Nomeda Marčėnaitė: „Mane kamuoja gyvenimo džiaugsmas“(3)

„Žmonės labai dažnai mano, kad viską apie mane žino, - sako dailininkė, dviejų knygų autorė, televizijos laidų vedėja, trijų vaikų mama ir tiesiog graži moteris Nomeda Marčėnaitė. - Kartais niekas net negirdi, ką noriu pasakyti, nes jau seniai turi susidarę išankstinę nuomonę, užklijavę etiketę ir lyg atmetę mano galimybę keistis, kitaip mąstyti“. Tačiau tie, kurie artimiau pažįsta Nomedą, žino, kad ji – kaip bėgantis upelis. Niekada nežinai, į kurią pusę nučiurlens.

Reklama

„Gera mergaitė“? „Deja, deja... Kai susiduriu su tokiu vertinimu, tada svarstau, kad ir man būtų neblogai susipažinti su ta Marčėnaite, apie kurią čia šneka, nors mažai ką bendra su ja turiu. Malonu, aišku. Tačiau man jau netrukus – penkiasdešimt, todėl dėl tokių dalykų nebesijaudinu. Galėčiau išvardyti daug daugiau blogų savo savybių negu gerų. Tačiau garsiai prabilčiau tik apie tas, kurių noriu atsikratyti. Nes kalbėjimas apie savo ydas neturint tikslo jų atsikratyti tėra mėgavimasis savo blogu charakteriu. Savo netikusiomis savybėmis nesimėgauju, bet žinau, kad esu pernelyg valdinga; labai norėčiau atsikratyti noro visur kur dalyvauti, reikštis!“

Nomeda ir jubiliejus. „Kartais pagalvoju, kad turėčiau elgtis ir jaustis kaip vyresnė, bet labai gerai sutariu su savo metais, nejuntu jokio diskomforto. Tik, va, daug bjauriau, kad vasario mėnesį turėsiu švęsti apvalų jubiliejų. Tas skaičius „50“ man skamba net kažkaip juokingai. Tačiau dabar jau sugalvojau, kaip atšvęsiu, ir man nušvito akyse“.

Kai norisi šaukti „SOS“. „Dėl amžiaus vidurio krizės tikrai niekada nesikreipiau į psichoanalitiką. Tačiau kai skyriausi su vyru, bandžiau ieškoti pagalbos. Ar sulaukiau psichologinės pagalbos? Daug didesnės - iš bendravimo su draugėmis ir draugais. Atsimenu, tada psichoanalitikas pasakė: „Tau reikės manęs“. Kurį laiką lankiau jo konsultacijas, tada supratau, kad be reikalo leidžiu pinigus. Viena draugė pasakė: „Klausyk, tu paskaičiuok, kiek kas mėnesį išleidi psichoanalitiko konsultacijoms, verčiau dėk tuos pinigus į taupyklę ir vėliau išskrisk į Karibus. Tai būtų daug protingiau“. Aš jos paklausiau ir po kurio laiko išplaukiau su jachta.

Manau, svarbiausia yra išsikalbėti. Laikui bėgant išgyvenimai blanksta, viskas tampa lengviau ir paprasčiau. Emocijos nurimsta, galvoji, kaip tu apskritai galėjai taip nervintis“.

Fizinė forma. „Regis, nieko ypatinga nedarau, na, pasportuoju, kartą per savaitę žaidžiu tinklinį. Tai – komandinis sportas, ir man labai patinka. Nesu iš tų, kurie gali sportuoti patys vieni, vonioje ant kilimėlio. Tiesa, būtent taip kurį laiką ir elgiausi, po vaikų gimimo norėdama grįžti į formą, bet veikiai supratau, kad tai – ne man. Galbūt gerai savijautai turi įtakos ir tai, kad neskaičiuoju bėgančių metų. Manau, svarbiausia – koks žmogus šalia tavęs“.

Mitybos sistema. „Nenorėčiau papilnėti. Galvoju, ką ir kada valgau. Stengiuosi nepersivalgyti. Prisikraunu pilną lėkštę, bet esu su savimi susitarusi, kad valgysiu mažiau negu noriu. Sakau sau: „Palauksi dvidešimt minučių, ir jeigu norėsi, Nomedėle, dar tikrai tau įdėsiu“. Valgyti aš labai mėgstu, gaminti maistą – taip pat. Šiandien, pavyzdžiui, turguje nupirkau produktų šaltienai, kepenėlių paštetui, daržovių. Va, šaltiena jau verda. Manau, vienintelis lieknėjimo receptas – maisto mažinimas ir žinojimas, kas tau tinka. Turiu pripažinti, kad, tarkime, baltos duonos negaliu sau leisti. Mano vyresnėlis yra alergiškas kviečiams, pasirodo, ši alergija yra antroje vietoje po pieno produktų netoleravimo. Geriau pačiam bandyti įsiklausyti į savo organizmą ir žinoti, kas tau padeda, o kas kenkia. Šiaip valgau viską, nesu vegetarė. Tik mėsa mano racione daugiau kaip prieskonis negu pagrindinis patiekalas. Vartoju daug žuvies, daržovių, vaisių, esu abejinga saldumynams. Geriausiu atveju mano saldumynai yra džiovinti vaisiai ir švieži riešutai“.

