Jūsų apsisprendimą?

Būdama šešerių metų smarkiai susižeidžiau, ilgą laiką gulėjau ligoninėje. Ten mane prižiūrėjusi seselė buvo tokia nuostabi, kad pasakiau sau – užaugusi tapsiu sesute ir labai mylėsiu savo ligonius. Šiam mano norui buvo lemta išsipildyti – Klaipėdos medicinos mokykloje baigiau medicinos mokslus ir tapau medicinos sesele. Dirbau vaikų ligoninėje, ir būtent tuomet grįžo noras padėti žmonėms, prisidėti prie jų sveikatos gerinimo ne tabletėmis, o natūraliais metodais.

Gyvenau jau mieste, tad natūraliai buvau pamiršusi savo pievas ir miškus. Palengva grįžo žinios, matyti vaizdai, pradėjau glaustis prie knygų, žmonių, ieškojau informacijos. Dabar jau neįsivaizduoju savo gyvenimo be gamtos.

Dėl to ir gimė „Žolinčių akademija“?

Mintis gimė neįprastai ir kiek netikėtai. Daugiau nei prieš dešimt metų teko lankytis pas šviesaus atminimo tėvą Stanislovą. Čia mes visi, sveikos gyvensenos puoselėtojai, dalyvavome renginyje – diskusijoje. Kalbėjomės apie meilę gamtai, augalus, jų naudą mūsų sveikatai ir kitus gražius dalykus. Tėvas Stanislovas kreipėsi į mus: „Jūs visi, čia susirinkę, esate žoliniai“. Mums kilo klausimas, kodėl žoliniai. O ne, pavyzdžiui, žolininkai?

O tėvas Stanislovas liepė atsiversti Valančiaus raštus, kuriuose yra paaiškinimas – kad nuo seno gyveno žmonės, kurie braidžiodavo po pievas, aiškindavo žmonėms, kaip reikia pažinti tuos augalus, juos mylėti, kaip savo reikmėm panaudoti – ar audinio dažymui, ar gyvulio gydymui. Ir jie buvo žolinčiai.

Žolinčiai – neįprastas terminas. Kuo skiriatės nuo kitų panašių sveikos gyvensenos propaguotojų?

Žolinčiai  - gamtos žmonės. Juokauju sakydama, kad mes tik braidome po pievas, džiaugiamės gamta. Taip ir gimė „Žolinčių akademija“. Nusprendėme, kad kalbėsime žmonėms apie sveiką gyvenseną, kaip tai yra neatsiejama nuo gamtos, koks yra svarbus žmogaus ir augalo santykis.

Daug dirbame, draugaujame su mokyklomis, darželiais. Daug dėmesio skiriame jauno žmogaus ugdymui, švietimui. Mes siekiame, kad žmogus pirmiausiai būtų davėjas, o ne vartotojas. Supažindindami su įvairiausiais augalais pasakojame ne apie tam tikras jų gydomąsias savybes, bet pirmiausiai kalbame apie augalo išvaizdą. Domimės, kas jo kaimynai, kaip tas augalas ar žolė jaučiasi, ar ji minkšta, ar kieta, ar ji badosi, ar ne, koks skonis, jei ji valgoma ir pan. Ir tik vėliau studijuojame gydomąsias augalų, žolių savybes.

Iš kur semiatės žinių?

Turiu mokytojus, kuriems žemai lenkiuosi. Tai vaistininkas Virgilijus Skirkevičius, žolininkės Jadvyga Balvočiūtė, Janina Danilienė, fitoterapeutas Juozas Ruolia.

Mes nesiekiame gydyti. Tą turi daryti specialistai. Mes mokome gražiai gyventi, gauti iš gyvenimo kuo daugiau teigiamų emocijų, mylėti gamtą. Nes gamta yra didžiulė gydykla, kurios turtus mes galime panaudoti savo sveikatos gerinimui.

Anksčiau augo tos pačios žolelės, tie patys medžiai, tačiau šiandien, rodos, žinome tikrai daugiau apie įvairių augalų poveikį mūsų sveikatai.

Renku žmonių pasakojimus, įvairius receptus, kaip žmonės gydėsi anuomet, kai gydomosios savybės dar nebuvo tyrinėtos ar moksliškai įrodytos. Iš tiesų džiugu, kad daugybė senų receptų šiandien jau yra ir moksliškai patvirtinta.

Pati esu atkūrusi vieną receptą. Tai Jono Pabražos, kunigo, pirmojo biologo, kuris buvo ne tik nuodėmklausys, bet ir puikus gydytojas. Kunigas su broliais vienuoliais važiuodavo į pajūrį vasaros pabaigoje ir rinkdavo jūros išmetamą žolę – guveinį. Ją džiovindavo, po to sumaldavo ir darydavo duoniukus su ruginiais miltais. Jais gydydavo žmones, kurie skųsdavosi sąnarių, kaulų ligomis.

Džiaugiuosi, kad šį receptą man pavyko prikelti, sugrąžinti į gyvenimą ir pristatyti jį žmonėms.

Sveikatai naudingų augalų – daugybė. O kokių reikėtų turėti kiekvienam savo namų vaistinėlėje?

Pirmiausiai tai – pelynas. Šis augalas ne tik gydo įvairias virškinimo ligas, bet kartu saugo namus nuo blogųjų dvasių. Pelyną galima džiovinti arba užpilti degtine. Taip pat vaikams galima būtų duoti uostyti uždegto pelyno dūmų. Pati menu, kad vaikystėje taip gydžiausi nuo kirminų.

Neįsivaizduoju namų vaistinėlės be ramunėlių, liepžiedžių. Šių vaistinių augalų gydomąsias savybes turbūt žino visi. Tik būtų puiku, kad patys prisirinktume šių vaistažolių, o ne pirktume parduotuvėje.

Jei pasidarys liūdna, neramu, ypač

žiemą – turėkite po ranka jonažolių. Jei skundžiatės žemu spaudimu – gerkite jonažolių arbatą. Jonažolės su aliejumi – puiki priemonė nusideginus.

Nepatingėkite pasilaužyti aviečių šakelių. Labai gerai būtų, jei kartu liktų ir uogos. Jas reikėtų susidžiovinti ir gerti arbatas.

Čiobrelių ir raudonėlių arbatos – puikus vaistas nuo kosulio. Čia tiks ir plautė, kurios galite prisidžiovinti.

Beržo lapai – priemonė, padėsianti peršalus. Gerkite karštą arbatą su medumi. Jei pučia pilvą – gerkite šaltą arbatą. Jeigu norime išsivalyti organizmą – gerkime dvi savaites nesaldintą beržų arbatą.

O jei nespėjote prisirinkti šių gėrybių pavasarį ar vasarą, nieko baisaus, tai galite padaryti ir dabar, tiesiog išbėgę į kiemą. Šiuo metu žydi žliūgės. Tikrai galite visi prisirinkti ir naudoti salotoms ar išsispausti sulčių. Jas rinkti galima ir iš po sniego. O kur dar zuikio kopūstų skanumas... Na, o jei prisirinkote per daug, naudokite džiovintus augalus vonioms, kompresams.

Kaip tikiu draugu, taip tikiu gamta – medžiais. Jie yra vyresnieji mano broliai ir seserys. O žolės yra jaunesnieji mano broliai ir sesės. Tai yra mano šeima.

Kalbino Agnė Garkauskienė