Dėl kokių priežasčių pasaulyje vis daugės vėžinių susirgimų?

Kai staiga nei iš šio, nei iš to kažkurios ląstelės pradeda nesuprasti organizmo įsakymų, žmogus suserga vėžiu, sako Onkologijos instituto Biomedicinos fizikos laboratorijos vedėjas Ričardas Rotomskis. „Jos ima savavališkai daugintis, augti ir pačiame organizme sudaro piktybinį darinį“, – aiškina mokslininkas.

Vis dėlto, jo teigimu, kartais vėžiu susergama ir dėl aplinkos įtakos – kai net ir nelabai nuodingos medžiagos mus paveikia neigiamai. „Kažkas blogo susiformavo ir kažką blogo organizme suorganizavo“, – kalba R. Rotomskis.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2012 m. pasaulyje buvo užregistruota 14 mln. vėžiu sergančių žmonių, po dešimtmečio jų padaugės iki 19 mln., o dar po dešimties metų šia liga sirgs dar daugiau žmonių. Kodėl taip yra – mokslas tarsi eina į priekį, bet vėžinių susirgimų ne mažėja, o daugėja?

Viena pagrindinių priežasčių – apie vėžį mes žinome ne viską. Pirmiausia, tai gana sudėtinga liga – yra daugiau kaip 500 įvairių tipų vėžio rūšių. Mokslininkai ir šiandien dar ginčijasi, kas sukelia vieną ar kitą vėžinį susirgimą, kokiu būdu jį gydyti, kokie veiksniai lemia jo vystymąsi. Kitaip sakant, mokslas dar ir dabar neišsprendė daug su vėžiu susijusių klausimų, nors, žinoma, jau daug kas išsiaiškinta.

Antra problema – vėžinis susirgimas yra specifinis ir reikalauja įvairių mokslo sričių pastangų. Be to, spręsti problemą kartais sunku dėl skirtingų požiūrių į patį vėžį.

Kokias mokslo sritis reikia integruoti, kad gydymas būtų sėkmingesnis?

Pirmiausia – molekulinė biologija, nes vėžys prasideda ląstelėje. Paskui – biochemija. Visi biocheminiai mechanizmai maitina vėžį, kitaip sakant, tai – vėžio pagrindas. Toliau – visi fizikiniai tyrimo metodai, reikalingi diagnostikai arba terapijai (mes naudojame ir jonizuotą spinduliuotę, ir magnetinį rezonansą vėžiui diagnozuoti).

Dirba chemikai, biologai, jau nekalbu apie įvairius medikų tipus, nes vėžys nėra tas, kuris susijęs tik su kažkokiu vienu organu. Jis paplitęs po visą organizmą, todėl reikia įvairių sričių medikų pastangų. Nėra nė vienos mokslo srities, kuri neįneštų savo indėlio ieškant diagnostikos ir gydymo metodų.

Minėjote, kad mokslininkai iki galo nesutaria, kas sukelia vėžį. Kokios pagrindinės hipotezės?

Jos septynios, bet vargu ar dabar įdomu argumentuotai nagrinėti vieną ar kitą idėją. Bet yra žinomi bendri principai. Staiga nei iš šio, nei iš to tam tikros organizmo ląstelės pradeda nesuprasti organizmo įsakymų, ima savavališkai daugintis, augti ir pačiame organizme sudaro piktybinį darinį. Lyg ir aišku, kad tai susiję su viso organizmo genų arba valdymo sistema.

Kita vertus, kartais vėžį sukelia ir labai nežymūs pokyčiai. Mes galime vėžį sieti su kancerogenais ar kažkokiomis medžiagomis, kurios gal ne visiškai toksiškos, bet organizmą veikia neigiamai. Tai visiškai nesusiję su bendros organizmo informacinės sistemos pažaida. Tai – kaip biocheminis pradas: kažkas blogo susiformavo ir kažką blogo organizme suorganizavo (kažkoks išorinis poveikis). Nors atrodo, kad čia du skirtingi požiūriai, bet jie vienas kitą papildo.

Kokių naujų ankstyvosios diagnostikos metodų yra?

Vienas ir visos Europos prioritetų – kaip galima greičiau diagnozuoti vėžį, nes, diagnozavus ankstyvą stadiją, gydymo kokybė daug geresnė. Diagnostikos būdų yra pakankamai daug, bet visi turi trūkumų. Viena iš ankstyvos diagnostikos problemų – kaip pamatyti net nedidelį vėžinių ląstelių kiekį. Norint tai padaryti, kažkoks prietaisas turi būti labai jautrus.

Kita vertus, vienas prietaisas yra jautresnis, antras – tikslesnis, trečias – kokybiškesnis. Šiandien nanomedicina arba tai, kas susiję su nanotechnologijų taikymu gydant vėžį, stengiasi į vieną prietaisą sudėti kelias funkcijas. Viena funkcija duoda didesnį tikslumą, kita – jautrumą, trečia –specifiškumą. Mes bandome kol kas atskirai naudojamus metodus sujungti į visumą, ir tada ankstyvoji diagnostika bus daug geresnė.

Kita kryptis – auga ir fizikinių priemonių arsenalas: gerėja optinės matavimo galimybės, atsiranda naujų fizikinių būdų, kaip vėžį pamatyti visame organizmo ląstelių kontekste. Taigi dvi pagrindinės kryptys yra naujų būdų fizikinių paieška ir jau žinomų būdų sujungimas į vieną, kad būtų galima išnaudoti įvairių metodų privalumus. Tai padarius, bus galimas tikslesnė ir ankstyvesnė diagnostika.

Ar Lietuvoje taikomi pažangiausi diagnostikos ir gydymo metodai? Ar mes neatsiliekame nuo kitų šalių?

Yra Onkologijos institutas, kuriame mokslininkų kolektyvas dirba kartu su eksperimentinės srities medikais. Onkologijos institute yra galimybė greitai įvaldyti naujausią diagnostikos ir terapijos techniką ir ją kryptingai bei gerai panaudoti gydant. Atsižvelgiant į mūsų šalies finansines galimybes, turime tikrai daug naujų unikalių terapijos ir diagnostikos prietaisų. Šias priemones mūsų medikai ir chirurgai, dirbdami kartu su mokslininkais, yra įsisavinę.

Onkologijos institutas priklauso Europos onkologijos institutų sąjungai. Mes tiesiogiai keičiamės informacija, turime ryšių ir netgi konsultuojame ir teikiame naujausią informaciją kolegoms. Nesame periferinė zona. Pagal galimybes stengiamės įsisavinti tai, kas yra aplink mus, ir turime žmogiškąjį bei aparatūros potencialą.

Natūralu, kad norisi daugiau, ne viską pasiseka padaryti. Bet būkime realistai – gyvename Lietuvoje, prisiminkime šalies ekonomines sąlygas. Jei dėmesys bus didesnis, tikrai bus kam naujausius Europos metodus iškart įdiegti ir pritaikyti Lietuvoje. Be to, tikrai daug metodų diegiama ir daug, pagal kuriuos dirbama.

Agnė Skamarakaitė,

www.lrt.lt