Nijolė Oželytė: „Labiausiai nenorėčiau, kad mano vaikai pasirinktų kraštutinumų profesiją - gydytojo“(5)
„Nesu profesionali poliklinikų lankytoja“, - sako aktorė, laidų vedėja Nijolė Oželytė, tačiau dalindamasi savo sveikos gyvensenos ideologija pačiai sau netikėtai iš atminties ištraukia kelis atvejus, kai susidūrimas su gydytojais privatininkais gerokai pratuštino jos piniginę. Begėdiškas medikų siekis pasipelnyti tūkstantinėmis sumomis iš žinomo veido – bene vienintelė priežastis, dėl ko N. Oželytė pritarianti savo nemėgstamo politiko, užėmusio sveikatos apsaugos ministro kėdę, planams pažaboti privačią mediciną.
Esate vedusi laidą apie sveikatą bei laimę ir ne kartą sakiusi, kad jums tai artima sritis. Kodėl būtent sveikata?
Galbūt psichiatrams labai keistai pasirodys (juokiasi), aš visą gyvenimą nuo pat vaikystės savęs ieškojau kūne. Mane labai domino, kas yra šeimininkas, ir kūne savęs nerasdavau. Man buvo įdomu, kas yra tikrasis šeimininkas žmoguje. Ar tai yra tai, ką aš įsivaizduoju kaip savo vidinį „aš“? Aš jausdavausi labai atskira nuo kūno. Kūnas buvo kaip ir atskirtas nuo manęs objektas. Labai anksti tai supratau. Turėjau ir specifinių savybių. Pavyzdžiui, išgėrus alkoholio mano protas lieka blaivus, o diskomfortas fizinis yra labai baisus. Netgi nuo 50 gramų. Jaučiu, kad tas kūnas jau ne visai man pavaldus. Aš mėgstu, kad mano kūnas man būtų absoliučiai pavaldus. Žmogus sveikas, kai kūno nejaučia, jis netrukdo. Jis turi tau funkcionuoti kaip mašina – tu neturi kreipti į jį dėmesio. Man svetimas tas požiūris, kai žmogus puola tarnauti kūnui, nieko nedaro, tik galvoja, ką suvalgyti, ko nesuvalgyti. Mano užduotis buvo viena – rasti būdus, kaip kūną apvaldyti, ir aš juos radau, bet tas apvaldymas toks labai drastiškas.
Galite pasidalinti, kokie tie kūno suvaldymo būdai?
Kai aš buvau labai jauna, tie būdai buvo labai intuityviai atrasti, bet paskui paskaičiau nemažai literatūros apie tai, tad galiu mokslinį darbą parašyti. Kai patirdavau kokią nors stresinę situaciją, o jų mano gyvenime nebuvo labai daug, bet jos būdavo esminės, aš ieškodavau kūnui fiziologinio streso. Bet gėrimo stresu nelaikiau. Pirma, man tai vulgaru, šlykštu ir nepriimtina. Antra, tai joks ne stresas. Tai tik apmarinimas savęs tam tikram tarpsniui ir likimas su tom pačiom problemom. Koks buvo mano stresas? Jeigu būdavo žiema, naktį basa bėgiodavau po sniegą. Atsimenu tą pojūtį – mintys dingsta dingsta dingsta, ir tu padus pajauti prie ausų. Ir tada tas kelias dienas tu iš viso nieko negalvoji. Ir savaime kažkaip išsisprendžia ta situacija, kuri tau atrodė absoliučiai visiškai beviltiška. Duodi laiko sau, nukrauni smegenis, minčių neatsiranda, kada kūnas patiria tokį stresą.
O vėliau aš atradau badavimą. Kai tik jaučiu, kad mano nuotaika labai baisi, neberandu, kuo pasidžiaugti gyvenime, žinau, kad reikia atimti ką nors iš savęs, kad suprastum, jog kažką dar turi. O atimti visada yra ką. Tada aš badauju. Savaitėlę, pavyzdžiui.
