Apie neidealias motinas ir mus netobulus(1)

Kodėl tokią didelę įtaką visam gyvenimui turi vaikystės potyriai, ypač susiję su mamos elgesiu? Kodėl daugeliu atvejų rūpinamės senstančiais tėvais ne todėl, kad labai norime, o todėl, kad „reikia, nes mylime juos“? Kaip išmokti nuoširdžiai atleisti tėvams už jų klaidas, už tai, kad nebuvo idealūs, tokie, kokius norėjome juos matyti?.. Kalbamės su psichologe, neurolingvistinės psichoterapijos konsultante Linga Švaniene.

Reklama

Visi žinome, kad mama – pirmasis ir svarbiausias žmogus vaiko gyvenime. Kaip mamos elgesys palieka pėdsakus vaiko sieloje visam gyvenimui? Kokius kompleksus gali sukurti?

Iš tiesų, mama ne tik išnešioja, pagimdo, augina savo vaiką, bet ir turi didžiulį poveikį visam jo gyvenimui. Kodėl jos įtaka tokia stipri, jei paprastai žmogus artimai bendrauja su tėvais tik pirmuosius du gyvenimo dešimtmečius? Paskui jis ar ji sukuria savo šeimą, augina savo vaikus, dirba, pagaliau pereina į trečią gyvenimo trečdalį... Didžiulę mamos įtaką galima paaiškinti tuo, kad mama bendrauja su žmogumi, kol jis yra nesąmoningos būsenos – prenetaliniu (iki gimimo) laikotarpiu ir pirmaisiais gyvenimo metais. Šiuo laikotrapiu mažylis dar neturi patirties, nemoka mąstyti. Visą iš išorės gaunamą informaciją žmogutis perdirba visu savo kūnu, visa esybe.

Šiuolaikinė psichoterapija pripažįsta, kad žmoguje veikia ne vienas, o keturi protai: enterinis (pilve), kognityvinis (galvoje), kardio (krūtinėje) ir lauko (virš galvos). Šie protai pradeda veikti ne visi kartu, o įsijungia palaipsniui, vaikui augant. Meditacijų metu bet kuris žmogus gali pajusti visus keturis protus, o žinodamas reikiamus būdus ir priemones, gali sąmoningai optimizuoti jų veiklą.

Bet grįžkime prie enterinio proto, kuris įsijungia pirmas, vaikučiui dar negimus. Jo paskirtis – užtikrinti organizmo išlikimą iš pradžių mamos įsčiose, o vėliau ir žemiškajame gyvenime. Pirmuosius 9 mėnesius ir daugmaž iki pusantrų metų kūdikis yra maksimaliai priklausomas nuo mamos, todėl jis skanuoja mamos emocijas, jausmus ir per tai supranta, ar pasaulis yra vieta, kur gyventi saugu ir gera, ar priešingai – čia pavojinga, žiauru, sunku.

Kaip tai atsiliepia tolesniam žmogaus gyvenimui? Pavyzdžiui, daug suaugusių žmonių turi antsvorio problemą. Priežasčių gali būti daug ir viena iš jų – tai, kad mama jį dar kūdikį maitino pagal nustatytas valandas, o ne tada, kai valgyti užsimanydavo žmogutis. Žmonės, transinių būsenų sugrįžę į kūdikystę, pasakoja, kad tada juntamas alkis yra baisus. Vieną, antrą, trečią kartą patirtas alkis, kurį aktyviai fiksuoja enterinis protas, siunčia į pasąmonę informaciją, kad šiame pasaulyje trūksta maisto. Pasąmonėje užsifiksuoja išvada, kad maistą reikia kaupti. Kaip organizmas sugeba kaupti maisto atsargas? Lašiniais ant pilvo, klubo ir kitose vietose.

Štai ir atsakymas į klausimą, kaip mamos elgesys palieka pėdsakus visam žmogaus gyvenimui.

