Kas turėtų laimėti kovą dėl vaikų auklėjimo – „tobula“ valstybė ar netobula šeima? (5)
Kada vaikui šeimoje kyla realus pavojus? Kada ir kaip valstybinėms institucijoms įsikišti į vaikų auklėjimą? Tokie klausimai šiuo metu karštai svarstomi viešojoje erdvėje po parlamentarių Rimantės Šalaševičiūtės ir Onos Valiukevičiūtės parengtų įstatymo pataisų, kurios ketinamos svarstyti jau gegužės 21-ąją.
Užslėptas šeimos ardymo įrankis?
Lietuvių šeima prarado savo trimetį sūnelį Didžiojoje Britanijoje, kai pasiskundė, jog jį darželyje sumušė penkiametis; Didžiojoje Britanijoje naujagimis atimtas iš mamos, nes ji blogai mokėsi ir galėjo ateityje "emociškai sužeisti" savo vaiką; musulmonė mama neteko sūnaus Norvegijoje, kai šis iškrito iš sūpuoklių; Rusijoje vieniša mama neteko sūnelio, nes jos nuomojamas butas buvo per skurdus, vaikutis turėjo per mažai žaislų; Vokietijoje tėtis 7 dienas praleido kalėjime, nes neleido pradinukui lankyti seksualinio švietimo pamokų; Suomijoje 10-metė mergaitė paimta iš šeimos po to, kai mama uždraudė jai valgyti saldumynus ir nuvedė praustis; Norvegijoje vien per penkerius metus (nuo 2007m. iki 2011 m.) iš šeimų buvo paimta 61 tūkst. vaikų, iš jų apie 40 tūkst. – galutinai, be sugrąžinimo tikriesiems tėvams. Tokiais pavyzdžiais iš šalių, kuriose jau galioja vadinamoji juvenalinė justicija, savo kreipimąsį į Seimo narius pradeda Lietuvos tėvų forumas, ragindamas atmesti šios juvenalinės justicijos (JTO Agenda 21) pagrindu ir sukurtus minėtų seimūnių O.Valiukevičiūtės ir R.Šalaševičiūtės pateiktus teisės aktus (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2, 10, 49, 56 ir 57 straipsnių pakeitimo ĮSTATYMO PROJEKTAS, XIIP-317 2013-03-05, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 24, 56 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 47(1), 56(1) straipsniais ĮSTATYMO PROJEKTAS XIIP-321 2013-03-05), „kaip grubiai pažeidžiančius net keletą Lietuvos Konstitucijos Straipsnių ir žmogaus teises“.
„Prisidengiant kilniu tikslu – „kova prieš smurtą prieš vaikus“, siekiama įteisinti patį didžiausią smurtą prieš vaiką ir šeimą – savavališką ir nepagrįstą palengvintą vaiko paėmimą iš šeimos, grubų kišimąsi į šeimos gyvenimą, - teigiama kreipimesi. - Užsienio patirtis rodo, kad panašių teisinių aktų priėmimas ir įgyvendinimas tampa laisvos prekybos vaikais ir nepagrįsto šeimų ardymo įrankiu. Įgyvendinus įstatymo pataisas, tėvai ir pedagogai neteks bet kokių poveikio priemonių, kurių trumpalaikis taikymas dėl objektyvių priežasčių vaiko elgesio korekcijos tikslais nesukelia jokios žalos jo sveikatai ir pozityviajai raidai. Vykdant šį įstatymą, vaiką dėl menkiausios priežasties bus galima paimti iš tėvų, neatsižvelgiant į vaiko ir tėvų psichologinius – emocinius ryšius, prigimtinę teisę augti su tėvais, ir perkelti jį gyventi pas kitus globėjus, nors jie ir būtų tolimi vaiko etninei ir kultūrinei aplinkai“.
Lietuvos tėvų forumas įsitikinęs, kad atsakingos institucijos Lietuvoje turėtų padėti šeimoms, suteikdamos psichologinę ir materialinę pagalbą, sukurdamos tėvystės įgūdžių ugdymo ir palaikymo sistemą, o ne koncentruotis į prievartinius poveikio mechanizmus.
„Mes jau turime Nepilnamečių apsaugos ir Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymus, kurių atsakingas vykdymas padėtų apsaugoti pačius pažeidžiamiausius visuomenės narius. Reikalaujame vykdyti 13 Konstitucijos straipsnį (Lietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje) ir aktyviai dalyvauti sugrąžinant į Lietuvą mažuosius Lietuvos piliečius, atimtus iš tėvų Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje ir kitose šalyse“, - skelbiama Jolitos Višinskienės pasirašytame kreipimesi.
Lietuvos psichozė?
Psichiatras Dainius Pūras įsitikinęs, kad ši tema – pernelyg aršiai eskaluojama. „Kažkokia psichozė Lietuvoje – neva ateina norvegai iš lietuvių atimti 26 tūkstančius vaikų. Juk už nieką vaiko neatima. Tai pas mus dabar atima už nieką – prisiminkime Garliavos atvejį. Duok Dieve, kad pas mus tokia tvarka, kaip Norvegijoje, būtų, kur vaiko iš tėvų už nieką niekas neatiminėja“, - kalbėjo portalo pašnekovas.
