A. Mockevičius. Norime patys prisiimti atsakomybę už sveikatą

Lietuvos gyventojai yra vieni iš labiausiai ligotų Europos Sąjungoje, geria daugiausiai alkoholio, dažniausiai žudosi ir yra lyderių tarpe pagal rūkymo kiekius. Dažnai girdime apie šias problemas, tačiau nekalbama apie jų priežastis ir sprendimo būdus.

Lietuvos sveikatos sistema: be aiškaus modelio ir primenanti sovietinį bendrabutį

Visi esame savo sveikatos įkaitai – juk kai jaučiamės blogai, nieko nenorime daryti, tada kalbėti apie produktyvumą arba darbo efektyvumą net nekyla mintis. Tačiau apmaudu, jog sveiki būti nesugebame, nors už sveikatą mokame brangiai. Šiuo metu mokame ne tik už savo sveikatos gydymą, bet ir kaimyno, draugo ir netgi visiškai niekuo nesirūpinančio benamio.

Viskas būtų labai gerai, jeigu visi rūpintųsi savo sveikata, taip taupydami mūsų visų pinigus, tačiau dabartinė sistema neskatina to daryti. Žmogiškoji prigimtis nori eikvoti viską, kas yra nemokama. Prisiminkime bendrabučius su „nemokama“ elektra, kai visi džiaugėsi, kad elektrą galima naudoti be saiko. Deja, nemokamų dalykų nėra, o tie, kurie gali atrodyti nemokami, iš tikrųjų yra labai brangūs.

Gyvename gana keistoje valstybėje, kurioje tiek daug netvarkos. Ir nors neabejojama, kad sveikata yra vienas iš brangiausių žmogaus turtų, tačiau daugelis žmonių jos nevertina. Valstybė taip pat nevertina žmonių sveikatos. Dabartinis sveikatos apsaugos sistemos modelis labai keistas – tai yra pusiau privati sveikatos apsaugos sistema. Mokesčių mokėtojų pinigais remiamas verslas ir šalia dar išlaikomas milžiniškas valstybinis gydymo sektorius. Kalbant apie vaistų kompensavimo mechanizmą, sistema pasidaro dar komplikuotesnė ir labiau nesuprantama paprastam žmogui. O ką iš tiesų daro sistema? Ji iškraipo konkurenciją ir naudoja viešuosius pinigus ne pagal paskirtį, todėl kartais kompensuojami vaistai būna netgi brangesni už nekompensuojamus. Ir taip yra „maitinamas“ ne visada sąžiningiausias verslininkas.

Absurdiški pavyzdžiai verčia susimąstyti

Verslininkė Irena 40 metų negėrė jokių vaistų, negulėjo ligoninėje ir yra visiškai sveika, tačiau ši moteris kiekvieną rytą mankštinasi, valgo saikingai ir sveikai, grūdinasi, savo lėšomis vaikšto į masažus, pirtis ir daro kitas sveikatinimo procedūras. Ir spėkite, ar valstybė kaip nors ją skatina? Ogi niekaip, priešingai – tik moteris pati investuoja į savo sveikatą, leidžia savo pinigus ir laiką. Turbūt suprantama, kad toji pati Irena, be viso kito, išlaiko ir kitą istorijos dalyvį – Vladą, kuris būdamas 15 metų pradėjo rūkyti, išgėrinėti. Vladas sportuoti nustojo vos pradėjęs dirbti statybose, daug kartų neblaivus buvo sulaikytas policijos, pristatytas į gydymo įstaigas. Jis, būdamas 55 metų, susirgo plaučių vėžiu, kurio gydymas kainuoja milžiniškus pinigus. Kyla natūralus klausimas, ar šie du žmonės vienodai nusipelnė būti gydomi? Vienas visą gyvenimą kenkė savo sveikatai, o kita rūpinosi savo sveikata. Deja, Irena turi sumokėti ir už savo sveikatinimo veiklas, ir už neatsakingojo Vlado gydymą.

Mokamą ar nemokamą mediciną privalome rinktis patys

Tiek mokama, tiek nemokama medicina turi savo privalumų ir trūkumų. Didžiausias nemokamos medicinos privalumas žmogui yra užtikrintumas tuo, kad jeigu jo sveikatai kažkas netikėtai atsitiks, valstybė garantuos gydymą. Yra ir kita pusė: žmonės šioje sistemoje nėra motyvuoti sveikai gyventi, ypač, kai valstybė ligų prevencijai lėšų beveik neskiria. Kita vertus, žmonės turi sumokėti ir už girtuoklių muštynių ar kitokio destrukcinio elgesio rezultatų šalinimą. Kartais per juos normalus žmogus negali gauti pagalbos, už kurią susimoka avansu.

Mokamos sveikatos sistemos privalumai yra tai, kad žmogus pradeda jausti atsakomybę už savo sveikatą, pats ja rūpinasi ir pats nusprendžia, ar jis nori apsidrausti ją, ar ne. Jam nėra primetama prievolė mokėti už istorijos dalyvio Vlado gydymą, nebent jis pats to nori, nes jam tiesiog pasidaro gaila. Žmogus likusius pinigus gali leisti savo sveikatos stiprinimui ir gyvenimo kokybės gerinimui, tuo tarpu valstybė nesikiša į gydymą ir sveikatinimą. Tačiau ši sistema turi ir savo minusų, nes kartais atsitinka taip, kad žmogus neįvertina savo sveikatos ir suserga, tada jam tenka mokėti. Jeigu jis nebuvo sukaupęs pakankamai lėšų, pasidaro tiesiog sunku išgyventi.

Keista, tačiau Lietuvoje turime pusiau privačią sveikatos apsaugos sistemą, kuri mums, mokesčių mokėtojams, kainuoja milžiniškus pinigus. Laikas nuspręsti ir pagaliau pereiti prie laisvės sveikatos apsaugos srityje – leisti žmonėms patiems prisiimti atsakomybę ir apsispręsti, ką jie nori daryti su savo sveikata bei lėšomis. Įkurti sveikatos fondą, kurio lėšas žmonės laisvai galės naudoti sveikatinimui – masažams, sporto užsiėmimams, mankštoms, paskaitoms, pirties procedūroms ir pan. Tai galėtų būti netgi dvigubai mažesnė nei vidutinė gydymui skiriama suma, šiuo metu sudarytų apie 200 eurų. Kita skatinimo forma turėtų būti, kad žmogus, kuris nė karto nesirgo, gautų papildomas sveikatingumo atostogas, kurių laikas taip pat turėtų būti bent pusė vidutinio nedarbingumo dienų per metus skaičiaus, o tai sudarytų apie 3 papildomas atostogų dienas.