17-os mama tapusi kaunietė: „Kai sužinojau, kad laukiuosi, mane ištiko šokas!“

„Jei ne artimųjų parama – būtų beprotiškai sunku“, - prisimena Kristina. Šiandien jos dukrai jau trylika, tačiau pačiai mamai tuo metu buvo vos septyniolika. Prisimindama tą dieną, kai į pasaulį atėjo jos pirmagimė, jauna moteris tikina, kad be artimiausių žmonių paramos ir supratimo būtų buvę itin sunku. Tiesa, kaunietė teigia neįsivaizduojanti kitokio gyvenimo scenarijaus - viskas taip ir turėjo būti.

Reklama

Nors, prisipažįsta pašnekovė, tuomet, prieš trylika metų, džiaugtis nebuvo kada. „ Buvo momentų, kai gailėjau savęs. Vis klausiau: kodėl man taip atsitiko? Buvau jauna - troškau laisvės, rūpėjo draugai, vakarėliai“.

Tačiau dabar, žvelgdama atgal, Kristina teigia, kad, matyt, taip buvo lemta, kad juodvi - mama ir dukra - susitiko ne prieš penkerius, ne dabar, bet tuomet, prieš trylika metų.

Papasakokite savo istoriją. Kaip ir kur susipažinote su savo vyru? Ar planavote tuoktis, susilaukti vaikučių?

Mūsų draugystės istorija nėra niekuo ypatinga. Kaip ir dauguma jaunų žmonių, draugauti pradėjome dar būdami mokyklos suole, nes buvome klasiokai. Mėgome aktyviai leisti laiką, bendravome su draugais, tiesiog džiaugėmės gyvenimu. Vaikučių tikrai neplanavome, nes jautėmės dar labai jauni. Norėjosi baigti mokslus, susirasti darbą, susikurti pagrindą po kojomis, ir tik po to - tuoktuvės, vaikai.

Tiesa, mažus vaikus pastebėdavome. Kaip tik tuo metu mano sesuo susilaukė pirmagimio. Tad su mielu noru lankydavomės jos namuose, žaisdavome kartu su vaikučiu, kalbėdavome, kaip smagu turėti vaiką. Bet, kaip ir minėjau, apie savo vaikus dar tikrai negalvojome. Tačiau atsitiko, kaip atsitiko.

Kaip sužinojote, kad laukiatės? Kokia buvo Jūsų reakcija? Kaip reagavo aplinkiniai?

Pasakysiu atvirai - mane ištiko šokas. Nors atsipeikėjau gan greitai, tačiau galvoje sukosi viena mintis: gimdyti ar negimdyti? Pirmiausiai apie nėštumą pasisakiau mamai, kuri, žvelgiant iš šiandienos, buvo mano didžiausias ramstis ir paguoda. Mama šią žinią sutiko ramiai. Tiesiog pasakė, kad tik aš viena galiu apsispręsti, kaip elgtis toliau. Tik mano širdis jaučia ir žino, ką daryti.

Labai palaikė ir būsimo vaikelio tėtis. Sakė, kad viskas bus gerai, kad taip turi, kad taip mums lemta ir kad viską  ištversime kartu. Būsimasis vyras kategoriškai pasisakė prieš abortą. Tai labai padėjo apsispręsti – gimdyti.

Draugų nuomonė ir parama man nebuvo labai svarbi, nors daugelis sveikino ir kalbėjo, kad bus labai smagu, kad turėsime kūdikį, o maži vaikai tokie mieli. Manau, kad tokio amžiaus apskritai buvo sunku suvokti, kas tai yra kūdikis ir kokia atsakomybė mūsų laukia. Jaučiausi dar labai jauna. Per jauna išnešioti kūdikį, per jauna pagimdyti, per jauna auginti. Ačiū Dievui, kad visada šalia buvo artimiausi žmonės.