Žaliavalgystė ir kitos ekstremalios mitybos mados. „Būna, kad žmonės pasakoja, kaip jie pasveiko, atsisakę tam tikro maisto – gal tai ir tiesa. Vėlgi – su savo sveikata turi elgtis labai atsakingai ir protingai. Jeigu žmonės labai gilinasi ir žino, kad, tarkime, pieno produktai skatina vėžinių ląstelių atsiradimą, tai, sirgdamas ar turėdamas genetinį polinkį šiai ligai, turėtum galvoti, ar verta juos rinktis. Mūsų organizmas – toks protingas, kad jeigu nedarysi kraštutinių nesąmonių, nevalgysi begaliniais kiekiais, nemaišysi skirtingų maisto produktų, maistas neturėtų mūsų susargdinti“.

Mylima. „Taip, jaučiuosi labai mylima. Manau, moteriai,o turbūt ir vyrui, tai labai svarbu. Ir tai atsispindi akyse. Tiesiog eidamas gatve gali suskaičiuoti mylimus ir nemylimus žmones. Kita vertus, kiek internete skaičiau baisių komentarų apie save, o jei ir neskaičiau, jie vis tiek pasiekdavo mano ausis. Kritikos gavau daugiau negu reikia. Esu labai realistiška savo atžvilgiu. Tačiau aš ir myliu save. Su visomis raukšlėmis, su visais amžiaus pokyčiais. Visada buvau mylima, ir tai man padėdavo gerai jaustis. Nėra taip, kad plaukioju debesyse ir nepastebiu, jog atsirado daugiau raukšlių, kad kūnas pakito. Tačiau tie pastebėjimai manęs nepaveikė dramatiškai. Aš pati sau atrodau graži moteris“.

Pasitraukimas iš televizijos. „Va, pastarasis dalykas man tikrai nebuvo trauma. Na taip, mane atleido, bet žiūriu į tai ramiai, nes ir taip turiu ką veikti. Tiesiog valdžios paprašiau didesnio atlyginimo, jie jo pasiūlyti negalėjo. Turėjau apsispręsti, ar noriu toliau dirbti, ar ne. Dar – nesusipratimai su vadovu... Kai išgirdau jo įsižeidusias intonacijas, tiek žvengiau... Aš niekada nebuvau nuo ko nors priklausoma. Specialiai nepasirašinėdavau su televizija sutarties, kad galėčiau bet kada išeiti. Esu dailininkė. Aš kaifuoju nuo rašymo, dievinu piešti, lipdyti, pradėjau tapyti. Nuolatos išbandau naujus dalykus. Mane kamuoja gyvenimo džiaugsmas“.

Motinystė. „Auginu (kai kurie jau ir užaugo) tris vaikus ir jau turiu anūkę Fridą. Ar vaikų auklėjimas kada nors kėlė sunkumų? Taip, bet niekada nebuvau linkusi dejuoti, niekada netraktavau to kaip problemų, juk tai - tik gyvenimas, kurį mes visi gyvename. Be galo myliu savo vaikus, puikiai suprantu, kad kartais darau klaidų, kaip galėdama stengiuosi jas taisyti. Juntu, kad sulig kiekvieno vaiko gimimu tampu vis kitokia, daugėja tolerancijos, mažėja iliuzijų, kad gali ką nors pakeisti, stiprėja suvokimas, kad visa, ką gali padaryti, tai tik padėti vaikams gyventi. Netikiu žodiniu auklėjimu, tezėmis, kad „tuoj tuoj išauklėsiu“. Manau, kad vaikus efektyviausiai auklėja mūsų veikla, mūsų darbai, mūsų gyvenimo būdas.