Jūs minėjote, kad mama savo vaikui daro įtaką jau iki gimimo. Mamos organizmas, jei yra pakankamai sveikas, pats pasirūpina, kad vaisius gautų maisto tiek, kiek reikia. Kokia šiuo metu pasireiškia įtaka?

Viena ryškiausių ir skaudžiausių įtakų pasireiškia tuo atveju, jei mama nenori vaikučio ir planuoja daryti abortą. Vaisius jaučia, kad yra nepageidaujamas, kad jam gresia mirtinas pavojus. Ir jei vaikutis bus išnešiotas ir gims, ankstyvas galimos žūties siaubas išliks pasąmonėje. Tai gali pasireikšti nesuprantamu nesaugumu, egzistenciniu nerimu, nepasitikėjimu žmonėmis, negatyvizmu... Daug kuo. Tačiau suprantama, kad tai nebus šviesu, pozityvu. Psichoterapijos eigoje ne taip retai tenka sugrįžti į prenetalinį laikotarpį ir spręsti tuo metu iškilusias problemas. Natūralu, kad jos būna susijusios su mama ir jai artimais žmonėmis. Vaisius jau pergyvena tėvų kivirčus, perdėtą nerimą, jaudinimąsi, kaip reikės gyventi, gimus vaikui. Štai su kliente, 39 metų moterimi, psichoterapijos metu išsiaiškinome, kad jos nepaliekančio nesuprantamo nerimo ištakos yra prenetaliniame laikotarpyje nuo 3 mėnesių. Pasirodo, kad jos jauni tėvai neturėjo tuo metu kur gyventi, apsistodavo tai pas giminaičius, tai pas draugus ir dėl to labai krimtosi, jausdami didžiulę atsakomybę už pradėtą gyvybę. Jų nerimas persidavė ir dukrytei. Psichoterapijos metu sėkmingai nuėmėme šį nerimą, trukdžiusį moteriai siekti kitų norimų tikslų.

Gerai. Mes vis kalbame apie neigiamą mamos įtaką. Tarkime, vaikutis buvo laukiamas, tėvai materialiai pasirengę pasirūpinti kūdikiu po gimimo, mama savo pienu maitino vaikutį iki aštuonių mėnesių. Kaip ji turėtų elgtis, kad neužkrautų vaikui neigiamų dalykų, kurie vėliau jam trukdys gyvenime?

Nustatyta, kad pagrindinės efektyvių ir laimingų žmonių nuostatos yra keturios vadinamosios „OK“ būsenos. OK - anglų kalba reiškia „Viskas gerai“. Geriausios nuostatos, kurias galima įdiegti vaikui, yra šios: 1) Tu esi OK, 2) kiti yra OK, 3) pasaulis yra OK, 4) Dievas yra OK. Jos padeda žmogui pasitikėti savimi, kitais, pasauliu, Dievu.

Pirmaisiais gyvenimo metais (paprastai iki 1,5 metų) pasamonėje įsitvirtina nuostata, koks yra pasaulis. Todėl mamos ir tėčio pagrindinis uždavinys šiuo laikotarpiu turėtų būti sukurti savo kūdikiui rojų. Tai liečia ne tik maistą, šilumą. Vaikas turėtų gauti pakankamai tėvų, ir ypač mamos dėmesio. Vienoje iš psichotechnikų, kurios pavadinimas „Stebuklingi tėvai“, padedančioje naujai išgyventi ankstyvuosius gyvenimo laikotarpius, idealioji mama visada yra šalia vaikučio, jį puikiai jaučia ir tinkamai atsiliepia į jo poreikius, apgaubia motiniška meile.

Mielosios mamos, lepinkite šiuo laikotapiu (iki 1,5 metų) savo vaikučius, mylėkite juos, suteikite viską, ko jiems reikia. Tai svarbu tolesniam jų gyvenimui.

Suprantu, kad svarbu pirmaisiais gyvenimo metais lepinti vaikutį, nes tai turės įtakos jo tolesniam gyvenimui. O kaip elgtis, kai vaikui 2, 3 ir daugiau metų?

