A. Veryga: „Blaiviai mąstančių žmonių Lietuvoje daugėja“(4)

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentas, gydytojas psichiatras dr. Aurelijus Veryga – blaivaus gyvenimo šalininkas ir propaguotojas. Savo įžvalgomis apie blaivybę, kaip iššūkį šiuolaikinei visuomenei, neseniai dalijosi su Lietuvos sveikuoliais, susirinkusiais į Palangoje surengtą grūdinimosi ir sveikatos šventę „Palangos ruoniai 2011“.

Daktare, kaip vertinate žodžius, kartais girdimus iš medikų lūpų, kad mažais kiekiais,  dėl sveikatos išgerti alkoholio kartais netgi reikia?  Štai neseniai viena gydytoja mane įtikinėjo, kad kas vakarą turėčiau išgerti po pusę stiklinės alaus – esą tai nepakeičiamas alaus mielių šaltinis...

Nereikia. Tarp galima ir reikia yra didelis skirtumas, ir žmonės labai suklysta manydami, kad alkoholį reikia gerti. Tai yra auksinis pasiaiškinimas alkoholikams, nes iš tiesų yra gydytojų, sakančių, kad išgerti yra gerai širdžiai ar panašiai. Vienas toks, kai dar buvau studentas, mus vedė stebėti 40 metų vyriškio, mirusio nuo kepenų cirozės, skrodimą. Prapjovė jam aortą ir sako: „Žiūrėkite, studentai, kokia švari aorta“. Bet kad jis, būdamas 40 metų,  nebegyvas, tai lyg ir nesvarbu.

Kartais neapgalvoti medikų žodžiai gali padaryti rimtos žalos. Neseniai bendravau su jaunu vyruku. Jis pas mane atėjo po vieno veikėjo konsultacijos. Tas veikėjas jam  pareiškė, kad žmogus gali gerti, tik pagiriotis nereikia, žodžiu –  kas antrą dieną. Tai vyrukas taip apsidžiaugė, kad visą mėnesį gėrė, pragėrė viską, kol galų gale atėjo rimtai gydytis.

Nekalbu apie situacijas, kai alkoholis gali išgelbėti žmogaus gyvybę: jeigu žmogus apsinuodijo metilo alkoholiu, pavyzdžiui, išgėrė vadinamojo techninio spirito, tai etilo alkoholis jį išgelbėtų nuo mirties, nes veikia kaip priešnuodis. Bet tai yra kone vienintelė situacija.

Alkoholis taip pat naudojamas kaip konservantas, bet žolelių antpilai geriami lašiukais ir jokiu būdu ne tam, kad pajustum apsvaigimo būseną.

Esate premjero visuomeninis patarėjas tabako, alkoholio ir narkotikų kontrolės klausimais,  Baltijos šalių bei Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijų prezidentas,  Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio pirmininkas  - ar pats visiškai nevartojate alkoholio?

Alkoholio visiškai atsisakiau maždaug  prieš trejus metus. Atsirado supratimas, kad man jo nereikia – net mažais kiekiais, suvokimas, jog tai, ką dariau, buvo kitų žmonių, suinteresuotų, kad aš taip daryčiau, įdirbis.  Aš gi ne iš mėnulio nukritęs: užaugau toje pačioje aplinkoje, mane taip pat veikė tie didžiuliai mechanizmai, už kuriuos sumokami milžiniški pinigai.

Savo studentams sakau: įsijunkit bet kurį lietuvišką televizijos kanalą ir nuo ryto iki vakaro žiūrėkite: pamatysite iki 20 situacijų, kai žmogui kažkas negerai ir jis eina išgerti arba prisigerti.  Žmogus tarsi užprogramuojamas elgtis taip pat.

Ne vienas mano  pacientas yra sakęs, kad nesugebėdavo atsipalaiduoti, neužmigdavo, kol neišgerdavo 50 gramų.  Paskui reikėjo 100 g,  o paskui – butelio. Galiausiai tai tampa rimta problema.

Kaip Jūs  jautėtės tapęs abstinentu?

Pradžioje buvo sunku, nes visi siūlydavo, kaišiodavo, sakydavo: „Anksčiau išgerdavai, o dabar „įsivaizdini“. Tai erzindavo, bet dabar žmonės žino ir net nebesiūlo.

Kiekvieną sekmadienį su draugais renkamės į pirtį – viskas kaip ir anksčiau, ir nėra jokio poreikio gerti.

