Slaugytojų profsąjunga streiką išmainė į derybas(1)

Laikmečio sunkumai neprivertė Lietuvos slaugytojų atsisakyti tradicijų. Profesinę šventę – Tarptautinę slaugytojų dieną jie pradeda malda už išėjusius bendražygius, už tuos, kurie yra ir tuos, kuriais rūpintis – kasdienė pareiga. Nors dauguma šių, arčiausiai ligonių esančių medikų, šiandien regi skurdą, Lietuvos slaugos specialistų organizacijos prezidentė Danutė Margelienė neragina mojuoti ginklais, nes vienas laimėtas mūšis dar nereiškia laimėto karo. O kovoti yra dėl ko.

Reklama

Su kokia nuotaika pasitinkate profesinę šventę?

Esame nusiteikę darbingai.  Šią dieną minime solidarizuodamiesi su viso pasaulio slaugytojais, nes Tarptautinė slaugytojų taryba, kuri vienija visas organizacijas, mus įpareigoja kartu švęsti Florencijos Naitingel, slaugos pradininkės, gimtadienį.

Šiais metais Tarptautinė slaugytojų taryba ragina skirti daugiau dėmesio socialinei atskirčiai mažinti, didinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, ir lygiateisiškumą. Vis dar egzistuoja didelis skirtumas tarp išsivysčiusių turtingų šalių ir skurdesniųjų, tarp miesto ir kaimo žmonių, taigi galimybės gauti geriausias paslaugas yra nevienodos. Mūsų visų siekis – tai pakeisti. Šiemet minėdami profesinę dieną apie tai ir diskutuojame tradiciškai susirinkę į konferenciją.

Kokias problemas šiandien tenka spręsti daugiau kaip 11 tūkst. narių turinčiai profsąjungai?

Tenka švelninti sveikatos priežiūros restruktūrizavimo neigiamą įtaką slaugytojų darbui, jų kasdienybei. Kai kuriose įstaigose slaugytojams buvo sumažintas darbo užmokestis, tad siekiame, kad jis būtų atkurtas. Slaugytojų atlygis už darbą mūsų visai netenkina, jis per mažas. Tik trečdalio visų slaugytojų alga siekia vidutinį šalies darbo užmokestį, vadinasi du trečdaliai gyvena netoli skurdo ribos. Vykdant vadinamąją “3R” reformą ir uždarant chirurgijos bei akušerijos skyrius dalis slaugytojų neteko darbo.

Stengiamės pasiekti, kad pirminės sveikatos priežiūros plėtra vyktų sparčiau. Guodžia tai, kad tiek buvęs sveikatos apsaugos ministras, tiek dabartinis supranta, kad mūsų reikalavimai realūs ir pagrįsti.

Tenka pripažinti, jog daugiausiai problemų – pačiose įstaigose. Teisės aktai, reglamentuojantys slaugytojų darbą, gana gerai ištobulinti, tačiau, deja, ne visur tinkamai įgyvendinami.

Netrukus turėtume išspręsti dar vieną įsisenėjusią problemą dėl slaugytojų darbo krūvių sureguliavimo. Šį užsigulėjusį akmenį jau išjudinome, dabar belieka sulaukti, kada Seime bus patvirtinta darbo krūvių paskirstymo metodika. Mums svarbu, kad slaugytojas galėtų saugiai, atidžiai atlikti savo darbą, kad būdamas pervargęs nepakenktų pacientui.

Ar visi šie teigiami poslinkiai reiškia, kad Jūsų organizacija atsisako planų rengti visuotinį streiką, apie kurį garsiai buvo kalbama praėjusį rudenį?

Galvotume apie streiką, jeigu žinotume, kad išėję į gatves išspręsime problemas. Mes supratome, kad svarbiausia yra kalbėtis, kitaip tariant, palaikyti socialinį dialogą. Ši praėjusį rudenį mūsų paskleista žinia apie galimą streiką davė rezultatų. Mus išgirdo. Buvo priimti keli itin svarbūs ministerijos, Seimo Sveikatos reikalų komiteto sprendimai. Taigi mes pasirinkome derybų kelią ir žingsnis

po žingsnio juo einame.

Slaugytojų ypač trūksta pirminės sveikatos priežiūros centruose, jų vis rečiau matome  šeimos gydytojų kabinetuose. Kaip sprendžiama ši problema?