O kaip psichiatras pakomentuotų lietuvių šeimos atvejį, kai mažametį sūnų svečioje šalyje atėmė iš jų, tėvams tik pasiskundus, kad vaikas skriaudžiamas darželyje? „Turbūt buvo už ką paimti – mes ne viską žinome. Juk išgirdome tik vieną pusę. Rusijoje pilna tokių aiškinimų: „Vaiko nenuprausiau ir jį iš manęs atėmė“. Čia taip puikia dirba juodosios technologijos – net neabejoju tuo, - savo požiūrį dėstė D. Pūras. - Akivaizdu, kad mūsų, Lietuvos, vaikų tarnybos yra silpnos. Yra siaura riba – kištis į šeimą, kai reikia, ir nesikišti, kai nereikia“.
Įstatymo pataisoje numatoma tarnyboms įsikišti, kai prieš vaiką vartojamas fizinis, psichologinis ar kitoks smurtas, kai neužtikrinamas jo išlaikymas. Ar juo paliekama terpė atimti vaiką iš tų namų, kur beveik tuščias šaldytuvas ir skurdesnės gyvenimo sąlygos? „Aišku, kad ne. Niekas vaiko neatims, ir jeigu tėvai jį subars, ir jeigu suduos jam. Kalbame ne apie pavienius atvejus, bet apie chronišką dalyką, kai auklėjama smurto būdu“, - sakė pašnekovas.
Paprašytas išsamiau paaiškinti, kas tai yra emocinė prievarta, psichiatras nusistebėjo: „Kodėl Lietuvos žmonėms reikia aiškinti, kas tai yra prievarta? Jei žeminamas vaiko orumas – tai jau ir yra prievarta. Jei tie žeminimai tęsiasi nuolat ir chroniškai. Net ir vadinamosios geros mamos kartais pasako: „Kam aš tave pagimdžiau?“ ar „Prakeikiu tą dieną, kai tave pagimdžiau“, bet chroniška emocine prievarta laikoma, jei tokie pareiškimai kartojasi nuolat. Jei būtų užfiksuoti tokie atvejai, mes jau esame priversti pradėti teismo procesą, kad vaikas laikinai – pabrėžiu, kad laikinai – pagyvens pas laikinus globėjus, kol tėvai mokysis tapti normaliais tėvais. Ir tuo paminėtu atveju Norvegijoje tėvai perka brangiausius bilietus ir važinėja savaitgaliais pas savo sūnų. Mokykis, ir vaikai augs su tavimi“.
Tad vis dėlto, patvirtinus tokią įstatymo pataisą, kam būtų suteikta aukščiausia vaikų auklėjimo teisė – šeimai ar valstybei? „Žinoma, kad tai šeimos teisė, bet negalima pažeidinėti žmogaus, šiuo atveju – vaiko, orumo“, - sakė D. Pūras.
Psichiatro nuomone, ar apskritai egzistuoja tobuli tėvai? „Nėra tobulų tėvų. Mes gi neskirstome šeimų į geras ir blogas. Tai yra Lietuvos problema, kad pusė tėvų galvoja, jog yra geri, o kiti, alkoholikai, yra blogi tėvai, iš kurių ir reikia atimti vaikus. O norvegai taip nemąsto. Jie laikosi nuostatos, kad visoms šeimoms reikia padėti. Ir dabar Lietuvoje juk kariauja būtent tie tėvai, kurie neobjektyviai save per gerai vertina ir yra įsitikinę, kad jiems viskas galima, net ir mušti vaikus“, - kalbėjo D. Pūras.
Nekvalifikuota
“Smurtu smurto neužgesinsi. Jei žmogus smurtauja ar yra per daug griežtas, vadinasi, jis yra išsigandęs. Per smurtą persiduoda baimė. Gal tai ateina ir iš mūsų tautos išgyventos skaudžios praeities. Jei balioną su vandeniu paspausime vienoje vietoje, vanduo išbėgs per kitą vietą – lygiai tas pats ir su pykčiu. Gal bijodami, kad vaiko neatimtų, tėvai ir nesmurtaus, bet tas pyktis pasireikš kažkaip kitaip. Todėl visų pirma reikalingos prevencinės programos tėvų bendravimo kultūrai kelti, o ne tokie įstatymai”, - paprašytas pakomentuoti R. Šalaševičiūtės ir O. Valiukevičiūtės iniciatyvą sakė psichiatras profesorius Gintautas Vaitoška.
Tačiau ar inicijuojamos įstatymų pataisos nesukels grėsmės prarasti vaikus ir ne asocialioms šeimoms, kaip kad teigiama, jog pasitaiko užsienio šalyse? “Kolegos Anglijoje pasakoja, kad yra tokia tendencija, jog turtingi sutuoktiniai atima vaikus iš neturtingų tėvų, kurie turi tik labai nedidelių problemų. Įvaikinimo agentūros iš tiesų veikia. Visada yra piktnaudžiavimo įstatymais atvejų, tačiau tai tik viena didelė problema. O tos įstatymų pataisos visų pirma visų pirma būtų represija prieš represiją, smurtas prieš smurtą. Psichologiniu atžvilgiu tai būtų labai nekvalifikuotas veiksmas”, - kalbėjo G. Vaitoška.
