Storosios žarnos vėžys: svarbiausia - nepavėluoti

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų medikų duomenimis, Lietuvoje kasmet storosios ir tiesiosios žarnos (kolorektaliniu) vėžiu suserga 1600 žmonių, daugiau nei 900 miršta. Ir nors ankstyvų stadijų jis lengvai pagydomas, daugiau nei 60 proc. jis nustatomas per vėlai. Kodėl?

Reklama

Kai pakitusi žarnyno ląstelė tampa polipu ar adenoma, per 10-30 metų ji išsivysto į vėžį. Nors vėžys vystosi gana ilgai, ankstyvosios stadijos nustatomos retai. Maždaug 60 proc. pacientų jis jau būna pažengęs iki trečios ar ketvirtos stadijos.

Lietuvos chirurginės onkologijos draugijos prezidentas, Santariškių klinikų generalinis direktorius prof. habil. dr. Kęstutis Strupas pasakojo, kad kai liga diagnozuojama pirmųjų stadijų, tikimybė, jog ligonis išgyvens ilgiau nei penkerius metus, siekia iki 90 proc., o štai  ketvirtosios – tik 10 proc.

„Todėl labai svarbu nustatyti vėžį kuo anksčiau. Vakarų Europoje jau dešimt metų įgyvendinama Storosios žarnos ankstyvosios diagnostikos programa. Lietuva prie jos prisidėjo 2009 m. Ji nemokama visiems 50-75 metų gyventojams“, - pasakoja prof. habil. dr. K. Strupas, kuris yra ir šios prevencinės programos koordinavimo grupės pirmininkas.

Tirtis neturi laiko?

Pasak profesoriaus, nuo storosios žarnos vėžio gali apsaugoti trys dalykai: pirminė profilaktika, ankstyvoji diagnostika ir šiuolaikiniai gydymo būdai.

„Lietuvoje yra visos sąlygos nustatyti ikivėžinius pakitimus. Tačiau didžiausia bėda, jog per dvejus metus tik 30,5 proc. Lietuvos gyventojų pasinaudojo programa. Analizavome, kodėl. Pasirodo, dauguma teigia neturintys laiko. Įdomus atsakymas. Tačiau dar įdomiau girdėti, kai žmonės, kuriems nustatyta vėžio rizika, sako, jog jie bijo tyrimo. Tik 66 proc. tokių žmonių buvo padaryta kolonoskopija, kiti negrįžo“, - stebisi prof. habil. dr. K. Strupas.

Kita vertus, viena iš priežasčių, kodėl pacientai negrįžta tyrimams, yra ta, kad jiems reikia pasiruošti, t. y. išgerti žarnyną valančių vaistų.

„Dažnai žmonės pamiršta tai padaryti, tuomet tyrimų negalime atlikti, paprašome ateiti kitą kartą. Taigi natūralu, kad žmogus nebeprisiruošia“, - sako prof. habil. dr. K. Strupas.

Santariškių klinikų gydytoja dr. Natalija Zaks sakė, kad pas juos registruojasi žmonės iš visos Lietuvos, todėl susidaro eilės. Vis dėlto beveik pusė užsiregistravusiųjų neatvyksta ir net nepraneša apie tai.

„Taigi ir eilės sumažėtų, ir pagalbą kai kurie gautų anksčiau, jei visi būtų atsakingesni“, - konstatavo gydytoja.

Teigiamas testas – nebūtinai vėžys

„Mes techniškai galime daug padaryti, turime tam priemonių. Tačiau trūksta informacijos ir lėšų jai skleisti, daugelis žmonių net nežino, kad vykdomos tokios programos. Kita vertus, vieni gydytojai neišugdys pacientų sąmoningumo, tam reikalingos mūsų visų pastangos“, – aiškina doc. Paulius Žeromskis.

Storosios žarnos ankstyvosios diagnostikos programą finansuoja Valstybinė ligonių kasa. Kartą per dvejus metus šeimos gydytojas turi pacientams, sulaukusiems 50-75 metų, pasiūlyti nemokamą slaptojo kraujavimo testą. Jei gaunamas neigiamas testo atsakymas, vadinasi, pacientas yra sveikas ir pakartotinai turės pasitikrinti po dvejų metų. Jei atsakymas teigiamas, tuomet šeimos gydytojas siunčia pas specialistą kolonoskopijai atlikti.  Prireikus kolonoskopijos metu gali būti atliekama ir biopsija.

Santariškių gydytojai tvirtino, kad net jei testas teigiamas, jokiu būdu nereikia manyti, kad jau sergama vėžiu:  60-70 proc. atvejų tai būna perdėta baimė. Tačiau dėmesį į tai reikia atkreipti ir priežasčių ieškoti būtina.

P. Žeromskis sakė, kad tirtis, nelaukiant programos, reikėtų ir tiems, kurių šeimos nariai sirgo šiuo vėžiu – geriausia nuo 40-ies. „O idealu, jei pacientai tai padarytų penkeriais metais anksčiau, nei kažkuriam iš giminaičių buvo diagnozuotas vėžys“, - nelaukti skatino P. Žeromskis.

Išgydo šiuolaikiniai metodai

Storosios žarnos vėžys yra vienas iš sėkmingiausiai gydomų onkologinių ligų, ypač ankstyvųjų stadijų. Juolab šiuolaikinė medicina siūlo įvairiausių gydymo būdų ir priemonių.

