17-oji Vydūno konferencija: idėjos, kurios gali būti realizuotos
Kas galėtų palengvinti sunkią sergančius senus tėvus slaugančiųjų dalią? Kas mokyklose turėtų skaityti paskaitas apie alkoholio žalą? Ko Lietuvos žolininkai galėtų pasimokyti iš Airijos patirties? Ar verta valgyti žiedadulkes, medų? Kaip tapti laimingam?.. Šie klausimai ir daugybė kitų temų analizuota kovo 20-ąją uostamiestyje vykusioje kasmetinėje nacionalinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį Vydūno keliu“. Su kai kuriomis išsakytomis mintimis supažindiname ir jus.
Slaugos savanoriai
Psichiatrės bei poezijos terapeutės Jūratės Sučylaitės konferencijos metu pristatytas pranešimas apie slaugančiųjų artimuosius emocinius išgyvenimus ir jų pačių savo gyvenimo vertinimą galbūt sulauks atsako – pasiūlymo ir Lietuvoje inicijuoti slaugos savanorių veiklą ligoninėse.
J. Sučylaitė teigia – šią idėja galėtume pasiskolinti iš Suomijos. Turku miesto ligoninėse galima sutikti vyresnio amžiaus žmonių būrelį, kurių tikslas – padėti rūpintis tais, kuriems reikalingas išskirtinis dėmesys. Tokia savanorystė palengvintų ir artimuosius slaugančių žmonių būvį.
Penkis žmones, slaugančius sunkiai sergančius tėvus, apklaususi J. Sučylaitė pažymi: „Ši slauga nuo kitų darbų skiriasi tuo, kad ji trunka 24 valandas per parą, ir tuo, kad tie žmonės neturi poilsio dienų. Ir, aišku, pagalbos visada norisi, vienas iš būdų – ieškoma slaugytojos, kuri ateitų į namus. Tačiau tie socialiniai darbuotojai, kurie ateina padėti, galbūt nevisiškai būna pasiruošę – jiems atrodo, kad tai yra žmogus, kurį reikia slaugyti, keisti sauskelnes, reikia ką nors labai techniškai daryti, o tikro bendravimo – žmogiškojo, visos būties kontekste, gali trūkti“.
Kova su narkotikais
Paradoksalu, tačiau sveiko miesto vėliavą nešanti Klaipėda kartu su Vilniumi Lietuvoje dominuoja pagal mirštamumą nuo nelegalių psichotropinių medžiagų.
Klaipėdos psichikos sveikatos centro vadovas Aleksandras Slatvickis konferencijoje teigė – turime imtis konkrečių priemonių, įgyvendinti daugiau prevencinių programų, norėdami išjudinti šią problemą iš mirties taško, kitaip tiesiogiai ar netiesiogiai nukentėsime patys ir mūsų valstybė.
Remiantis 2010-2014 metų uostamiesčio apylinkių statistika, nustatyta – plačiausiai vartojamais narkotikais – opioidais apsinuodija vis jaunesni žmonės. Šiuo laikotarpiu Klaipėdos apskrityje mirtingumas nuo apsinuodijimo psichoaktyviomis medžiagomis svyravo nuo 1,2 atvejo 100 tūkst. gyventojų iki 3 atvejų 100 tūkst. gyventojų. Mirusiųjų nuo nelegalių psichotropinių medžiagų amžiaus vidurkis 2014 metais siekė 30 metų.
„Palyginti su didelėmis valstybėmis, pavyzdžiui, JAV, kur mirtingumas nuo tokio apsinuodijimo 2014 metais buvo apie 15 atvejų 100 tūkst. gyventojų, Lietuvoje statistiškai gal jis nėra labai didelis, bet, kadangi tai jaunų žmonių mirtys, tikrai negalime sakyti, kad tai yra mažai. Mes toli gražu nepirmaujame, bet mažėjimo tendencijos taip pat nematyti“, – atskleidžia tyrimo bendraautorė Gražina Šniepienė.
Buvusių alkoholikų patirtys - pamokose
Į Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto atliktos anoniminės apklausos rezultatus derėtų atsižvelgti švietimo institucijoms. Galbūt prevencinės programos mokyklose, norint ženkliai sumažinti alkoholio vartojimą, turėtų būti tokios, kokių nori patys paaugliai.
„Mažiau negu pusė – 42 proc. mokinių mano, kad paskaitos apie alkoholio žalą gali būti naudingos ir efektyvios. Mokinių buvo klausiama, kas turėtų skaityti prevencines paskaitas. 55 proc. mokinių pasirinko buvusius alkoholikus, kurių pasakojimai apie socialinę žalą bei asmeninę patirtį būtų jiems patys įdomiausi. Antrą vietą – 28 proc. - užima gydytojai, trečią – 17 proc. - policininkai, o mažiausiai pageidaujamais lektoriais šia tema buvo nurodyti socialiniai pedagogai ir klasių auklėtojai“, - išvadomis dalinasi pranešimo bendraautorė Viktorija Saare.
Dėmesys - žolininkams
Airijos fitoterapeutų sąjungos narė lietuvė Vilma Matulevičiūtė teigia, jog keltų gydymo žolelėmis tradicijos dabar išgyvena atgimimą –šalyje veikia net šešios fitoterapeutus vienijančios sąjungos.
Pranešimą apie fitoterapeutų vaidmenį visuomenėje skaičiusi V. Matulevičiutė teigia: „Didžiulę žolininko darbo dalį užima edukacija ir švietimas. Ir šiais metais mūsų asociacija nusprendė su mokyklomis užmegzti ryšį ir dirbti su vaikais ten, kur nėra žemės sklypų, miestuose, kurti devynių pagrindinių vaistažolių darželius. Vaistažolių programą planuojama įtraukti į gamtos mokslų programą mokyklose“.