Kanadoje atima ir iš rūkančių
Nacionalinės alkoholio ir tabako koalicijos (NATK) prezidentas gydytojas psichiatras Aurelijus Veryga „Vakarų Lietuvos medicinai“ sakė neturįs labai griežtos nuomonės šiuo metu visuomenėje karštai svarstomais klausimais, nesąs ir vaikų paėmimo ir perdavimo atitinkamoms institucijoms specialistas, bet kaip tėvas galįs pasakyti – yra už tai, kad vaikas augtų šeimoje. „Net nebūtinai savoje, jei joje iš tiesų nesaugu – tebūnie šeimynoje, bet tik ne valstybinėse institucijose, kad ir kokios geros būtų jų auklėtojos, - kalbėjo A. Veryga. – Man svarbu ir tai, kad vaikas augtų dviejų lyčių šeimoje, nors yra žmonių, kurie mano kitaip. Vaikui reikia matyti ir tėvą, ir motiną, mokytis skirtingų socialinių vaidmenų, ko negalėtų užtikrinti vienalytė šeima“.
Psichiatras sakė nesąs įsigilinęs, kaip vaiko paėmimo iš šeimos mechanizmai veikia kitose šalyse, bet girdėjęs kolegų iš Kanados pasakojimus, kad toje šalyje egzistuojanti praktika, kai iš tėvų, kurie rūko prie vaiko, jis atimamas trumpam laikotarpiui, kol šie išsprendžia savo problemą. „Neturiu apibrėžtos nuomonės šiuo atveju, ar tikrai tokią praktiką derėtų taikyti ir Lietuvoje. Tiesiog stebiu tai ir man tai labai įdomu. Tačiau rūkančių tėvų vaiko sveikatai keliamas pavojus iš tiesų yra realus ir tikras, tik negreitai pasireiškiantis. Tokie vaikai dažniau serga, sutrinka psichologinė jų raida, stringa mokymasis, tik tėvai to nesuvokia, - kalbėjo NATK prezidentas. – Jei sutinku, kad negalima laužyti vaikui rankos ar kojos, tad negalima ir kitaip trikdyti jo sveikatos. Nors jeigu tėvai rūko ne namuose ir ne automobilyje, tada yra kitaip. Nors dar irgi galima būtų galima svarstyti apie jų rodomą pavyzdį vaikui“.
Ką psichiatras, gydantis pacientų priklausomybes nuo alkoholio, galėtų pasakyti, ar iš tokių šeimų būtina nedelsiant atimti vaikus? „Jeigu gydosi, tuomet nėra jokio reikalo, nes gydydamasis ir nevartoja alkoholio. Tačiau jei piktybiškai nesigydoma, vaikas eina į mokyklą neapsirengęs, nepavalgęs, tuomet tą tėvą, kuris nesigydo, ir reikia šalinti iš šios aplinkos, o ne vaiką“, - sakė portalo pašnekovas.
A. Verygos nuomone, ar grėsmės kiltų prarasti vaikus socialiai, bet skurdžiai šeimai, jei minimos įstatymo pataisos būtų priimtos? „Manau, kad ne, nes socialios šeimos, kad ir skurdžios, vaikas visada bus pavalgęs – gal ne krevečių, bet košių, ir bus apsirengęs, nors ir skurdžiau“, - įsitikinęs psichiatras.
Jo manymu, gal nereiktų baimintis ir grėsmių dėl šeimose taikomų drausminimo priemonių. „Aš ir pats vaikus subaru, ir filmų žiūrėti neleidžiu, ir pan., bet tai yra drausminimo priemonės. Psichiatrijoje tai turi netgi specialų terminą – struktūrizuota aplinkos terapija, kai už gerą elgesį skiriamos privilegijos, o už blogą jos atimamos, - kalbėjo gydytojas. – Apskritai manau, kad prioritetas turėtų būti skiriamas šeimai, jeigu joje saugu. Bet tos galimos ar potencialios grėsmės – labai slidus dalykas. Pavyzdžiui, aš turiu šaunamąjį ginklą ir jį panaudoju. Kaip nustatyti, ar iš tiesų man buvo iškilusi grėsmė? Jeigu prieš mane ėjo žmogus atkišęs peilį, gal jis tik šiaip ėjo, neketindamas nieko blogo padaryti? Pagal esamą tvarką aš ginklą galėčiau panaudoti praktiškai gal tik tada, jei jau man pjautų peiliu kaklą ir dar kaip įrodymas žymė turėtų likti. O kalbant apie vaikams kylančią grėsmę šeimoje specialistai turėtų lygiai taip pat kruopščiai ieškoti ir įrodinėti, tik priešingai – ar jam nekyla jokia grėsmė“.
Ligita Sinušienė
Susiję straipsniai
