2013-ieji pacientų akimis: vieniems – „vilties“, kitiems – „baisiausi“ metai

Šiais metais Sveikatos apsaugos ministerija pradėjo dialogą su pacientų organizacijomis. Jis buvo visoks, kai kurie pacientai stojo į aršią priešpriešą, kiti tapo ministro konsultantais, treti jau dėkoja. Kalbiname kelių pacientų organizacijų vadovus apie tai, kaip jie vertina praėjusius sveikatos metus.

Reklama

Gediminas Žižys, Sergančiųjų prostatos vėžiu draugijos prezidentas

Kiekvienas naujas politikas kadenciją pradeda nuo reformų, taip jau mūsų šalyje įprasta ir mėgstama. Iš pradžių ministro reformos sukrėtė, nustebino ir piktino, o dabar jau imame jas vertinti ramiai.

Man patinka, kad dabartinis ministras imasi reformų, atlikęs rimtas situacijos analizes. Anksčiau dažnai reformos būdavo daromos remiantis nežinia kuo, neretai ir subjektyvia vieno žmogaus nuomone. Šį kartą nematau reformų daromos žalos žmogui, greičiau matau daug pozityvumo ir noro padėti pacientui.

Kita vertus, matau vis dar nesprendžiamas problemas, viena didžiausių – ligų registro nebuvimas. Vėžio registras mums, kaip pacientams, yra labai svarbus, nes tokia apskaita leidžia geriau dirbti, komunikuoti, siekti tikslų. Ligų registras būtinas ir reikalingas visose srityse, ne tik onkologijoje.

Nežiūrint ministro daromų analizių, jų vis dar trūksta. Analizės medicinos srityje labai greitai parodo esamas problemas, netolygumus. Dalį jų ministrui pavyko atskleisti, dalis vis dar liko paslėpta ar gerai matoma, bet nesprendžiama. Visos analizės turi virsti rodikliais. Pavyzdžiui, kiek laiko reikėjo ginti ankstyvas vėžio prevencijos programas. Bet dabar mes jau galime parodyti, kokią naudą duoda ankstyva vėžinių ligų diagnostika, nors vis dar tenka susidurti su pasipriešinimu ir abejonėmis, ar to reikia. Šiuo metu tikra augančia bomba galėčiau pavadinti storosios žarnos vėžį. Ši liga dar parodys savo mastus.

Praėjusieji metai buvo vilties metai. Nenusisekusi ministro interpeliacija parodė, kad šis politikas gali dirbti. Tai leidžia manyti, kad jam vadovaujant Sveikatos apsaugos ministerija suteiks šaliai daugiau naudos nei žalos.

Vida Augustinienė, Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė

Šie metai buvo vieni baisiausių, kadangi sveikatos apsaugos sistemoje tapome nebereikalingi ir mūsų, pacientų, nuomonės visai nebuvo paisoma. Nelabai matome vykdomos sveikatos reformos pliusų pacientui.

Mums atrodo, kad paslaugų prieinamumas, pagal naujas technologijas sukurtų vaistų prieinamumas smarkiai ribojamas. Ribojama paciento teisė rinktis, rinktis geresnes paslaugas. Dabar teikiamas Vyriausybei įstatymo projektas, kuriame visai išbraukiama paciento teisė rinktis. Jei pacientas nori gauti nemokamas paslaugas, jis turės rinktis iš to, ką siūlo gydymo įstaiga, bet jei jis nori gauti geresnes paslaugas, procedūras, jis iš viso praranda teisę gauti nemokamą paslaugą.

Nuo metų pradžios buvo bandoma riboti paciento teisę rinktis gydymo įstaigą ir gauti kai kurioms įstaigoms už suteiktas paslaugas finansavimą iš PSDF.

Pacientų organizacijų atstovai buvo tiesiog išmesti iš ministerijos kolegijos, kurioje buvome nuo 2005 m., iš Ligų ir kompensuojamųjų vaistų sąrašų tikslinimo komisijos, kurioje buvome nuo 2009 m. Nebeturime jokio ryšio, jokios informacijos. Norisi dialogo, kad būtų atsižvelgta į mūsų nuomonę. Negali kilti neva pacientų iniciatyva iš ministerijos, paskui į tokią diskusiją, forumą, kviečiami tik palankiai nusiteikusios ar vienasmenės organizacijos. Reikėtų girdėti stambių, lėtinėmis ligomis sergančių pacientų organizacijų balsus.

Džiaugiamės, kad visi vaistai diabeto gydymui liko kompensuojami. Tik liūdina, kad tuos vaistus sugrupavus su pigesniais vaistais didėja priemokos ir mažėja prieinamumas. Jei pacientas neturi pinigų prisimokėti, jam tenka gydytis pačiais pigiausiais vaistais. Duok Dieve, kad visi planai, sumanymai ir reformos pagerintų pacientų gyvenimą.

Ugnė Šakūnienė, Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis“ vadovė

Šie metai mūsų organizacijai buvo neblogi. Gal tik keli dalykai kelia nerimą. Dar krizės metais buvo sumažintas įkainis už hemodializės procedūras, tas sumažinimas jau parodė rezultatus – nebeliko poros gydymo įstaigų, kurios teikė dializės paslaugą. Tai nėra didelė tragedija, tačiau tai kelia nerimą.

Kitas dalykas yra labai nekonkretus, tai daugiau gandas, tačiau jei tai virs realybe, mes pajusime pasekmes. Kalbama, kad bus mažinamos lėšos transplantacijoms.

Tikrai norisi pasidžiaugti didele tarptautine konferencija, kurią suorganizavome. Pasikvietėme žymius specialistus, buvo suteikta daug svarbios informacijos. Dalis lietuvių medikų buvo išvykę tobulintis.

Inkstų transplantacijas galima atlikti ir iš gyvo donoro, jos atliekamos keliais būdais, tačiau mūsų šalyje nebuvo laparoskopiniu būdu. Tokia operacija sumažina randą ir trumpina pooperacinį laikotarpį. Tikimės, kad mūsų medikams įgijus žinių, tokios operacijos bus daromos ir mūsų šalyje. Tai gali prisidėti prie aktyvesnės donorystės, kai organus savo artimiesiems suteikia gyvi donorai. Tokios donorystės finansine prasme yra ekonomiškesnės, sėkmingesnės. Aš esu gyvas pavyzdys to – su tėčio inkstu gyvenu jau 23 metus. Pas mus kol kas tokių transplantacijų atliekama nedaug.

Džiaugiamės, kad atsirado naujas vaistas, kuris skiriamas dializuojamiems pacientams, vaistas pailgina gyvenimą ir pagerina jo kokybę. Šių metų pradžioje jis pradėtas kompensuoti.