Uždarius priklausomybės ligų centrus lietuviams grėstų indėnų likimas - išnykimas(1)

Neišmanymu vadinantis atsakingų valstybės vadovų kalbas apie galimą priklausomybės ligų centrų uždarymą, Šiaulių priklausomybės ligų centro direktorius Elmantas Pranas Zevertas nesirengia Sveikatos apsaugos ministerijai siųsti savo darbo prasmingumą įrodančių ataskaitų. „Turime daug darbo, nėra kada rašinėti. O viceministras Erikas Mačiūnas galėtų ir pats atvažiuoti ir pasidomėti, kaip mes dirbame“, - sako šiaulietis.

„Viceministras, iš kažkur ištraukęs vieną skaičių, esą tik 11 narkomanų išgydėme, sako, kad reikia uždaryti priklausomybės ligų centrus. Tačiau Respublikoje apskritai nėra sukomplektuotos priklausomybės ligų centrų struktūros. Visi centrai išdygę iš to, kas buvo seniau išardyta. Pavyzdžiui, Šiaulių centras iš narkologinio skyriaus išaugo. Ambulatorinę mūsų grandį sudraskė (11,5 etato), įkūrė psichikos sveikatos centrus. Viceministras nesupranta, kad mūsų yra antro lygio stacionarinė ligoninė, teikianti antro lygio konsultacinę ambulatorinę pagalbą. Mes pirmo lygio paslaugų kaip ir neteikiame.

Jau 36 metai dirbu narkologinėje srityje, dar nepabėgau. Buvo pastatytos keturios įstaigos, įrengti 23 kabinetai, aptarnavome 27 įstaigas. Turėjome 7,5 etato „narkofelčerių“. Ir viską sunaikino, išardė.  Dabar per 12 metų mes jau išgydėme 7825 ligonius,  kalba, kad tik 11 narkomanų.  Pernai ligonių konsultavome iš viso 1085, stacionare gydėme 607. O narkomanų mes nė vieno negaudome. Yra pirminė grandis, psichikos sveikatos centrai, kurie su tuo dirba. O pas mus narkomanai ateina arba atsiųsti, arba patys.

O dabar sistema tokia, kad dirbame visos įstaigos, ir psichiatrijos ligoninės, bet pirminės grandies paslaugų mums niekas nededa. Ambulatorinį gydymą taiko psichikos sveikatos centrai. Juk dabar nebeliko priklausomybės ligų psichiatrų. Dabar visi psichiatrai dirba su visomis ligomis: ir šizofrenija, ir depresija, ir organiniais sutrikimais, priklausomybėmis, ir t. t. Kai Šiauliuose taip nutiko, kad uždarė kelis Psichiatrinės ligoninės slaugytojus (dabar jau paleido), nei Šiaulių ligoninė, nei Psichiatrijos ligoninė nebepriima išgėrusių ligonių. Varo visus lauk.  Mes turinčiuosius lengvo ar vidutinio girtumo laipsnį priimame, išblaiviname ir toliau gydome. Todėl kad nebeliko kam priimti. Jeigu centrus sunaikins, tad kur jie gaus pagalbą?

Per visus 36 metus mūsų niekas nepalaikė, visą laiką Šiauliuose mus bandė sunaikinti, suardyti. Dabar valstybė irgi nieko neremia. O valstybės prioritetas turi būti priklausomybių gydymas, valstybė turi tuo rūpintis, o ne niekus tauzyti. Sako: „Nereikia“. Kaip tai nereikia centrų? O kas dirbs? Valstybei gal ir reikia, kad žmogus nusigertų, nereiktų jam nei pensijos mokėti, nei atlyginimo, nei gydyti. Labai gerai, kol prageria – suneša į biudžetą pinigus, o paskui nebereikia nieko atiduoti. Juk H. Trumenas sakė: „Kam ant rusų mesti bombą? Duokime degtinės, ir išnuodysime“. Rusų tauta nyksta, indėnus išnaikino. Čia yra genocidas paprasčiausias. Nėra baisesnės psichotropinės medžiagos už alkoholį. Yra mokslo įrodyta, ir dar mes čia ginčijamės! Dar leiskime „samagoną“ gaminti namuose kolūkiečiams! Labai jau čia viskas gudriai daroma - tautos ir neliks. Pasaulis eina į susinaikinimą. Viskas aišku. Visi labai nori pasipelnyti. Mūsų ligonių, mūsų žmonių, sąskaita valstybė ir monopolistai kraunasi sau kapitalą. O kai reikia žmogui pagalbos, nebėra kas ją ir suteikia. Štai kur yra bėda. Visi gražiai čiulba, o kai reikia padėti, niekas nieko nepadeda. O susirgimai sunkėja, žmonės ateina ir „su invalidumais“, organų veikla sutrinka. Bet negalime net prisiprašyti, kad bent procentas ar pusė nuo alkoholio pardavimų būtų skiriama  priklausomybių ligoms gydyti“.

Elmanto Prano Zeverto mintis užrašė Ligita Sinušienė