2011-ieji: bandant vykdyti ketvirtąjį restruktūrizacijos etapą ir vėl buvo užmiršti slaugytojai(3)

Kaip ir dera kiekvienam naujai pradėjusiam ministrui pagrindiniu savo būsimos veiklos prioritetu įvardinti savanoriško draudimo skatinimą ir vystymą, taip ir Raimondas Šukys jau pačioje savo kadencijos pradžioje išplatinto interviu skambiu pavadinimu „Savanoriškas sveikatos draudimas panaikins įprotį duoti medikams kyšius“. 

Reklama

 Šiame interviu buvo teigiama, kad ministras kuo greičiau sukurs teisinę bazę tokiai sistemai atsirasti, skatinti ir vystyti. Kalbėdamas apie kyšius jis ryžtingai teigė: „Sisteminė yda. Ją reikia šalinti.“ Interviu buvo beveik prieš dvejus metus – 2010 metų kovo 27 dieną.

 Sprendimų priėmimo operatyvumas ir sąvoka „kuo greičiau“ politikoje yra reliatyvus dalykas, dar reliatyvesni yra duodami pažadai, ypač apie papildomą sveikatos draudimą. 2010 metų Raimondo Šukio duotas interviu ir buvo vienintelis kartas, kai apie tai ministras kalbėjo iš esmės. 2011 metais apie tai oficialiai net neužsiminta.

 Papildomas sveikatos draudimas galėtų tapti pagrindine priemone kovai su egzistuojančiu neskaidrumu sveikatos apsaugos sistemoje. Ilgainiui tai ne tik  padėtų išgyvendinti nelegalias priemokas gydytojams, bet taip pat užkirstų kelią papildomiems pacientų mokėjimams ligoninėse.

 Du pešėsi, tačiau kodėl ir dėl ko?

 Kai nėra bandoma spręsti problemos iš esmės, o valstybiniuose postuose esantys pareigūnai jaučia pareigą kovoti su negerovėmis, tuomet gimsta kovos  būdai, kuriuos būtų galima įvardinti kovos su vėjo malūnais problema. Šis apibūdinimas ypač tiktų Vilniaus teritorinės ligonių kasos  metų pradžioje paskelbtam karui dėl papildomų priemokų. Ši praktika Lietuvoje įsišaknijusi jau daugybę metų ir kova jai skelbiama su kiekvieno naujo ministro atėjimu.

 Todėl kiekvieną kartą,  kai bandoma skelbti šią kovą nedarant esminių pokyčių, kyla klausimas: o gal tiesiog tokiu būdu yra bandoma susidoroti su naujajai valdžiai nepatogiu žmogumi ir oponentu? Vilniaus teritorinė ligonių kasa karą paskelbė, tačiau šio karo rezultatų laukiame iki šiol. O štai Klaipėdos teritorinės ligonių kasos (TLK) atstovai uoliai iš Vilniaus perėmė estafetę, teigdami, kad uostamiestyje papildomų mokėjimų praktika yra įsišaknijusi tik vienoje – Klaipėdos universitetinėje ligoninėje. Situacija pasiekė apogėjų, kai Klaipėdos TLK kreipėsi į teismą, nurodydama, kad KUL yra vienintelė uostamiesčio ligoninė, kurioje papildomų mokėjimų praktika yra sisteminio pobūdžio.

 2011 metų vasario mėnesį įvyko savivaldybių rinkimai. Vėlyvą pavasarį Klaipėdos savivaldybėje pradėjo veikti Asmens sveikatos priežiūros komisija, kurioje iš 17 narių yra net 10 Vakarų Lietuvos pacientų organizacijų atstovų. Komisijai vadovauja Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narė  dr. Natalja Istomina, Klaipėdos universiteto slaugos lektorė. Tai turbūt yra viena iš pirmųjų pastangų Lietuvos medicinos istorijoje, kai yra mėginama ne fiktyviai, o realiai pacientų ir jų organizacijų atstovus įtraukti  į sveikatos apsaugos reikalų svarstymus.