Normalu, kad sunkiausiais gyvenimo momentais ieškome tvirto peties atsiremti. Kas tuo metu, kai sužinojote, kad laukiatės, buvo tvirčiausias jūsų ramstis?

Svarbiausia man buvo tėvų parama. Džiaugiuosi, kad

jie nepasmerkė manęs, nes be jų paramos vargu ar būtų pavykę susitvarkyti su naujomis – mamos – pareigomis. Tuo metu jie buvo didžiausias mano ramstis. Suvokiau, kad patys vieni, drauge su vyru, vaikeliu pasirūpinti nesugebėsime. Kad neturime kur gyventi, nebaigę mokslų, neturime išsilavinimo, pragyvenimo šaltinio.

Žinoma, nemažai pagalbos sulaukiau ir iš savo būsimo vyro. Daugiau tikėjimo ir tvirtybės suteikė žmonos statusas, nes tik sužinoję, kad laukiame kūdikėlio, nusprendėme susituokti. Mums tai buvo labai svarbu. Nors buvome ir jauni, bet jau tuomet norėjome, kad kūdikis gimtų šeimoje.

Gal todėl dabar stebiuosi, jog dauguma jaunų žmonių vaikus planuoja ne santuokoje. Dažnas vadovaujasi nuomone - iš pradžių vaikas, vėliau – vestuvės. Jeigu būčiau galėjusi rinktis, būčiau rinkusis santuoką, ir tik vėliau vaikus.

Dažno, gatvėje išvydusio jauną mamą,  akyse galime įskaityti užuojautą ar pyktį, nusistebėjimą ar sumišimą. Kokia Jūsų patirtis? Kas erzino labiausiai?

Iš tiesų labiausiai erzino tai, kad visada jaučiausi, tarsi stebima pro didinamąjį stiklą. Tiek mokykloje, tiek gatvėje, tiek parduotuvėje ar troleibuse sulaukdavau priekaištingų žvilgsnių. Net lankydamasi moterų konsultacijoje, kur įprastai moterys kaip tik turėtų sulaukti visokeriopos pagalbos, išgirsdavau priekaištų, kad esu jauna. Kad jaunoms moterims sunku išnešioti ir pagimdyti kūdikį.

Tačiau tuomet į tokias kalbas daug dėmesio nekreipdavau. Žinoma, kartais būdavo skaudu, pikta, bet ramindavau save, tikėdama, kad vaikelis gims sveikas, kad didesnių bėdų pavyks išvengti. Gal buvo kalta jaunystė, gal naivumas, gal buvo kitokie laikai nei dabar, bet visuomet tryškau optimizmu, ieškojau šviesių gyvenimo spalvų, tikėjau gražia ateitimi. O kūdikis tebuvo etapas, kuris praeis. Žinojau, kad gimus vaikeliui toliau mokysiuos, sieksiu išsilavinimo. Ir man pavyko.

Tad kaip sekėsi tvarkytis su pareigomis gimus vaikeliui? Kas buvo sunkiausia?

Prisipažinsiu – iš pradžių buvo tikrai sunku. Nieko nežinojome, patirties neturėjome, trukdė jaunatviškas maksimalizmas. Su kiekvienu kūdikio riksmu namuose kildavo panika. Bet laikui bėgant išmokome daugybės dalykų: pasitikėjimo savimi, kantrybės. Supratau, kad iš tiesų viską moku. Kad motina gamta ar Dievulis duoda moteriai daug žinojimo, ir visai nesvarbu – ji penkiolikmetė ar trisdešimtmetė.

Kaip ir visą nėštumo laikotarpį, taip ir gimus vaikeliui, daugybės dalykų išmokė mama. Be jos pagalbos būčiau pražuvusi. Dar ir dabar dėkoju Dievui, kad tokiu sunkiu gyvenimo momentu, kuomet labai reikėjo artimųjų pagalbos, tėvai, o ypač mama, nepasmerkė, neatstūmė.