Prof. habil. dr. K. Strupas džiaugėsi: „Kai prieš daugelį metų studijavau, net neįsivaizdavau, kiek toli pažengs medicina. Tarkime, net negalvojome, jog kada nors galėsime transplantuoti kepenis, kasą, operuoti vėžio metastazes ar net daryti operacijas be matomų išorinių pjūvių“.

Santariškių klinikose esant ankstyvosioms navikų stadijoms pritaikomi mažiausiai invaziniai gydymo būdai – atliekamos endoskopinės operacijos, kai nereikia jokių pjūvių pilve. Tokių operacijų klinikose per metus padaroma 2600, iš jų 350 – pagal programą.

Vėlesnėms vėžio stadijoms gydyti taikoma laparoskopinė chirurgija – po šių operacijų pacientas  greičiau sveiksta ir greičiau grįžta prie įprasto gyvenimo nei po įprastų operacijų, kurių metu daromi pjūviai.

Sergant storosios žarnos vėžiu, metastazės dažniausiai formuojasi kepenyse ar plaučiuose. Anksčiau daugelis ligonių būdavo pasmerkti, tačiau dabar sėkmingai taikoma donoro kepenų transplantacija ar hiperteminė intraperitoninė chemoterapija. Tokias operacijas Lietuvoje pirmieji pradėjo daryti Santariškių klinikų gydytojai.

Prof. habil. dr. K. Strupas patikino, kad kuo šiuolaikiškesnis gydymo metodas, tuo greičiau pasveikstama, nors instrumentai – visai nepigūs. Pavyzdžiui, vienkartinis antgalis gali kainuoti nuo 900 iki 1000 litų.

„Be to, Santariškių klinikų gydytojai turi sukaupę didžiausią patirtį Lietuvoje, dirba vadinamosios multidisciplininės komandos, t. y. įvairių sričių chirurgai, onkologai chemoterapeutai, radiologai, endoskopuotojai, radioterapeutai, taikomas kompleksinis gydymas“, - vardijo profesorius.

Svarbiausia – laiku kreiptis

Vilnietė Danutė Makauskienė džiaugėsi, kad jai laiku buvo paskirtas chirurginis gydymas, ir storosios žarnos vėžys neišsiplėtė. Ji – viena iš nedaugelio, kuriems pavyko vėžį nustatyti ankstyvosios stadijos, mat dažnai nepasireiškia jokių specifinių simptomų, o pacientas nejaučia skausmo ar kokių negalavimų.

Moteris pasakojo, kad nuo jaunystės dirbo virėja. Tad dažnai per visą dieną nespėdavusi ir pavalgyti, o jei ir valgydavo – dažniausiai jau atšalusį maistą, nes pirmiausia tekdavo aptarnauti  klientus. Užtat atsigriebdavusi vakarais.

„Saldumynų nemėgdavau. Bet prieš pat ligą pradėjau juos kirsti kilogramais. Tad antsvorio sukaupiau nemažai“, - pasakojo D. Makauskienė.

Taigi kai netikėtai dingo apetitas ir pradėjo kristi kilogramai, Danutė net apsidžiaugė, jog nereikės laikytis dietos ar lieti prakaito sporto klube. Juk seniai to troško, todėl nė kiek nesikrimto. Ji nesibaimino ir tada, kai praėjusių metų spalį išmatose pamatė kraujo. Nesutriko ir dėl kitų organizmo siunčiamų ženklų – pakitusio tuštinimosi.

Bet šių metų sausį D. Makauskienė sunerimo dėl rytais patinusių vokų, todėl nuėjo išsitirti, ar nesitaiso glaukoma ar kokia kita akių liga. Jai buvo atlikti tyrimai, kartu ieškota priežasčių, kodėl atsirado kraujavimas.

„Dabar aš suprantu, kodėl krito svoris, išmatos buvo su krauju ir pan. Bet tada juk nekreipiau dėmesio. Todėl noriu paraginti visus tikrintis savo sveikatą. Juk tai nieko nekainuoja! Kuo anksčiau, tuo geriau. Man laiku nustatė, dabar esu sveika kaip ridikas“, - po sėkmingos operacijos džiaugėsi D. Makauskienė.

Savarankiškai gydytis nereikėtų  

Dažnai ligoniai, kuriems diagnozuojamas storosios žarnos vėžys, nejaučia jokių ligos simptomų. „Tačiau jo galima išvengti“, - sakė Santariškių klinikų gydytoja dr. N. Zaks.

Ji teigė, kad pirmiausia reikia sutvarkyti savo mitybą. „Nemanau, kad reikia badauti, nors tai jau – nebemadinga, ar valgyti vien kruopas , - aiškino N. Zaks. – Reikia valgyti saikingai, gerti pakankamai skysčių, judėti. Ir būtinai – pusryčiauti, o pabudus išgerti stiklinę vandens su citrina“.

Gydytojos žodžiais, kartais taikomos ir kitos įvairios profilaktinės priemonės, pavyzdžiui, žarnyno valymas.

„Dažnai dalyvaujame tarptautinėse konferencijose. Pasaulyje tokie metodai taikomi, žinoma, tai - ne panacėja. Valyti žarnyną galima tik gydytojui ištyrus“, - įsitikinusi N. Zaks.

Gydytoja pasakojo, kad dažnai sergantieji storosios žarnos vėžiu skundžiasi užkietėjusiais viduriais. Jos nuomone, jei tai – vienkartiniai atvejai, labai nerimauti nereikėtų. Bet jei kartojasi, vertėtų išsiaiškinti priežastis, tačiau jokiu būdu nesigriebti laisvinamųjų vaistų. Ir pirmiausia – sureguliuoti savo mitybą.