Mums labai svarbu, kad kiekvienam pacientui būtų prieinamos slaugos paslaugos. Pirminė sveikatos priežiūra yra ta pirminė grandis, į kurią pacientas kreipiasi. Ji turi būti prieinama, arti namų, be ilgų eilių. Ar lėtinėmis ligomis sergantieji, vieniši žmonės, gyvenantys atokiose vietovėse,  laiku sulaukia reikiamos pagalbos? Tikrai ne visada. O taip yra dėl to, kad trūksta slaugytojų. Vilties teikia tai, kad jau rengiamasi didinti slaugytojų, dirbančių su šeimos gydytojais, skaičių. Numatyta net skirti didesnį finansavimą toms įstaigoms, kuriose šeimos gydytojai dirbs ne su vienu, o su dviem slaugytojais. O dabar yra privačių įstaigų, kuriose dirba trys šeimos gydytojai ir jiems talkina vienas slaugytojas. Apie kokią slaugą galime kalbėti? Jos čia nė kvapo nėra, tai tėra pagalba gydytojui kilnojant popierius ir juos pildant.

Vadinasi, slaugytojams vis mažiau lieka laiko atlikti savo tiesioginį darbą. Kaip keičiasi slaugytojo vaidmuo? Kaip jis suvokiamas šiandien?

Profesija yra verta tiek, kiek mes ją vertiname. Slaugytojai savo profesiją tikrai vertina. Pacientai taip pat. Tie, kam teko susirgus gulėti ligoninėje, puikiai žino, kokia svarbi yra slauga. Juk po operacijos be slaugos pacientas niekaip nepasveiks.

Slaugytojų vaidmuo labiausiai priklauso nuo įstaigos vadovų ir kolegų gydytojų požiūrio. Deja, šiuo metu Lietuvoje į slaugytoją žiūrima kaip į gydytojo  tarnaitę. O slaugytoja nėra tarnaitė, jai turi užtekti laiko savo tiesioginiam darbui su pacientais. Slaugytojas yra lygiateisis komandos narys, kolega, turintis aukštąjį išsilavinimą, kvalifikaciją ir patirtį. Per dvidešimt nepriklausomybės metų daug slaugytojų baigė universitetų bakalauro, magistro studijas, kai kas įgijo ir daktaro laipsnį.

Galime daryti išvadą, jog slaugos mokslo lygis Lietuvoje nė kiek ne prastesnis nei kitose ES šalyse. Ar žengiame į priekį realiame, kasdieniame gyvenime?

Deja, slaugos praktika mūsų šalyje sunkiai žengia į priekį. Čia dar turime kaip reikiant pasistiebti. Kodėl mūsų slaugos ligoninėms vadovauja gydytojai? Kodėl negali vadovauti reikiamą išsilavinimą turintis slaugytojas? Yra slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninių, kuriose visai nėra slaugos administratorių. O esamiems neleidžiama savarankiškai organizuoti, tarkime, bendruomenės slaugą namuose. Slaugytojai yra užspausti. Šią situaciją gali pakeisti įstaigų vadovai, steigėjai, savivaldybių politikai. Nuo jų labai daug priklauso.

Važinėdama po regionų sveikatos priežiūros įstaigas matau ir teigiamų pavyzdžių, kaip rūpinamasi slaugytojų darbo vietomis, darbo sąlygomis. Noriu paminėti Mažeikių, Alytaus ligonines. Tačiau kai kur tenka susidurti su gana atsainiu požiūriu; Švenčionių, Kupiškio, Ignalinos įstaigų vadovai turėtų pamąstyti ir aktyviau spręsti slaugytojų problemas.

Pagal oficialią statistiką, per praėjusius metus dirbti į užsienį išvyko 58 slaugytojai. Kokias tendencijas stebite šiemet?

Judėjimas vyksta nuolat, bet negaliu teigti, kad išvykstančiųjų sparčiai daugėja. Dažniausiai sprendimą emigruoti lemia šeimos

aplinkybės. Vokietijai atvėrus savo darbo rinką, manau, jog neteksime dalies jaunų, ką tik baigusių slaugytojų, mokančių vokiečių kalbą, ypač iš Klaipėdos krašto. Žinoma, gaila, kai išvyksta geriausi specialistai. Todėl stengiamės, kad slaugytojų darbo sąlygos čia būtų kuo geresnės.

Kokių savybių privalo turėti save gerbiantis slaugytojas?

Nežinau, ar pati buvau gera slaugytoja. Tegu tai sprendžia mano buvę kolegos, su kuriais teko dirbti, pacientai. Manęs vis klausdavo, kodėl pasirinkau būtent šį darbą. Atsakydavau, kad nieko kito nemoku. Manau, kad tai pašaukimas. Tau suteikiama galimybė padėti ne tik sau, bet ir kitam, sergančiam, kenčiančiam žmogui. Tam būtinas atsidavimas ir pasiaukojimas. Juk ne kaskart tenka prisėsti prie paciento. Kartais reikia ir klūpoti šalia lovos. Slauga – tarnystė žmogui. Turi sugebėti padėti sunkiausią akimirką, išlikti išmintingas ir profesionalus.

Eglė Petkutė