Susivokus, kas yra pasaulis ir kaip saugu jame gyventi, ateina kitas žmogaus gyvenimo etapas, kuriame jis ima suvokti save. Šis laikotarpis tęsiasi nuo 1,5 iki 4 metų. Jis apima ir reikšmingą trejų metų krizę. Dabar vaikutis supranta, kad jis yra atskira asmenybė, o ne mamos dalis, todėl mokosi reikšti savo valią. Kiekviena treniruotė nėra lengva net pačiam vaikui. Dažnai jis pats sau prieštarauja. Visokeriopais būdais reiškia savo valią. Prisiminkime, kaip matome klykiančius ir griūvančius ant žemės vaikus parduotuvėse. Tai – ne tėvų bėda. Taip vaikas mokosi reikšti savo valią ir nuo tėvų (ir ypač tėvo) elgesio priklausys, ar jis bus žmogus, reiškiantis savo valią kitiems, ar pasiduodantis kitų nurodymams. Ko jūs norite savo vaikui? Tai – retorinis klausimas. Gali būti naudinga prisitaikyti, tačiau jei norite, kad jūsų vaikas užaugtų lyderiu, priimkite jo kaprizus laikotarpiu nuo 1,5 iki 4 metų.

Kviečiu prisiminti ir tai, kokie buvo jūsų pačių tėvai šiuo laikotarpiu. Ką nešatės iki šiol? Ar esate tuo patenkintas? Kokį save idealų įsivaizduojate? Kuo skiratės nuo jo? Ko trūksta, kad būtumėte toks?

Nuo 4 iki 8 metų žmogus mokosi bendrauti su kitais. Kalbėjau apie efektyvių ir laimingų žmonių nuostatą „kiti yra OK“ ir girdėjau skaitytojų prieštaravimą, kaip galima pasitikėti kitais, jei aplinkui vien vagys, plėšikai, apgavikai. Taip pasireiškia nuostata, kad „kiti nėra OK“. Ką ji duoda žmogaus gyvenimui? Aplinkiniai žmonės elgiasi atitinkamai. Šis įsitikinimas pritrauks į mūsų gyvenimus vagis, apgavikus, plėšikus. Tokie įsitikinimai persiduoda ir mūsų vaikams. Deja... O kiek tokių ribojančių įsitikinimų yra žmogaus gyvenime? Daug.

Štai 8 metų žmogus jau praktiškai yra susiformavęs. Jis turi savo nuostatas apie pasaulį, save, kitus. Toliau – tik korekcijos, niuansai. Kokia mamos įtaka šiam procesui? Sutikime, kad milžiniška.

Na, taip, ideali vaikystė - retenybė. Tačiau ką daryti, kai, būna - myli mamą, bet matai tiek negerų jos bruožų? Kaip sugyventi su jais?

Geras klausimas. Viena vertus, skaitome priesakuose, kad reikia gerbti ir mylėti tėvus. Tačiau realiame gyvenime susiduriame su tokiais jų bruožais, kurių negalime priimti. Ir man tai labai pažįstama. Ir ne tik man.

Mums įprasta kalbėti apie priklausomybes nuo alkoholio, rūkymo, lošimų, sekso ir kt., tačiau dažnai nutylima priklausomybė nuo tėvų. Dažnai pasireiškia priklausomybė nuo mamos. Kaip tame anekdote. Psichoterapijos seansas. Klientas guli ant kušetės, psichoterapeutas ir kliento mama sėdi šalia. Psichoterapeutas: „Ar jums neatrodo, kad mama per daug vadovauja jūsų gyvenimui?“ Mama: „Ne, man taip neatrodo“.