Koks tas Jūsų badavimo periodas?
Kadangi aš nesu beprotė, vertinu kūną kaip automobilį, kuris turi mane komfortiškai vežioti nuo taško A iki taško B, aišku, kad paskaičiau literatūros. Badaudama vartoju vien tiktai vandenį. Ilgiausiai esu badavusi 27 dienas. Ir jau čia ne juokai, jeigu nerimtai į tai žiūrėsi, gali „užsilenkti“. Todėl niekam nerekomenduoju, bet tokia patirtis, toks supratimas, kad valdai savo kūną pats, padaro tave laisvą nuo baimės susirgti, nuo nerimo, kad liga kaip banditas ateis ir durs tau iš nugaros, atsibusi iš ryto - ir tau vėžys. Badavimas išvaduoja tave nuo beviltiškumo ir nuo baimės. Netgi nuo įtampos, jei turi daug susitikimų arba tau reikia išvažiuoti, ir staiga tau pakyla temperatūra. Man yra buvę ir taip. Ir vėl - kelios dienos bado, ir tu sveikas. Paskui labai nustebau, kai perskaičiau viename vokiškame žurnale, kad Vokietijoje badavimu gydomas plaučių uždegimas, kai jau niekas kitas nebepadeda. Visi mano asmeniniai atradimai, pasirodo, jau seniai atrasti.Bet ar Jūs priimtumėte patarimus iš šalies, jei kas užsimanytų Jus pamokyti?
Ne, niekada!.. Nors neteisingai aš čia pasakiau. Ką reiškia iš šalies? Vieną kartą buvau pajutusi diskomfortą, pamatavo mano spaudimą – kažkoks šokinėjantis. Niekada anksčiau gyvenime jo nesimatuodavau, tad ir nesupratau, iš kur tas diskomfortas. Ir visai netyčia, per pertraukėlę tarp filmavimų, užėjome į knygyną. Žiūriu – kažkokia jogos knyga. Labai plona, pigiai kainuojanti, plonais viršeliais. Pirmas pratimas, kurį aš ten atsiverčiau iš dyko buvimo – stovėjimas ant galvos. Aprašas – reguliuoja kraujo spaudimą. Nusipirkau ir iki šiol stoviu ant galvos kiekvieną rytą, ir man tai suteikia didžiulį malonumą. Tie patarimai iš šalies turi būti tokie, kad žmogus jais pasinaudotų. Kada žmogus pasinaudoja patarimais? Kai pats jų paprašo. Sakykime, vesdama tą laidą, klausinėjau pačių geriausių Lietuvos gydytojų. Aišku, aš juos vadindavau kūno kunigais, tik, aišku, jie sąžiningesni, nes jei tu kūno nepagydai, visi mato. O kai kunigas sielos nepagydo, niekas nemato, ir jis randa krūvą pasiteisinimų. Bet jaučiu pagarbą jų žinioms didžiulę, nes jie tikrai supranta, ką daro, tačiau pati pas daktarus einu tiktai gimdyti arba danties išsitraukti. Va tokie mano santykiai, nes, matyt, mano požiūris į kūną toks, kad aš geriau susitvarkau pati. Geriau ant galvos pastoviu, pabadauju.