Žinoma, reikėjo atsisakyti daugybės dalykų, kuriam laikui pamiršti gyvenimo malonumus, kuriais džiaugėsi mano bendraamžiai. Pradėjau toliau mokytis, baigiau mokyklą, naktimis dirbau, o namuose laukė motinos rankų išsiilgusi mergytė.

Iš tiesų buvote jauna. Tokio amžiaus, kai Jūsų bendraamžiai dar tik pradėjo linksmybių, nuotykių ir malonumų kupiną gyvenimą. Ar prisimenate, kokie jausmai virė širdyje? Buvo skaudu, pavydu?

Taip, buvo skaudu. Ir pavydu. Ir sunku. Normalu, kad būdama septyniolikos metų norėjau susitikti su draugais, norėjau linksmintis. Dažnai galvodavau, kad taip neteisinga, kad turiu būti namuose su kūdikiu ir juo rūpintis. Kad mano jaunus pečius užgriuvusi našta tikrai man per sunki. Tačiau esu tvirto būdo, užsispyrusi, reikli sau. Manau, kad šios mano savybės padėjo išgyventi sunkųjį laikotarpį.

Šiuo metu auginu dvejų metukų sūnelį ir stebiuosi, kad jaunystėje buvau stipresnė, tvirtesnė. Kad sugebėjau nepalūžti, išsaugojau šeimą bei jos vertybes. Dabar, deja, ne viskas pavyksta taip lengvai, kaip anuomet. Nors tuomet buvau tik septyniolikos.

O septyniolika... Daug ar mažai?

Manau, kad tikrai nedaug. Žinoma, galbūt dažna septyniolikmetė savo branda lenkia ir dvidešimtmetę ar trisdešimtmetę, tačiau jai vis tiek tėra tik septyniolika. Ir jei mes galėtume pačios brėžti savo gyvenimo kreivę, ji būtų lygi ir graži, be nuopuolių ar didesnių pakilimų. Tačiau ne visada pavyksta viską suplanuoti. Ne visuomet pradžioje mes baigiame mokslus, įgyjame išsilavinimą, susituokiame ir susilaukiame vaikų. Tikrai ne visuomet.

Šiandien aš džiaugiuosi, kad turiu gražią šeimą, kurioje auga du nuostabūs vaikai. Kad mes visi kartu – mama, tėtis ir vaikai. Ir visai nesvarbu, kad prieš trylika metų, kuomet man buvo tik septyniolika, sudrebėjo žemė po kojomis. Svarbu, kad tuo metu priėmėme teisingą sprendimą.

Statistika

Lietuvos rekordų knygoje 2000 metais įregistruota jauniausia mama Lietuvoje - sūnaus susilaukusi gimdyvė skaičiavo dvyliktuosius metus.

2011 m. Statistikos departamento duomenimis, vidutiniškai Lietuvoje moteris pagimdo 1,55 vaiko, Lietuvoje gimdžiusių moterų vidurkis - 29 metai.  Tais metais registruoti 34 129 gimdymai. Iš jų – 10, kai gimdyvei buvo mažiau nei 15 metų. Šiek tiek vyresnių merginų ( nuo 15 iki 19 m.) grupėje užfiksuoti 1507 gimdymai.

Tačiau pastaraisiais metais šeimos pagausėjimas Lietuvoje atidedamas vis vėlesniam laikui. Prieš dešimtmetį daugiausiai moterų gimdydavo būdamos 22-ejų, dabar – jau 29 metų.

Specialistų komentarai

Gydytojas akušeris ginekologas Tomas Biržietis

Problemos yra socialinės – jaunos mamos neturi išsilavinimo, neturi darbo, neturi lėšų, neturi kur gyventi. Dažnai trūksta artimųjų paramos. Tad labiausiai jaunoms gimdyvėms reikėtų socialinės - psichologinės pagalbos.

Psichologė – psichoterapeutė Skaistė Lasienė

Agnė Garkauskienė