 Palaipsniui įsibėgėjant komisijos veiklai, komisijos darbotvarkėje atsidūrė ir klausimas dėl papildomų mokėjimų. Svarstant šį klausimą, paaiškėjo, kad lygiai tokia pat praktika yra išplitusi ir kitoje uostamiesčio gydymo įstaigoje – Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje.

Žinant šį faktą, pasidaro nebeaišku, su kuo bandė kovoti Klaipėdos TLK: su papildomais mokėjimais ar su KUL? Šioje šviesoje labai gražiai nuskambėjo Seimo nario E. Jurkevičiaus pareiškimas Klaipėdos TLK ir KUL susitaikyti. Pareiškimas paskelbtas išraiškingu pavadinimu, kurio geranoriškumu abejoti neįmanoma: „Du pešasi – pacientai pralaimi“. 

Jei vykdoma principinė kova su nelegalia praktika, tai Seimo nario pareiškimas turėjo būti ne apie tai, kad reikia taikytis dviem pusėms, bet apie tai, kad reikia pradėti kovą ir su Respublikine Klaipėdos ligonine. Jei Seimo narys iš tikro norėjo atlikti taikdario vaidmenį, tai reikėjo atlikti prie kelerius metus, kai ta kova buvo pradėta. Tokie pareiškimai ir ši niekieno pergale pasibaigusi kova parodė vieną labai aiškų ir konkretų dalyką: vyko ne kova už pacientą, jo gerovę, tai buvo interesų ir užkulisių kova, kurios motyvai gerai žinomi tik patiems šių kovų sumanytojams.

 Jų motyvai užrakinti po slaptumo ir uždarumo skraiste, kurią mums dovanoja vienasmenis ligoninių valdymo modelis. Į viešumą ir spaudą patenka tik itin selektyvi informacija, kuri yra priderinama prie vykdomos valstybinės politikos bei prie pacientų interesų.

 Nepavykęs ketvirtasis restruktūrizacijos etapas

 Kartais į paviršių išlenda ir pikantiškų dalykų, kurie tampa ne tik šalies ligoninių gyvenimo, bet ir visos dabartinės lietuviškos sveikatos sistemos iliustracija.

 Toks įvykis birželio mėnesį atsitiko Gargždų ligoninėje. Šios ligoninės vyriausiosios gydytojos pavaduotoja medicinai Virgina Ruškienė “Vakarų Lietuvos medicinai pasakojo: „Buvo staigmena, kai vyriausioji  gydytoja Alma Grikšienė  buvo pirmą kartą pakviesta į savivaldybę. Ten dalyvavo daktaras Jonas  Sąlyga (Klaipėdos jūrininkų ligoninės vadovas. – Red. pastaba). Paskui intensyviai buvo organizuojami  susitikimai su savivaldybės  administracija, dalyvaujant J. Sąlygai, viceministrui  Audriui Klišoniui, Klaipėdos teritorinės ligonių kasos direktoriui Alfridui  Bumbliui. Buvo suplanuota, kad padarysime „namų darbus“ – užpildysime administracijos direktoriaus klausimyną ir nuvešime juos į Jūrininkų ligoninę. Turėjome pateikti informaciją apie išlaidas,  pajamas, gydytojų amžiaus vidurkį, kiek kainuoja mūsų maitinimas, skalbimas ir pan.  Kartu su savivaldybės gydytoja tuo tikslu vėliau važiavome į Jūrininkų ligoninę“.

 “Susirūpinę, kokiu pagrindu  Jūrininkų ligoninė reikalauja jų ataskaitų, medikai aiškaus atsakymo neišgirdę – esą prašoma informacija nesanti slapta.  Buvę paaiškinta, kad neva vykdoma  2009  metų Vyriausybės patvirtinta Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo programa, nors joje numatyta reorganizacija  Gargžduose padaryta prieš metus.”