Dabar „stresinti“ kūno šalčiais man nebetenka, kadangi mokausi tvarkyti savo mintis. Pasirodo, tai lygiai taip pat tvarkoma, kaip ir judesiai. Juk nemakaluojame rankų ir kojų kaip ką tiktai gimęs kūdikis. Taip pat galima suvaldyti ir mintis. Kai tik užeina mintys ne tokios, kokių tu nori, garsiai sau mintyse, pavyzdžiui, sakai gražų eilėraštį. Pati naudoju kitą būdą. Turiu vieną labai gražią vietą Lietuvoje ant marių krantelio. Aš tiek daug metų, jau keturiasdešimt, žiūriu į tą vieną vietelę, kad man nereikia didelių pastangų atmintyje ją atkurti. Kai tik mane užklumpa tokios mintelės, kurias vadinu šiukšlėmis, iš karto užsimerkiu ir pamatau tas savo marias, tada viskas gerai man. Tiesiog reikia rasti būdų atitraukti savo dėmesį, nuvyti koncentruotai mintis. Kartais žmonės meldžiasi. Tinka bet kas, kad tik tai būtų sąmoningai naudojama šluota šiukšlėms išplauti iš smegenų, kurios tave kankina. Galime net galvoti apie pyrago receptą. Noriu pasakyti, tai nėra mistika, tai yra sutvarkoma, ir nereikės jokio psichiatro, jokio psichologo.
Ką davė man ilgalaikis badavimas? Absoliutų praktinį suvokimą, kad šeimininkas yra ne kūnas. Jeigu tu kūno ir minčių nesuvaldai, tu jiems vergauji visą gyvenimą, jie tave stato ten, kur nori. Ir esi nukankintas, tau gyvenimas nemielas, tu nori numirti. Tačiau visi mes turime priemonių suvaldyti ir tą kūną, ir tas mintis, tik ne visi jomis naudojamės.
Sakėte, kad kas rytą stovite ant galvos. Papasakokite plačiau apie Nijolės Oželytės dienos pradžią.
Aš nesu iš tų žmonių, kurie gali naudotis bet kokia primesta sistema, nes aš jomis netikiu. Kiekviena sistema – ar ideologinė, ar sveikatos – iš esmė yra kalėjimas, ir tu makaruojies tame kalėjime. Jeigu tu neišaugi iš to kalėjimo ribų, vadinasi, esi užkonservuotas. Todėl sistemos man netinka, tačiau iš kiekvienos sistemos juk vis tiek pasirenku tai, kas man geriausia. Tarkime, visos moterys turėtų daryti žvakę, nesvarbu, kiek joms metų. Žvakė visiškai pakeičia moteriškų vidaus organų apytaką. Stovėjimas ant galvos yra ekstremalus dalykas. Labai paprastas, labai paveikus ir labai malonus, bet irgi galima pradėti pasiskaičius apie visas indikacijas. Nors žmogui, kuris nesportiškas, tai yra pavojinga, nes galima sprandą nusisukti. Kadangi aš esu sportiška, man daug nekainavo tą įvaldyti. Tai va, du dalykučiai, keli jogos pratimėliai iš ryto – tas pats, kas išsivalyti dantis. Tai užima pusvalandį.Kas jums yra sveikas gyvenimo būdas?
Pirmiausia, kai šiukšlių nėra mintyse. Man vulgariausias posakis, kad sveikata – brangiausias mūsų turtas. Tai neteisingas, kvailas posakis. Daugelis kartoja kvailus posakius, visiškai nesigilindami į jų esmę. Jeigu suvoktų, ką jie sako, tiesiog patys pasibaisėtų. Kai antrą kadenciją sėdėjau Seime, lankydama kalėjimą, mačiau tiek daug sveikų, raumeningų banditų, kurie negeria, nerūko, kilnoja „štangas“. Jų gyvenimo būdas, patikėkit, sveikesnis už bet kokio jogo. Ir mintyse nenukankinti, nes nelabai ten ateina mintys į tas kvadratines galvas.
