Prof. Algimantas Kirkutis. Seimas imsis pokyčių sveikatos sistemoje(1)

Darosi vis aiškiau, kad šalies gyventojų sveikatingumo problematika neapsiriboja tik gydomosios medicinos plėtra. Ji paliečia daugelį žmonių gyvenimo sričių ir reikalauja glaudaus bendradarbiavimo tarp visų valstybinių sektorių. Besikeičiantis požiūris į sveikatos priežiūrą kelia naujus iššūkius sveikatos apsaugai ir jos finansavimo šaltinių sistemai. Tai reikalauja originalių, paremtų reikalingais naujais teisės aktais, sprendimų.

Reklama

Siekdamas plačiau pažiūrėti į Sveikatos apsaugos sistemos struktūrą ir rasti naujų jos veiklos sričių LR Seimo Sveikatos reikalų komitetas, pasiremdamas LR Seimo statuto 47 straipsniu, priėmė nutarimą organizuoti šioms problemoms spręsti Sveikatos tausojimo ir stiprinimo reikalų pakomitetį.

Sveikatos reikalų komiteto posėdžio metu pakomitečio pirmininkų bendru sutarimu išrinktas prof. Algimantas Kirkutis. Šioje, sudarytoje iš trijų gydytojų, vieno sveikatos edukologo ir vieno teisininko, LR Seimo narių struktūroje numatoma koncentruoti nacionalinės sveikatos stiprinimo ir tausojimo strategijos ir taktikos formavimo bei jos realizavimo klausimus. Pakomitetis skatins LR Seimą ir Vyriausybę skirti daugiau dėmesio šalies gyventojų sveikatą tausojančio ir stiprinančio sektoriaus veiklai, tuo siekdamas padidinti darbingų gyvenimo metų skaičių, pagerinti gyvenimo kokybę ir prailginti jo trukmę, sumažinti gyventojų sergamumą ir skiriamų sveikatos apsaugai lėšų poreikį.

Tai gana drąsus ir originalus siekiančio pokyčių naujojo Seimo sprendimas, įgalinantis visose gyvenimo srityse ir visose socialinėse grupėse pradėti sveikos gyvensenos motyvacinės sistemos ir tam reikalingos teisinės bazės bei specialių sveikatinimo ir ankstyvosios ligų diagnostikos centrų kūrimą ir plėtrą. Tikimasi, kad pakomitetis pasitarnaus gyvenimo būdo (gyvensenos) bei papildomosios ir alternatyviosios (natūraliosios) medicinos vystymo ir diegimo į praktiką teisinės bazės kūrimui.

Šalies gyventojų sergamumo rodikliai nuolat blogėja. Pagal šalies gyventojų eilės sergamumo ir mirtingumo rodiklius Lietuva užima viena pirmųjų vietų ES. Pamėginkime dar kartą pasiaiškinti, kodėl taip yra.

Šalies gyventojų sveikata rūpinasi valstybė. Šią nuostata įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalis. Sveikatos paslaugų teikimą ir prieinamumą piliečiams reglamentuoja Sveikatos apsaugos sistemos įstatymas. Sveikatos apsaugos sistemos norminius aktus rengia LR Seimo Sveikatos reikalų komitetas. Jį konsultuoja Nacionalinė sveikatos taryba. Sveikatos paslaugų teikimą šalies gyventojams organizuoja ir realizuoja LR Sveikatos apsaugos ministerija. Ji turi ilgalaikės trukmės strateginio planavimo dokumentą, nustatantį sveikatos paslaugų teikimo šalies gyventojams tikslus, uždavinius ir kriterijus. Tai 2014–2025 metų Lietuvos gyventojų sveikatos programa. Ją patvirtino LR Seimas 2014 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. XII-964. Pažvelgus į ilgas eiles, nusidriekusias mūsų sveikatos apsaugos įstaigose, vis dažniau kyla klausimas - ar tikrai gerai veikia šis, senokai derintas, mechanizmas?

Natūralu, kad asmenys, pasijutę blogiau, suinteresuoti kuo greičiau atsikratyti juos varginančių ligų ir traumų sukeltų patologinių simptomų. Dėl ydingo gyvenimo būdo ir stiprėjančio išorinių faktorių poveikio augantis visuomenės ligotumas ir traumatizmas nulemia sudėtingų ir labai brangių, teikiamų tik gydomosios medicinos, paslaugų paklausos didėjimą. Tuo tarpu motyvacijos dėti pastangas užkirsti kelią ligoms, sustiprinti organizmo vidinius sveikatos rezervus, padidinti jo atsparumą išoriniam poveikiui ir apsaugoti sveikatą kol kas nepakanka. Dėl šios priežasties sveikatos tausojimo ir stiprinimo paslaugos nesulaukia didesnio populiarumo. Valstybė tik deklaruoja, kad skiria reikiamą dėmesį profilaktinei veiklai.

Akivaizdu, kad ligonių kasų skiriamų lėšų profilaktinei medicinai, kurios sveikatos apsaugos biudžete sudaro tik procento dalį, kiek rimtesniam sveikatos stiprinimo ir tausojimo paslaugų teikimo organizavimui tikrai nepakanka. Todėl tai paliekama kiekvieno piliečio asmeninei iniciatyvai. Susidariusi situacija nulėmė, kad sveikatos paslaugų teikimą reglamentuojančiuose įstatyminiuose aktuose bei LR SAM veikloje patologinių simptomų slopinimui pastaruoju metu skiriamas neproporcingai didelis dėmesys.

Tai galima pateisinti dideliu noru padėti sergančiam žmogui. Jam tokio dėmesio tikrai reikia ir visos jam reikalingos medicininės procedūros be jokių išlygų turi būti atliktos. Tačiau, skiriant lėšas iš tos pačios kišenės kiek sergančio gydymui, tiek sveiko sveikatos stiprinimui visada pirmiausia bus gelbėjamas patekęs į bėdą, jis susilauks visos jam reikalingos paramos ir reikalingų finansų. Toks požiūris ligonių atžvilgiu yra teisingas ir būtinas, tačiau sveikatos apsaugos sistemoje jis nulemia gydomosios medicinos paslaugų išvystymą, o lauktų rezultatų siekiant sumažinti gyventojų sergamumą ir pagerinti gyvenimo kokybę neduoda. Be to, tai rimtai apsunkino kitų, labai svarbių sveikatos apsaugai sričių išgryninimą ir proporcingą plėtrą.

Nors pakomitečio organizavimas svarbus, drąsus ir iš principo naujas žingsnis šalies sveikatos apsaugos sistemoje, nereikėtų tikėtis, kad Sveikatos tausojimo ir stiprinimo pakomitečio veikla duos greitus ir iš karto pastebimus rezultatus. Greičiau šį sprendimą galima palyginti su "valstiečių", orientuotų į ateitį, apsisprendimu užveisti sodą. Kol kas medeliai tik pasodinti. Tam, kad jie pradėtų duoti vaisius, prireiks laiko ir nemažai įdėto darbo. Be jokios abejonės, kad ši iniciatyva būtų sėkmingai realizuota, prireiks visos šalies visuomenės sąmoningumo, supratimo, kantrybės ir palaikymo.