Ramūnas Aranauskas: „Medikai tapo bėgikais, kuriuos vejasi medžiotojai su šunimis“(4)

Penktadienį Vilniuje susikūrusi Lietuvos medikų sąjūdžio (LMS) iniciatyvinė grupė jau steigia medikų judėjimą, kuris rūpintųsi ir medicinos darbuotojų, ir pacientų interesais. Susiburta buvo spontaniškai, stebint situacijos virsmą iš blogos į tragišką: medikai esą paversti bėgikais per kliūtis, kuriuos vejasi medžiotojai su šunimis. Taip mano LMS laikinuoju pirmininku išrinktas, Norvegijoje psichiatro darbą dirbantis Ramūnas Aranauskas. Portalas VLMEDICINA.LT su prie Medikų sąjūdžio vairo stojusiu R.Aranausku kalbėjosi apie sveikatos sistemos skaudulius.

– Penktadienį Vilniuje susikūrė LMS iniciatyvinė grupė. Tapote laikinuoju jos pirmininku. Kodėl susibūtėte – prieita riba, kai nebegalima tylėti?

– Susibūrėme spontaniškai, be išankstinių planų ar ketinimų. Tolygiai prastėjanti situacija medicinos srityje, augantys absurdiški reikalavimai ir juos sekančios bausmės pavertė medikus bėgikais per kliūtis, kuriuos vejasi medžiotojai su šunimis. Situacija iš blogos per paskutinius kelis metus pasikeitė į tragišką. Jūs turbūt žinote, jog nuo Naujųjų metų įsigalioja vadinamasis eilių įstatymas, įpareigojantis, jog pacientas pas šeimos gydytoją turi patekti per savaitę. Idėja gera, bet jai visai nepasiruošta, nes tokiu atveju šeimos gydytojai turės priimti apie 40 pacientų per dieną. Medicininių klaidų bus labai daug, ir pacientai tikrai negaus reikiamo dėmesio ir tinkamos sveikatos pagalbos.

– Lapkričio 3 d. paskelbtoje peticijoje, kurią užregistravo Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Kasiulevičius, reikalaujama nedelsiant 30 proc. padidinti visų sveikatos priežiūros sistemos darbuotojų, įskaitant ir gydytojus rezidentus, atlyginimus. Kaip, jūsų nuomone, tai galima padaryti?

– Manau, jei valstybės vyrai laikytųsi įstatymų ir vykdytų Konstitucinio Teismo nutarimus, būtų pakankamai pinigų ir medikų algoms, ir medicininei pagalbai pacientams. Pavyzdžiui, asmuo mokėdamas įmokas nuo MMA (9 proc.) sumoka 432 Eur per metus. Jei valstybė biudžeto lėšomis draudžia asmenis, tai bent minimaliai turėtų sumokėti tą sumą už kiekvieną asmenį. Ogi dabar, planuojant PSD 2018 m. biudžetą, numatyta, kad sumokės tik 321 Eur. Jau čia užprogramuoti ligonių kasų netekimai. (Kitais metais sutarta, kad minimali mėnesinė alga bus didinama iki 400 Eur). Jau nekalbant apie tai, kad turėtų būti mokama tiek, kiek vidutiniškai sumoka kiti šalies gyventojai (apie 890 Eur per metus). Tokiu būdu valstybė nesumoka to, ką privalo sumokėti už pensininkus, vaikus, neįgaliuosius ir kitus, o dirbančiųjų įmokų padengti savo ir dar kitų poreikius, lėšų neužtenka. Štai gyventojai ir negauna to, kas jiems priklauso, nes gydytojai tiesiog negali to duoti su esamomis lėšomis.

– Ministras sureagavo į didesnių atlyginimų reikalavimą, sakydamas, kad „norint padidinti medikams atlyginimus šįmet 30 proc., o kitais metais – 50 proc., reikalingi papildomi asignavimai iš valstybės biudžeto, nes tiek pinigų PSDF neturi. Deja. Tad, jei Seimas priims fiskalinės drausmės neatitinkantį biudžetą, o šalies vadovė jį pasirašys – algos medikams didėti gali“. Kaip vertinate tokius A. Verygos išsisukinėjimus?