Tad brangiausias turtas vis dėlto yra bandyti suvokti, prasiveržti pro tą norą daug turėti, būti žinomam, sočiai patogiai gyventi. Vis dėlto pagalvoti, kam viso to reikia. Jeigu tu bent kiek susimąstai, kam gyveni (jei nesusimąstysi, anksčiau ar vėliau nusikankinsi, nes beprasmybė žudo juodai, net jeigu kūnas sveikas), tu atrasi būdus, kaip puoselėti kūną. Nes tu žinosi, kam tau reikia to automobilio, kuris tave neša iš taško A į tašką B. Vienaip ar kitaip visi juk judame. Jeigu nesugebi priversti kūno tarnauti sau, tu tarnauji jam: tu jį girdai, tu jį valgydini, seksualiai dirgini. Tai trumpalaikiai malonumai, kurie reikalauja vis subtilesnių ir aštresnių padirginimų. Bet tu pats, žmogau, vargiai ar esi laimingas. Todėl aš manau, kad reikia sužinoti, kam tau sveikata reikalinga. O kai atsakymą turi, sveiko gyvenimo būdus atrasi šimtu procentų. Bet jie bus tikslūs, bus tiktai tavo ir individualūs, ir tu nebūsi dietų ar kitokių sistemų vergas. Sistema bus reikalinga tik kaip instrumentas.
Turbūt ir nesiskiepijate?
O, ne, niekada! Nors praktiškai mažiau yra pasaulio šalių, kuriose aš nebuvau, bet niekada nesiskiepiju. Aš netikiu skiepais ir turiu tam pagrindą. Kai dirbau laidoje „Korida“ su Valinsku, jis visada atsakingai kasmet pasiskiepydavo nuo gripo ir kiekvienais metais „nukrisdavo“ nuo gripo su 42 laipsniais temperatūros. Aš niekada nesiskiepydavau ir niekada nesirgdavau gripu. Čia tokia ironija, bet... Nesu ideologiškai nusistačiusi prieš skiepus, bet niekuomet nesiskiepiju važiuodama į tolimiausias šalis. Reikia laikytis tam tikrų saugumo priemonių, negerti vandens iš balutės, ir bus gerai.
Pratęsiant mintis apie sistemas, ar jums svarbios sveikatos apsaugos reformos? Ar sekate ministro Vytenio Andriukaičio viešus pasisakymus šia tema?
Aišku, nes masė žmonių nuo jų priklauso, bet kadangi nesu profesionalus poliklinikų lankytojas, man sunku spręsti. Vieną dalyką žinau: buvo ne kas su pinigais, vienam vaikui suskaudo dantuką, užsirašėme pas stomatologą, mums pasakė, kad galima sumokėti kažkiek tų šimtų, o jei eitume pas gydytoją valdiškai, vienas priėmimas - dabar, o kitas – po mėnesio. O juk net nesutaiso danties, uždeda tik vaistų. Tai yra kaip ir absurdas.
Aš neįsigilinusi, ką dabar bando padaryti Andriukaitis, aš jam labai nesimpatizuoju kaip politikui, jis man irgi nesimpatizuoja. Ir ar jis teisus, nežinau. Žinoma, jis sako, kad nori žmonėms padaryti geriau. Matot, visi jie taip sako. Iš esmės, manau, žmonėmis manipuliuojama.
Nors vienoje srityje jis yra teisus. Mano draugei reikėjo psichologo, jis ją laikė kliente pusantrų metų, nes viena konsultacija – 150 lt. O problema kaip blynas, žmogus jau pats ją įvardija, bet psichologas sako: „Ne ne, problema yra kitur“. Tai jau akivaizdus piktnaudžiavimas.
Dabar prisiminiau, į kokią situaciją buvau patekusi ir aš. Mano patirtis yra baisi. Jaunystėje mačiau kiaurai, bet nusilpo mano regėjimas. Aš į pasą nepasižiūriu, kiek man tų metų – man viskas turi funkcionuoti. Ir kreipiausi į vieną garsiausią gydytoją oftalmologę, turinčią privatų regos centrą. Negi eisiu į ligoninę, juk ten eilės. Bet net nemaniau, kad tokio lygio yra begėdystė. Žodžiu, už akių patikrinimą tame centre aš palikau apie tūkstantį litų. Iš tikrųjų! Mane tikrino kažkokiais kompiuteriais, kur per vieną sekundę seselė pažiūrėjus iš karto pasakė, kas yra. Aišku, kvito nedavė, paėmė grynais pinigais. Ir tai oficialus kabinetas miesto centre. Paskui dar pasakė, kad aš tuoj apaksiu, reikia nustatyti, kaip ligą pristabdyti, ir dar kas antrą dieną turiu pas ją eiti, su kažkokiu aparatu tikrintis ir dar kas antrą dieną man reikės mokėti po 25 litus. Tai yra beprotybė, tai niekšybė! Aišku, ji žinojo, kas aš esu, aišku, ji pagalvojo, kad aš turiu 3 milijonus kišenėje. Bet net jeigu ir turėčiau, ta pinigų traukimo privačioje įstaigoje begėdystė yra šlykštynė!