„Viena iš daugelio sričių, kuria sąjungos nariai užsiima – vaistinių augalų sodo kūrimas. Tai bendras fitoterapeutų ir Dublino miesto valdžios projektas. Jau dvejus metus šis sodas veikia – šiuo metu ten auga 75 skirtingų rūšių vaistažolės ir žolininkai jas prižiūri ištisus metus. Šiame sode greitai visi norintieji bus supažindinami su augalais, bus ir studentų, kurie atliks augalų pažinimo ir kultivavimo praktiką“, – pasakojo V. Matulevičiūtė ir pridūrė – gegužės mėnesį visoje Airijoje planuojama pirma nacionalinė vaistinių augalų savaitė, skirta visiems, besidomintiems gydančių savybių turinčiais augalais.
Iš naujo atrasti medų
„Apiterapija ir fitoterapija turėtų būti aukščiau nei Ajurveda todėl, kad mūsų šaknys, mūsų genai čia – Lietuvoje, mūsų bitės darbštuolės – taip pat iš čia“, – teigia Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja Dalia Stasytytė-Bunevičienė.
20 metų su bičių produktais dirbanti moteris tvirtina – kartais tenka paneigti žmonių išgalvotus mitus: „Vienas paskutiniųjų praėjusių metų mitų – žiedadulkės yra kietos, jų organizmas nesuvirškina. Iš žiedadulkės turi išaugti augalas, tad ir toje žiedadulkėje yra visos medžiagos, kurių reikia augimui. Bičių suneštos žiedadulkės yra vienas iš pigiausių ir geriausiai mums prieinamų biomoduliatorių, kuris gerina imunines funkcijas. Bičių žiedadulkės – tai visiškai natūralus produktas, kurį žmogaus organizmas įsisavina visu 100 proc., nepalikdamas jokių atliekų“.
Klaipėdos universiteto profesorius Algimantas M. Olšauskas įsitikinęs – lietuviai turėtų suvartoti kur kas daugiau medaus: „Jei kenksime savo organizmui, mūsų gyvenimo trukmė ir kokybė ženkliai sumažės. Imkime tokį pavyzdį – medaus statistinis vidutinis lietuvis per metus suvartoja pusantro kilogramo, o žydas – 35, japonas – 33, vokietis – 25 kilogramus. Cukraus lietuvis sunaudoja beveik 50 kilogramų per metus, o paminėtų šalių gyventojai 3-4 kartus mažiau“.
Ištirti ir operuoti - be intervencijų
Vilnietis Alvydas Petruškevičius renginyje pristatė dar naujieną mūsų šalyje – aparatą „Anesa“, kurio pagalba atliekamas neinvazinis sveikatos būklės ištyrimas trunka vos 15 minučių ir to pakanka ištirti 131 organizmo parametrą.
„Noriu pasakyti, kad čia nėra jokio šamanizmo ar panašiai – šis įrenginys yra registruotas Europos Sąjungoje. Jokių stebuklų nėra, kalbėti galime apie chemiją, fiziką bei informatiką. Aparatą naudoja kai kurios Kinijos greitosios medicinos pagalbos, Ispanija šiuo metu atlieka pakartotinius tyrimus – norima įrenginį naudoti pirminei paciento būklės analizei“, - teigė pranešėjas.
Ne tik ištirti, bet ir operuoti galima tiesiog plikomis rankomis, be jokių įrankių – įsitikinusi alternatyvios medicinos atstovė, psichoinformaciologė, kosmoenergetikos magistrė Eglė Gleščinskienė, Vydūno konferencijoje pademonstravusi Filipinuose nufilmuotą hilerio – dvasinę chirurgiją taikančio žmogaus – Joseph Caland, viešėjusio ir Lietuvoje, atliekamą operaciją.
E. Gleščinskienės teigimu, dvasinė chirurgija – tai technika, leidžianti atlikti operaciją ne fiziniame, o dvasiniame lygmenyje. „Tai subtilesnė, patogesnė chirurgija, kai operacija atliekama be jokių intervencijų“ ir, jos nuomone, tik laiko klausimas, kada Lietuvoje daugiau dėmesio bus skiriama energinės medicinos integracijai.
Pažinti laimę
Klaipėdos vaišnavų centro atstovas Arvydas Žičkus pristatė pranešimą „Laimė, kokia ji yra pagal Bhagavad-Gitą“. Jis teigė, kad laimė – tai duoti ką nors kitiems ir jei dvasingumui savo gyvenime skirsime deramą vietą, tai galiausiai gausime rezultatą: „Laimė, kuri akla savęs pažinimui, kai žmonės nori tik užimti savo jusles: akis, ausis, kad būtų skanu liežuviui, nėra laimė. Jei mes prižiūrime kūną, bet apleidžiame sielą, tai tas pats, kas prižiūrėti narvelį, bet pamiršti pamaitinti jame gyvenantį paukštį. Savaitė praeis ir jis nustos čiulbėti“.
„Žmogui dabar rūpi patenkinti save, valstybę. Jis mano, kad jei mano artimajam gerai – tai ir man gerai. Galiausiai tai egoizmas. Tai tarsi pjauti piktžolių viršūnėles. Visi turbūt žino, kad jei pjausi tik jų viršūnes – jos ataugs. Dvasinės piktžolės turi būti raunamos su šaknimis“, - Bhagavad-Gitoje iškeltomis laimės idėjomis dalijosi A. Žičkus.