– Aš suprantu ministrą… truputį. Greičiausiai yra kokios nors povandeninės srovės, apie kurias mes nežinome. Greičiausiai vyksta Vyriausybės posėdžiai, kuriuose ministrui pasakoma, kad pinigų nebus. Na, ministras ir išsisukinėja taip, kaip moka. Bet yra kitas dalykas – racionaliai paskirstomos esamos lėšos. Pavyzdžiui, ar jūs žinote, kad VLK biudžetas didėja didėjant PSDF fondui? Jūs matėte, kaip atrodo jų pagrindinė būstinė? Kaip užsienio bankas... Ar jūs žinote, kad jie nevaldomai plečiasi ir metastazuoja į rajonus? O Akreditacijos tarnybos darbuotojų skaičius kaip auga... Tai ir yra pikčiausia, kad slaugytojai dirba už minimumą, gydytojai plėšosi per kelis darbus ir priima dešimtis ligonių per dieną, o visokios biurokratinės parazitinės institucijos plečiasi, apauga pavaduotojais, tarnybinėmis mašinomis. Ministras gi šiame kontekste rypuoja, kaip valstybė neturi pinigų... Aš manau, kad šita šalis turi būti jauki gyventi visiems žmonėms. Administracinis biurokratinis aparatas turi tuos žmones aptarnauti ir vykdyti jų norus, o ne atvirkščiai.

– Ar šiandien esame priėję ribą, kai medikai tiesiog nebegali tylėti ir vienintelė išeitis – iškelti ultimatumą – arba didėja algos, arba medikai ir toliau krausis lagaminus ir kels sparnus iš Lietuvos?

– Taip, šiandien mes nebeturime kur trauktis ir, pakeičiant gerai žinomą frazę iš propagandinio sovietų filmo „Mes neturim, kur trauktis, už mūsų – Oslas, Kopenhaga, Londonas“. Tačiau noriu pabrėžti, jog pinigai, t.y. mūsų atlyginimai - svarbi, bet ne vienintelė priežastis. Kitos ne mažiau svarbios priežastys – turėti sąlygas, reikalingas mūsų darbui, kad jį atliktume gerai. Per kalnus įvairiausių kvailų reikalavimų mes nebematome paciento, darome klaidas, už kurias mus tos pačios biurokratinės institucijos ir baudžia.

– Apskritai susidaro įspūdis, kad didžioji dauguma politinių sprendimų sveikatos apsaugos sistemoje nukreipti į gydytojus, ne itin pasidomėjus, kaip jie realiai įgyvendinami. Štai kad ir jūsų minėtas paskutinis siūlymas taikyti sankcijas gydymo įstaigoms už tai, jei gydytojas per septynias dienas nepriims užsiregistravusio paciento. Tačiau pasikalbėjus su šeimos gydytojais matyti, kad jau dabar per savo pamainą jie priima apie 40 pacientų, kas yra gerokas galimybių viršijimas...

– Apie tai jau užsiminiau. Kai kurie politikų sprendimai tokie keisti ir nelogiški, kad net sunku paaiškinti, kas verda jų galvose. Jie kaip iš kosmoso atėję ar išvesti dirbtinos selekcijos būdu. Jokio supratimo apie tikrovę.

– Pakalbėkime apie Lietuvos gydytojų sąjungą. Ar ji pernelyg neveiksni, jeigu prireikė steigti jūsų judėjimą?

– Lietuvos gydytojų sąjunga primena kitą civilizaciją – visi įtaria, kad ji yra, bet niekas nėra jos matęs. Kitaip sakant, jos veiklos nėra ir nesimato. Ji greičiausiai gina ministerijos interesus. Už tai vadovas sėdi ten dešimtmečiais ir darbo pertekliumi nesiskundžia.

– Kokius didžiausius mūsų sveikatos sistemos netobulumus matote? Ir kaip juos išspręsti?

– Dirbdamas Norvegijoj pamačiau, kad patys žmonės yra šios šalies šeimininkai. Čia žmonės pasikviečia merą „ant kilimo“ ir jam pasako, kaip turi būti, o meras skubiai tai vykdo. Taip pat yra ir medicinoje, kur daugelis sprendimų privalomai derinami su darbuotojais. Niekas „iš viršaus“ nenuleidžia taisyklių ar reikalavimų, prieš tai jų neaptaręs su medikų bendruomene. Lietuvoje viskas vyksta kažkaip iškreiptai. Būna žmogus kaip žmogus iki tol, kol patenka į Seimą ar tampa ministru. Kai tik tai įvyksta – viskas. Tikrovės suvokimas jį apleidžia ir jis pradeda gyventi kažkokiame savo sukurtame pasaulėlyje. Kuria kažkokius įstatymus ar įsakymus, kurie komplikuoja jį išrinkusių žmonių gyvenimus, svaičioja iš tribūnos kažkokias nesąmones ir tai tęsiasi iki kitų rinkimų. Aš manyčiau, kad turi būti sukurtas mechanizmas, kad patys žmonės labiau dalyvautų sprendimų priėmime.