30 metų su donoro inkstu gyvenantis vyras sveikata nesiskundžia

Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos, minintis įstaigos veiklos 20-metį, tęsia šiai progai skirtą straipsnių ciklą. Šį kartą – pasakojimas apie jonaviškį Bronių Petrusevičių, kuriam prieš 30 metų buvo persodintas mirusio donoro inkstas. B.Petrusevičius – šiuo metu vienas iš ilgiausiai Lietuvoje po inksto transplantacijos gyvenančių žmonių.

Reklama

„Kasdien dėkoju Dievui ir likimui už tai, kad gyvenu, kad esu sveikas”, – sako 58 metų B.Petrusevičius.

Jei ne nepažįstamų žmonių prieš tris dešimtmečius donorystei paaukotas mirusio artimojo inkstas, Broniaus greičiausiai jau nebūtų šiame pasaulyje. Mat inkstų ligos, galima sakyti, persekioja daugelį jo giminaičių ir artimųjų. Kai Broniui buvo vos devyni mėnesiai, nuo inkstų ligos mirė jo mama. Šiais laikais moters gyvybę galbūt būtų išgelbėjusi inksto transplantacija, tačiau anuomet, 1958 metais, organų transplantacijos Lietuvoje dar nebuvo atliekamos – pirmosios inkstų transplantacijos buvo atliktos 1970-aisiais. Nuo inkstų ligos mirė ir Broniaus teta, o pusseserė taip pat gyvena su persodintu inkstu.

Patį Bronių sveikatos problemos užklupo, kai jis mokėsi Talino jūreivystės mokykloje. Per valstybinius egzaminus vaikinas susirgo gripu. Kankino aukšta temperatūra, kurią stengėsi numušti gerdamas daug stiprių vaistų. „Temperatūra nukrito, bet pasekmės sveikatai buvo rimtos. Arba tas gripas, arba vaistai „kirto“ per inkstus, ėmė kankinti aukštas kraujospūdis“, – prisimena Bronius. Tačiau baigęs jūreivystės mokslus, nors ir nekaip jausdamasis, Bronius ketverius metus ėjo į jūrą.

Netrukus sveikata pašlijo tiek, kad mėgstamo darbo jūroje teko atsisakyti. Penkis mėnesius Broniui buvo atliekamos hemodializės procedūros. „Išvargindavo jos mane, blogai po tų procedūrų jausdavausi. Be to, ir trukdavo jos ilgiau, nei dabar – net po šešias valandas“, – prisimena Bronius tuos laikus.

Tačiau nors ir kęsdamas sunkias hemodializės procedūras, iš pradžių jis nenorėjo sutikti su gydytojų siūlymu atlikti inksto transplantaciją: „Atrodė, geriau jau tos dializės, nei transplantacija“. Pasak Broniaus, transplantacijos jis bijojo todėl, kad vis išgirsdavo apie po transplantacijų mirusius žmones. „Suprantama – juk tada ir pačios operacijos nebuvo tokios sėkmingos, ir išgyvenamumas po jų mažesnis“, – sako Bronius. Tačiau po kurio laiko teko pasiryžti, nes sveikata tik prastėjo. Bronius buvo įrašytas į inkstų transplantacijos laukiančiųjų sąrašą. Inkstas jam buvo persodintas 1985 metų žiemą. Po transplantacijos, prisimena Bronius, jautėsi taip gerai, kad niekur savęs nevaržė – ir valgė, ką norėjo, net ir į Rusiją verslo reikalais važinėjo.

Bronius džiaugiasi, kad problemų su inkstais nepaveldėjo jo vaikai – nei 36 metų dukra, nei metais jaunesnis sūnus.

Į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas Bronius sveikatos pasitikrinti ir vaistų išsirašyti vyksta kas tris mėnesius. „Per savo gyvenimą jau kokį šimtą tūkstančių tablečių esu išgėręs“, – juokauja vyras.

Nepaisant kai kurių sveikatos problemų, kurios greičiausiai kankina daugumą jo bendraamžių, Bronius sveikata nesiskundžia: „Kad tik visada taip būtų, kaip yra dabar“. Tiesa, vieną bėdą Bronius turi iš tų laikų: kai dar prieš transplantaciją buvo atliekamos hemodializės procedūros, jam buvo perpilta donorinio kraujo, užkrėsto hepatitu C.

Po transplantacijos Broniui buvo nustatyta pirmoji neįgalumo grupė, todėl jis niekur nebedirba. Tačiau mėgsta pajudėti: kasdien su žmona išėję pasivaikščioti įveikia po 3-5 kilometrus. Net dešimtmetį jiedu su žmona gyveno kaime, tačiau neseniai iš kaimo persikėlė į Jonavą. „Per sunku buvo 27 arų sklypą prižiūrėti, šienauti. Užtat kaip dabar vertinu gyvenimą bute, kur visi patogumai – nei malkų kapoti, nei vandens prisinešti!“ – palyginęs kaimiečio ir miestiečio gyvenimą, juokiasi Bronius.

Apie organų donorystę su savo namiškiais Bronius nekalbėjo, tačiau neabejoja: jei kam nors iš artimųjų atsitiktų nelaimė ir reikėtų apsispręsti dėl donorystės, jis nedvejodamas sutiktų. „Būtų labai gerai, kad kuo daugiau žmonių suprastų: mirusiojo organus reikia paaukoti donorystei, o ne užkasti juos į žemę. Kuo daugiau sąmoningų, donorystei apsisprendusių žmonių būtų, tuo mažiau būtų laukiančiųjų transplantacijos. Nors gal kol pats gyvenime su tuo nesusiduri, tol nesupranti“, – svarsto vyras.