Ta specialistė, pas kurią buvau, yra garsi, bet ji dirba va taip, kaip Andriukaitis ir sako: valstybinėje ligoninėje kažkokio skyriaus vedėja, bet turi ir privatų centrą. Gal jeigu čia ateina visai nepažįstami žmonės, gal su jais ir kukliau elgiasi. Iš kiekvieno ji ima pagal galimybes. Aš paskui viską papasakojau normaliems daktarams, jie pasijuokė. Na, sako, pamatė Oželytę ir užsiprašė pinigų.
Kaip nutiko, kad jūs, labai išmintinga moteris, kasos kvito nepaprašėte?
Ji mane užmušė per savimeilę. Kai man pasakė kainą, kai jau viskas buvo padaryta, aš nustėrau! Man į galvą neatėjo, kad normali suaugusi moteris, vyresnė už mane ar mano amžiaus, profesorė, taip elgtųsi. Aš pas gydytojus nesilankau, akims tikrai buvo blogai. O tas papildomas, kurio nepasidariusi neva galėjau apakti, pasirodo, buvo banaliausias akių dugno patikrinimas, už kurį buvo paimta 220 litų, kai šiaip sau kainuoja 25-30 litų.
O! Prisiminiau dar vieną atvejį. Jūs iš manęs traukiate labai negatyvius prisiminimus. Man vėžį buvo diagnozavę ir buvo liepę pasiimti tam tikrą sumą pinigų ir ateiti pjauti, jeigu aš nenoriu numirti. Už tai dabar ir esu nusprendusi geriau pati viena numirti stovėdama ant galvos. Buvo sekmadienis, man pasidarė negerai. Daktarė, jaunesnė už mane, paguldė mane labai pagarbiai, labai gražiai. Žiūri echoskopą, sako: „O Dieve, ar jūs matot! Juk tai vėžinė struktūra! Juk tai yra vėžys!”. Aš - moteris nepanikuojanti, mirties nebijanti, mano viskas sudėliota, galvoju – vaikams sakyti ar nesakyti. Tai gerai, kad aš tokios psichikos. O būtų kitas žmogus gal ir mirtų vien nuo tokios diagnozės? Aš iš karto dalykiškai klausiu: „Ką man daryti?“ Pasakė, kad susitars su geriausiu daktaru, tad turiu pasiimti tūkstantį litų, chalatą, šlepetes, gultis į ligoninę, ir man bus atlikta operacija. Buvome vienos kabinete. Fainuolė daktarė man viską paaiškino ir aš jai buvau labai dėkinga. Kadangi tuo metu man su pinigais buvo nekaip, iš žento pasiskolinau tūkstantį litų, nepaaiškinusi, kodėl. Nieko vaikams nepasakiau, pasiėmiau tas savo šlepetes, bet man buvo taip nemiela, kad niekam nieko nesakau, tad prieš važiuodama į ligoninę paskambinau vienai savo draugei. O ji man sako: “Tu proto turi smegenyse?! Jeigu tau vėžys, varyk į onkologinę ligoninę!”. O man tokia paprasta mintis net į galvą neatėjo. Net jei esi toks žmogus kaip aš, kai tave pagauna ant stalo ir pasako, kad tau vėžys, nepagalvoji, kad reiktų dar kažkur kitur pasitikrinti. Man draugė patarė kreiptis į absoliučiai šventą daktarę onkologę Intaitę. Draugė perspėjo: „Jeigu tu pabandysi jai duoti pinigų, tai tiek tu ją ir matysi“. Didesnio profesionalo už šią gydytoją ir nėra. Intaitė pasakė, kad man jokio vėžio nėra.