Jei esu ten, kur geriama, tai savo buvimu daugiau diskomforto sukeliu kitiems - žmonės lyg ir teisintis norėtų. Nors aš nesu niekam nė žodžio pasakęs, kad negerk ar panašiai.  Argi  gali priversti žmogų gyventi sveikai? Nors kai kurios valstybės bando. Šalyse, kur yra savanoriškas medicinos draudimas,  žmonės, gyvenantys rizikingai, tarkime, vartojantys alkoholį, turintys antsvorio, moka didesnes sumas negu tie, kurie gyvena sveikai. Bet ir tai veikia ne visus: tam, kuris turi daug pinigų, didesnės įmokos – nė motais.

Neseniai varčiau Motiejaus Valančiaus raštus - toks jausmas, kad skaitai apie šiandieną.

Tik geriančiųjų skaičiai didesni...

Skaičiai, aišku, pasikeitė. Pažvelkime kad ir į tradicinę vynų šalį – Italiją.  Bendruomenės, kurios turėdavo vynuogynus, anksčiau būdavo daugmaž izoliuotos, nebuvo televizijos, reklamos. Dabar gi sienų nebėra. Tad šiandien ir Italijoje ta pati problema. Tik žmonės ne nuo vyno prasigėrinėja, o nuo tų populiarių gėrimų, kuriais užkimštos visos šalys. Tradicijos tiesiog nebeveikia, nes tam, kad jas perimtum, reikia laiko, kad žmogus subręstų. Bet prasigeriama net nesulaukus dvidešimties.

Rusija, militaristinė valstybė, matyt, jau nebeturėjo ką į kariuomenę imti, tad pagaliau ėmėsi įvairiausių priemonių stabdyti girtavimą. O ką daryti,  jei 18 metų jaunuoliai – alkoholikai, kuriuos reikia uždaryti trims dienoms į tanką ir paskui vežti į ligoninę dėl psichozės. Mes, aišku, dar nepasiekėme tokio lygio, bet jei stengsimės, ne dyvai, kad bus tas pats.

Ką daryti, kad taip neatsitiktų?

Šiuo metu taikomos priemonės, tegul ir nedidelės – prekybos alkoholiu laiko ribojimas, ūgtelėjusi gėrimų kaina, taip pat sumažėjusios gyventojų pajamos, - davė rezultatų. Tik jeigu nieko daugiau nebus daroma, žmonės pripras. Žiūrėkite, sako, kuras labai brangus, bet po pabrangimo žmonės nevažiuoja tik pirmas dvi savaites. Jei sudaromos sąlygos geriau jau gerti negu negerti, tai nėra šansų, kad žmonės, kurių gyvenimas - nuo lovos iki automobilio, nuo stalo iki automobilio ir vėl  į lovą, pradės sąmoningai galvoti. Ir jie pridaro labai daug žalos - mums visiems paskui reikia mokėti už jų tokį elgesį, todėl jie turi jausti nuolatinį spaudimą. Turi būti per toli, per brangu. Kai kas sako: „Aš tik vakare tris bokalus alaus prie televizoriaus išgeriu“. Tai dėl to, kad alus kainuoja pigiau negu geras vanduo ar pienas. Tai juk  nėra normalu.

Ką daryti, kad jauni žmonės nepradėtų gerti?

Man patiko vieno kolegos gydytojo pamąstymai.  „Jūs, - sako, - niekada nepagalvojote, kodėl kinų vaikai šneka kiniškai, o ne lietuviškai?“ Tuomet klausia tėvų: „Norite, kad jūsų vaikai rūkytų, gertų? O tai kodėl patys rūkote, geriate, jei nenorite, kad vaikai taip elgtųsi?“

Iš tiesų - kaip vaikui suvokti, jog rūkyti, gerti yra negerai,  jei tėvams – gerai, mokytojams – gerai, o  kažkoks sveikatos specialistas ateina ir pradeda pasakoti, kad negerai.

Turi pasikeisti suaugusieji.  Dalis suaugusiųjų yra protingi ir keisis, o kitus reikia priversti.  Tokiems kito būdo, nei uždėti barjerus, nėra.  Jeigu per brangu, per toli,  - procesas bent jau sulėtėja.

Neseniai kalbėjau su viena pardavėja. Klausiau, kiek gauna pelno už cigarečių pakelį. Sako, 6 centus. Tai, sakau, paskaičiuok, kiek tu tam kaime suprekiauji per visus metus, aš tau tokią sumą surinksiu – tu tik neparduok tabako vaikams.

Ir  tokių metodų griebiatės?