Visi mes kartojame savo tėvų gyvenimo modelius – tiek teigiamus, tiek neigiamus. Užtat labai norisi suprasti, koks pats esi. Mano vaikai man ir pasako, ką mano. Kartą Titas tarė: „Mama, ar tau labai patinka vadovauti, ar kaip čia yra?“ Susimąsčiau. Sakau, sūnau, na, gal ir ne, jei viskas visada būtų gerai, gal ir nekomanduočiau. Be to, kartais jums nieko ir nesakau, nors, mano nuomone, elgiatės netinkamai. Jis pareiškė:„Tai kad irtais atvejais, kai tu nieko nesakai, mums turi tokią didelę įtaką ir poveikį...“ Pasižiūri į mane ir toliau meiliai filosofuoja: „Žinok, yra atliktas toks eksperimentas: šalia vienas kito buvo padėti skirtingai tiksintys mechaniniai laikrodžiai ir, įsivaizduok, ilgainiui jie ėmė tiksėti vienodu ritmu“. Pamerkiu akį ir mesteliu jam: „Na, Titai, jau tuojau tiksėsi kaip aš?“

Išlaisvėjimas. „Dabar kur kas labiau pasitikiu savimi, labiau suprantu savo pačios emocijas, kur kas greičiau moku išspręsti problemas, taigi jaučiuosi daug laimingesnė nei paauglystėje. Patirtis įkrečia išminties ir, be abejo, tai palengvina gyvenimą. Dabar noriu įtikti tik mylimam žmogui, draugams, o kaip kiti mane vertina, mažai rūpi. Net prieš svarbų renginį atsigulu į lovą, ramiai užmiegu. Taip, žmones ištinka krizės, ypač po patirtų stresų, tarkim, rimtų sveikatos problemų ar skyrybų, kai supranti, kad gyvenimas griūva. Kai jau esi šį tą išgyvenęs, visas kitas savo problemėles vertini kur kas racionaliau, matai, kad tai – jokia katastrofa, kad tai išgyvenama. Amžius šiuo atveju turi privalumų. O dar kai jaučiuosi jauna ir graži, beveik nematau problemų“.

Prisiminimai. „Labai anksti, vos sulaukusi vienuolikos metų, apsigyvenau tik su močiute, ji sirgo išemine širdies liga, buvo patyrusi tris infarktus. Viena vertus, močiutė mane prižiūrėjo, kita vertus, aš – ją. (Tėvui tuo metu pasiūlė geras darbo sąlygas Kaune, ir jis su mama išvyko ten, o mudvi likome gyventi Vilniuje.) Ne pagal vaiko pečius buvo ta našta. Naktį bėgdavau į telefono būdelę kviesti greitosios. Apie širdies vaistus ir šiandien žinau viską – bent jau apie senosios kartos. Žinau, kaip reikia elgtis, kai žmogų ištinka širdies priepuolis. Gyvenau košmare, siaubingai bijojau dėl močiutės. O ji buvo labai savotiška, baptistė: neišleisdavo manęs į kiną, į šokius, susitikti su draugais, nes laikė tai nuodėme, neturėjome televizoriaus... Kai man buvo penkiolika, turėjau atsifutbolinti nuo baptistų presbitorių, kai pasakiau, kad nebenoriu būti šitos religinės bendruomenės narė. Pokalbis vyko kaip saugume... Užtat dabar turiu tvirtą stuburą.“

Gelbėtoja. „Kartą vienam žmogui palaikiau kompaniją vizito pas psichologę metu. Drąsinau, pasakojau specialistei jo problemas. Natūralu, kad išsikalbėjau ir apie save. Išklausiusi istoriją apie mano vaikystę, pasakė: „Tai aš dabar suprantu, iš kur tas noras gelbėti pasaulį.“ Tačiau tai kartais atsigręžia ir prieš tave, nes kai pradedi ką nors gelbėti – kaip aš močiutę, tai asmenybei daro ne tik teigiamą įtaką – iki šiol esu empatiška pasauliui, pastebiu visus vyresnio amžiaus, nelaimingus, vargstančius žmones. Tačiau kai ant savo pečių prisikrauni per daug, - o aš turiu tokį polinkį, - ta patirtis kai kuriais atvejais tampa kaip našta arba tu išmoksti su tuo tvarkytis.“

Miunhauzenas, traukiantis save už plaukų. „Šita tavo metafora man atrodo labai graži. Aš tuo mechanizmu naudojuosi. Kaip ir kitiems, lygiai taip ir man būna sunkių akimirkų. Tiesiog pasakau sau: „Marčėnaite, eini dirbti“. Taip grįžta gyvenimo džiaugsmas. Turi save priversti. Būtinai. Priešingu atveju gyvenimas prabėga pro šalį, tu nieko nepadarai ir nepatiri, ir tave ištinka depresija.“