 Tad kas gi įvyko Gargžduose: nusivylę 3-iojo restruktūrizacijos rezultatais Klaipėdoje, keli sveikatos apsaugos pareigūnai savanoriškai ėmėsi vykdyti dar niekur nepaskelbtą ketvirtąjį restruktūrizacijos etapą? Ar tai buvo kurios nors ligoninės noras padidinti lovų skaičių, kad prilygtų konkurentams? Ar tiesiog buvo gauti europiniai pinigai patalpų renovavimui ir juos reikėjo skubiai panaudoti?

 Atsakymo į šį klausimą mes turbūt ir nesužinosime. Gargždų savivaldybės “geranoriški” grupelės sveikatos apsaugos aktyvistų argumentai neįtikino. Buvo nuspręsta, kad Gargždų ligoninė ir toliau gyvens bei dirbs pagal Sveikatos apsaugos ministerijos oficialią programą.

Ką reiškė 2011-ieji slaugytojams?

 Tol, kol „stiprieji“ buvo užsiėmę užkulisine veikla, Lietuvos slaugytojai ir toliau kantriai laukė, kol jie atsitokės ir atsigręš į tą medikų ir sveikatos apsaugų teikimo segmentą, kuris nuo nepriklausomybės laikų pokyčių patyrė mažiausiai.

 Vienas iš brandžios visuomenės požymių, būdingų gerovės valstybei, yra įtaką ir galią turinčių žmonių ir turinčiųjų postus sugebėjimas ir nuoširdus noras rūpintis tais, kurie tokios įtakos neturi. Vakarų visuomenės filosofijoje postas yra skirtas tam, kad  organizuodamas darbą ir veiklą galėtum pasirūpinti kitais ir tarnauti kitiems. Rytietiškoje tradicijoje atvirkščiai: visi pavaldiniai tarnauja postą užimančiajam. Nors Lietuvoje oficialiai deklaruojamos vakarietiškos vertybės, tačiau pagal savo santykį su postais ir įtaka mes iki šiol esame rytietiškoje erdvėje. Apie šį fenomeną, susidūręs su lietuviškąja medicina, prieš dvidešimt metų daug ir išsamiai rašė JAV lietuvis gydytojas oftalmologas Linas Sidrys knygoje „Ar laukti stebuklo?“.

Stipriųjų visuomenėje silpni neegzistuoja ir jie neturi savo balso. Lietuvos spaudoje nuolat mirga interviu su garsiais Lietuvos gydytojais, jie patenka net į kai kurių mados žurnalų puslapius,  žurnalistai svarsto gydytojų emigracijos klausimus. O kiek lietuviškoje spaudoje matėme mirgančių slaugytojų veidų, jų gyvenimo aprašymų, karjeros vingių ir šiaip aprašytų gyvenimiškų sunkumų ir išgyvenimų? Galima būtų drąsiai teigti – viešojoje erdvėje slaugytojai ir slaugytojos savo gyvenimo negyveno ir 2011 metais.

 Vienintelis kartas, kai buvo šiek daugiau išgirsta apie jas, buvo renginiai, skirti  Tarptautinei slaugytojo dienai gegužės 12–ąją paminėti.  Birželio mėnesį iš ministerijos atskriejo žinia gražiu pavadinimu “Slaugytojų teises, pareigas ir kompetenciją reguliuoja nauja norma”. Atidžiai perskaičius šį dokumentą, paaiškėja, kad ši nauja norma yra tik kosmetinis slaugytojų funkcijų ir darbo išplėtimas.

 Slaugytojų vaidmens ir funkcijų išplėtimas galėtų tapti lemiamu veiksniu ne tik gerinant teikiamų paslaugų kokybę, bet ir sveikatos paslaugų efektyvumą. Turėtų būti sukurti modeliai, pagal kuriuos slaugytojai palaipsniui galėtų perimti kai kuriuos gydytojų atliekamus darbus, o gydytojai savo dėmesį galėtų nukreipti ten, kur reikia jų kompetencijos ir jų specialybės įgūdžių. Tokius modelius galėtų drauge sukurti slaugytojų ir atskirų specialybių gydytojų organizacijos.