Man teko girdėti iš labai rimtų žmonių, kad tuo piktnaudžiaujama, žmogui pasakoma, kad yra vėžys, jis išoperuojamas ir trimituojama, kaip sėkmingai buvo išgydytas, nors tas žmogus niekada gyvenime nesirgo vėžiu. Aišku, atrodo, kad taip gali būti tik kokioje Zimbabvėje, bet juk man pačiai taip nutiko.Taigi vieni gydytojai, kaip Jūs sakote, - kūno kunigai. O kaip pavadintumėte tą kitą grupę medikų?
Vargšai. Tų daktarų, su kuriais dirbome laidoje, pažiūros, jų profesionalumas, jų paprastumas ir neįmantrumas leido man juos pavadinti kūno kunigais. O iš tų, su kuriais aš susidūriau, mes interviu neimdavome (juokiasi). Tai jau kito lygio žmonės. Šitie yra vargšai, jie nesupranta, kad kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Štai mano kaimynė atbėgo prie manęs su laikraščiu ir šaukia: „Man psichologinė reabilitacija! Man psichologinė reabilitacija!“ Aš galvoju, gal teleloto laimėjo. Laiminga tokia! Ne, ji man rodo, kad „Maximos“ berniukai vienas kitą į teismą padavė, plėšosi dėl milijonų. Tad aš noriu pasakyti, kad atpildo valanda ateina visiems, ir visai ne mistinė, o reali.
Galiu tik galvoti, kas nutinka tiems žmonėms, kurie patenka į tokių gydytojų nagus. Tai jau kriminalinis nusikaltimas. Bet Lietuvoje turbūt net straipsnio nėra už neteisingos diagnozės nustatymą? Už tyčia neteisingos! Juk žmogus, kuris neša tūkstantį litų, jis net neskelbia, kad davė kyšį. Juk toje situacijoje lieka laimingas, kad yra išgydytas nuo vėžio.
Jūsų manymu, kodėl Lietuvoje gydytojai taip nesąžiningai siekia pasipelnyti?
Oi, nesakykite, kad gydytojai blogi! O santechnikas, kuris nieko nepadaro ir pasiima pinigus? Tai paauglių logika – dabar pasiimti viską, pagerti, „paseksuoti“, o paskui jau neva normaliai gyvens. Jie nesupranta, kad už viską turės atsiskaityti. Ir už tai tikrai ne daktarai atsakingi. Mūsų visuomenė tokia. O politikų kokių galvijų yra, kurie Tėvynę parduoda už tris kapeikas! Kalėjime man kaliniai pasakojo: “Na tai gerai, ponia, mes tai banditai, o jūsiškiai kokie? Ateini pas kokį veikėją, kad jis padarytų ką nors, ko negalima, su pilnu lagaminu pinigų, o jis kad bent jau brangiai Tėvynę parduotų, bet paprašo 50 tūkstančių litų iš pusės milijono. Paniekos verti“.
Bet man teko matyti ir puikių daktarų. Yra šventų. Tačiau aš labiausiai bijojau, kad mano vaikai netaptų daktarais. Mano mama labai norėjo, kad aš būčiau daktare. Ačiū Dievui, ja netapau. Kodėl? Nes tai gyvenimas nuolatiniame skausme arba buvimas visišku ciniku, parazitu ir tada išnykimas, nes čia pasirinkimo nėra. Tai kraštutinė profesija. Arba tu tampi profesionalu ir tada savo gyvenimo neturi, arba tu cinikas ir pražūsi kaip žmogus.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino Ligita Sinušienė
Susiję straipsniai