Klientams pateikiu metaforą: štai mes mylime savo gyvūnėlį, tarkim, šuniuką, ir vedžiojame jį už pavadėlio. Tai saugu, ir bet kuriuo metu, kai mes norime, galėsime jį prisitraukti prie savęs. Tačiau įsivaizduokite, kad šuniukas laisvas ir atbėga pas jus ne todėl, kad prisitraukiate, o todėl, kad jam pačiam smagu, todėl, kad myli jus. Džiaugsmas dėl tokio šuniuko elgesio mažiausiai dešimteriopas nei pritraukiant jį pačiam.

Analogiškai, dėmesys mamai todėl, kad „reikia“, kokybiškai atsilieka nuo nuoširdaus dėmesio, kupino meilės, todėl, kad „noriu“. „Reikia“ – kaip pavadėlis, pritraukiantis prie mamos. „Noriu“ – tai laisvė, mano paties pasirinkimas.

Ne taip retai žmonėse „noriu“ ir „reikia“ būna suaugę, kad žmogus, paklaustas, ko iš tiesų nori, sutrinka, nes jis pripratęs vadovautis pareiga. Galima sakyti, kad atsakomybė, pareiga santykyje su mama ir tėvu yra geri jausmai, kurie padeda tau būti geru sūnumi ar gera dukra. Vis dėlto kaip psichoterapeutė aš balsuočiau už žmogaus laisvę, o ne suvaržančius, tegu ir teigiamus įsitikinimus.

„Aš privalau“, „Aš kitaip negaliu“, „Aš turiu rūpintis mama, nes ją myliu“ – gražiai deklaruojamos pareigos frazės. Nenuostabu, kad už jų gali slypėti vaikystės nuoskaudos, nesuprantamas mamos smerkimas, noras priešintis jos valiai.

Neabejoju, kad daugelis mūsų pasakytų „Turiu rūpintis mama, nes ją myliu“... Ar egzistuoja toks saviugdos mechanizmas, galintis mus pakeisti taip, kad su meile sušnibždėtume (ir to nesigėdytume): „Aš noriu rūpintis mama, nes ją myliu“?

Norėtųsi, kad būtų mygtukas, kurį paspaudus persiprogramuotų mūsų jausmai, pasidarytume tobulesni, prisipildytume vidinės ramybės, sugebėtume priimti save ir kitus tokius, kokie esame. Mygtuko nėra, bet yra kelias. Asmeninio augimo kelias. Ne visada jis lengvas, tačiau nuostabus naujų galimybių atvėrimais. Jame yra ir vidinis susitaikymas su tėvais.

Koks bebūtų mūsų tikėjimas, pabandykime įsivaizduoti, kad atvykome į žemišką gyvenimą kaip į mokyklą. Kodėl pasirinkau būtent šiuos tėvus? Ką tokio svarbaus, būdami būtent tokie, kokie yra, jie turėjo mane išmokyti? Kokia tame užduotis man? Ar jau išsprendžiau šią užduotį? Kaip galėčiau rasti teisingą sau atsakymą? Ką man suteiks šio atsakymo radimas? Gal mes tik vos vos prisiliečiame prie atsakymų, tačiau jau darosi šilčiau, šiek tiek atleidžia krūtinę, darosi lengviau priimti tėvų suteiktas nuoskaudas.

Asmenybės augimo kelias ilgas, o kartu ir trumpas. Įsivaizduokime gyvenimą kaip kelionę traukiniu. Retkarčiais traukinys stabteli, vieni pakeleiviai išlipa, įlipa nauji. Kartu važiuoja tėtis ir mama. Iš pradžių sėdime jiems ant kelių, vėliau laikomės už rankos, paskui imamės tyrinėti vagoną ir kitus keleivius. Ateina laikas išlipti tėčiui. Šiek tiek ilgėliau pavažiuoja mama. Artėja ir jos stotelė. O aš dar kiek tolėliau pavažiuosiu ir taip pat išlipsiu. Ir jaučiame, kad viduje atlyžta, tampa paprasta priimti senstančių tėvų daromas klaidas, lengviau galime atleisti ir branginti buvimą kartu. Linkiu skaitytojams išlaikyti šį jausmą susitikimuose su tėčiu ir mama.