 Susidaro įspūdis, kad slaugytojai laukia, kol jų klausimus išspręs ministerija. Tačiau tiek Europos, tiek kitų pasaulio valstybių istorija rodo ką kita. Slaugytojų prestižas yra didelis ir jos yra vertinamos tose valstybėse, kurios turi stiprias ir už save sugebančias pakovoti organizacijas. Kova nereiškia kovos tikrąja prasme. Tai nuolatinis ir kūrybingas ieškojimas produktyvių sprendimų ir konstruktyvių veiksmų modelių kūrimas. Tik tokie veiksmai gali atnešti ilgalaikę sėkmę.  Gerinant slaugytojų padėtį savo indėlį galėtų įnešti ir gydytojų specialistų organizacijos, kurios galėtų drauge su slaugytojais sukurti naujus paslaugų teikimo  modelius. Tie modeliai galėtų būti sukurti remiantis Europos valstybių patirtimi, pritaikant juo nacionaliniams poreikiams.

Slaugytojo specialybės įsigyti galima kolegijoje arba universitete. Už universitetinį išsilavinimą reikia mokėti ir labai retas slaugytojas gali sau leisti prabangą sumokėti už universitetinius mokslus. Ar tuo valstybė nori pasakyti, kad universitetinis išsilavinimas slaugytojui nėra būtinas?

 Anglijoje slaugytojai rengiami tik universitetuose.  Remiantis europine ir pasaulio patirtimi, ar nevertėtų pradėti siekti, kad visi Lietuvos slaugytojai būtų rengiami tik universitetuose nemokant už studijas ir kolegijoms skirtus finansus perduoti universitetams.

 Yra daug slaugytojų, kurie teigia, jog veikti neverta, nes niekas nepasikeis. Kad nėra pakankamai žmonių, kurie galėtų pakeisti sistemą. Dažnai yra sakoma (ne tik apie  slaugytojus), kad reikia laukti kritinės masės, kol atsiras pakankamai norinčių ir galinčių pakeisti. Dar yra tokių, kurie teigia, jog pakeisti ką nors galės tik ateities kartos.

Naujausia Lietuvos ir sveikatos apsaugos istorija rodo, kad pakeisti tikrai galima. Daugiau nei 20-ies metų istoriniai įvykiai SSSR parodė, kad nedidelės Baltijos valstybės, pakišusios laisvės troškimo akmenėlį po klibančiu imperijos vežimu, sugebėjo jį apversti ir atkurti laisvą bei nepriklausomą valstybę.

Naujoje valstybėje augę ir mokęsi jaunieji gydytojai, vedami labai nedidelės iniciatyvių žmonių grupelės (5-10 žmonių), 2007 metais sustabdė Seimo Sveikatos reikalų komiteto inicijuotą įstatymo priėmimą dėl rezidentūros mokslų apmokestinimo. Vėliau, bendraudami ir kooperuodami su valstybinėmis institucijomis, remdamiesi Europos ir pasaulio patirtimi, jie sugebėjo sukurti naują gydytojų rengimo įstatymą ir naują jų darbo apmokėjimo tvarką.

Labai norėtųsi, kad rašant kitų metų apžvalgą  apie slaugytojus būtų galima parašyti: 2012 metai slaugytojų profesiniame gyvenime buvo lemiami, jie tapo esminiu lūžiu keičiant slaugytojo vietą sveikatos apsaugos sistemoje.

 To ir norėčiau palinkėti visiems slaugytojams artėjančių  Naujųjų metų proga.

Kitos  įžvalgos apie 2011-uosius metus -  sausio pradžioje.