O ką daryti? Juk antrą kartą vaikų auginti neturėsiu galimybės. Tarkime, susiklostys aplinkybės taip, kad eis, bandys pirkti, o  žmogus, kuris stovės už prekystalio, neturi smegenų. Kas tuomet?

Kaip vertinate sostinės klubuose organizuojamus  blaivybės vakarėlius?

Labai džiaugiuosi, kad tokių vakarėlių poreikis auga. Apskritai blaiviai mąstančių ir gyvenančių žmonių daugėja - vis daugiau sulaukiu tokių žmonių skambučių, laiškų.

Labai daug kas sako: „Negerčiau, jei nesijausčiau toks vienas“. Jie, nenorėdami erzinti kitų ar patys jaustis nejaukiai, jau geriau truputį išgeria. Bet vos tik kur atsiranda vienas toks, kuris tvirtai apsisprendė negerti, jis tuoj aplimpa kitais.  Yra net tokia visuomenės sveikatos teorija, kad nereikia visų žmonių keisti – užtenka pakeisti trečdalio žmonių mąstymą, ir suveikia sniego gniūžtės efektas.

Žmogus, pabandęs gyventi negerdamas, pamato, kad viską, ką turėjo, tebeturi, ką gaudavo – gauna, tik daug geriau jaučiasi. Nešneku apie ligonius – juos gydyti reikia, bet didžioji dalis žmonių juk nėra alkoholikai.

Papasakokite trumpai apie Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos veiklą, savo indėlį joje.

Mus labai dažnai painioja su Valstybine tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba. Būna, kad skambina, klausia, kur licenciją prekiauti alkoholiu gauti. Sakau, jeigu mano valia būtų, tai jūs jos ir negautumėte, bet jeigu jau norite, tai skambinkite į tarnybą, - šypsosi. -  Mes esame nevyriausybinė organizacija.  Bet kontrolę mes suprantame labai plačiai: prevencija taip pat yra kontrolė, nes kontroliuoja vartojimą.

Koalicija įkurta 2004 metais. Tai skėtinė organizacija, pradžioje vienijusi 5, dabar - 32 organizacijas. Pastarosios nebūtinai tiesiogiai susijusios su priklausomybėmis, bet idėjiškai mums pritaria.

Neretai mus vadina lobistais. Plačiąja prasme - taip, nes dabar ir su politikais bendraujame, gnybiame juos.

Ar koalicijos atstovų balsas girdimas tarp politikų?

Šiuo metu mes labai daug kam pasiutimą keliame, nes žinome, ko politikai bijo labiausiai, išmokome  jų žaidimo taisykles ir žaidžiame pagal jas. Pirmiausia -  viešiname kiekvieną jų žingsnį. Bendradarbiaujame su bažnyčia. Prisimenate, koks šaršalas buvo kilęs, kai  Panevėžio vyskupas pasakė viešinsiąs tuos, kurie balsuos už prekybos alkoholiu laiko ilginimą? Esą tai prieštarauja Konstitucijai. Bet jeigu tu jautiesi teisingai darantis, tai džiaukis, kad žmonės žinos, jog tu tai padarei. Bet jei darai negerai, tai kam darai ir ko paskui piktiniesi?

Kokie artimiausi  siekiai?

Norime, kad visose mokyklose atsirastų sveikos gyvensenos ugdymo pamokos.

Visi supranta, kad matematikos reikia mokyti nuo pirmos klasės – sako, kad loginį mąstymą ugdo. Taip, tame yra labai daug tiesos, tačiau žmogus be matematikos juk nenumirs – gal kiek sudėtingiau šiandien be aritmetikos būtų, bet jeigu vaikas  nežino, kaip taisyklingai dantis valyti, tai jau 8 klasėje eina jų taisyti.  Mano studentai sako,  kad iki  šiol niekas jų nemokė atsipalaiduoti, nusiraminti, produktyviau mokytis. O tokie dalykai turėtų būti ugdomi nuolat. Juk aš, žinodamas, kas sveika, o kas ne, bent jau turiu galimybę rinktis, bet jeigu nežinau, net ir būdamas pozityvus pasiduodu masinei madai.

Kita problema, kad jeigu ir yra mokyklose sveikos gyvensenos pamokos, tai jas dėsto kas netingi – kūno kultūros, geografijos mokytojai... Kas būtų, jeigu lietuvių kalbos mokytojas pradėtų pamokoje rusiškai keiktis? O kad žmogus, kuris dėsto sveiką gyvenseną, eina už mokyklos kampo parūkyti, yra nutukęs, lyg ir nieko tokio. Taip neturi būti.