A. Veryga: net neįtarėme, kad vaistinėse reikalavimų nesilaikoma tokia apimtimi

Didelė dalis visuomenės piktinasi, kodėl anksčiau be recepto parduodami vaistai dabar parduodami tik su receptu. Kita dalis vaistinių lankytojų skundžiasi, kad pasikeitė kompensuojamieji vaistai ir jie gauna ne tuos, prie kurių yra pripratę. Apie visa tai laidoje „Dėmesio centre“ pokalbis su sveikatos apsaugos ministru Aurelijumi Veryga, Lietuvos vaistinių asociacijos valdybos pirmininke Kristina Nemaniūte-Gage ir Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininke Vida Augustiniene.

Reklama

– Ponia Augustiniene, kaip jūs vertinate situaciją, kai lyg ir niekas nepasikeitė, bet kilo toks chaosas? Vaistinės išsigandusios slaptų pirkėjų, ėmė labai uoliai reikalauti receptų net labai paprastiems vaistams.

V. Augustinienė: Antibiotikams tikrai reikia recepto, bet kokiems juokingiems vaistams, kaip kokiam purškalui nosies dezinfekavimui, jei reikės eiti pas šeimos gydytoją, tai bus keista. Pati dabar ėjau į vaistinę pirkti „Salbutamolio“ (vaistai nuo astmos). Manęs paprašė recepto, nors pirkdavausi be jo. Taip pat paprašė recepto cholesterolio mažinimo vaistui, vaistams nuo skydliaukės. Turbūt nuo 1987 m. tuos vaistus perku, ir niekada jiems recepto nereikėjo. Gydytojas patikrinęs pasako dozę ir aš jau žinau, eidavau ir nusipirkdavau.

– Dabar be recepto nebus galima įsigyti nei vaistų nuo skausmo, nei natrio chlorido tirpalo, kontraceptikų ir t. t. Kaip tai suprasti?

K. Nemaniūtė-Gagė: Apie tai mes jau kalbėjome metų pradžioje, kai tas tikrinimas dar buvo tik projektas. Vaistininko profesija yra garbinga, sakėme, kad žmonės natūraliai sureaguos ir kai galvos, kad juos gali kažkas slaptai patikrinti, jie tiesiog išsigąs ir į kiekvieną pacientą žiūrės su dideliu nepasitikėjimu. Šiandien taip pat yra išimtiniai atvejai, kai vaistininkas gali parduoti receptinį vaistą be recepto, bet tai yra asmeninė vaistininko atsakomybė ir jis to bijodamas renkasi to vaisto be recepto neparduoti. Gali grėsti ir licencijos atėmimas, vaistininkas gali gauti piniginę baudą. Kalbamės su vaistininkais ir tikrai ieškosime būdų, kaip palengvinti situaciją. Mes vaistininkams dabar siūlome paieškoti nereceptinių alternatyvų arba pasinaudoti ta išimtimi.

– Ministre, gal pirmiausia reikėjo peržiūrėti registruotų vaistų sąrašą ir juos perregistruoti nujaučiant, kad gali kilti tokia banga?

A. Veryga: Seimo sprendimas buvo prižiūrėti vaistines siunčiant slaptus pirkėjus. Kalbėjome ir su vaistinių atstovais, tikrai raginau to nesureikšminti, bet pažiūrėkite, kas nutiko. Vaistininkai sakė, kad viskas gerai, mes visko laikomės taip, kaip reikia. Bet paaiškėja, kad masiškai buvo išdavinėjami vaistai be recepto. O tai yra pažeidimas.

– Ir taip susiformavo daugiametis precedentas.

A. Veryga: Noriu akcentuoti, kad vaistai, kuriuos minėjo ponia Vida, nėra šiaip purškaliukai. Tai – rimti vaistai, ir čia nėra nieko juokinga. Gydytojas turi teisę receptinius kompensuojamus vaistus išrašyti pusei metų, nekompensuojamus – iki metų. Nereikia žmogui bėgioti pas gydytoją kasdien. Apie tai jau anksčiau buvo galvota. Tam, kad vaistas būtų registruotas kaip receptinis, yra tam tikri reikalavimai, kurie galioja visoje ES, mes čia nieko neišradome. Mes nedarome kažko kitokio, nei daro visi. Buvo problemų su antibiotikais, buvo problemų su psichotropais. Sutikime, kad pradžioje ta sumaištis buvo, paskui susitvarkė ir nusistovėjo, apie tai mes net nebediskutuojame.

– Ponia Augustiniene, ar jūs sutinkate su tuo, kad žmonės vaistų „persivalgydavo“ reikia ar nereikia, o nueiti pas šeimos gydytoją kartą per pusmetį nėra sunku?

V. Augustinienė: Ar visi turi pinigų nusipirkti pusei metų? Žmogus niekada negeria tiek daug vaistų, jei jų nereikia. Nelyginkime visų žmonių su neadekvačiai mąstančiais. Nė vienas mąstantis žmogus vaistų negeria saujomis, ar jei jų nereikia. Tą patį „Salbutamolį“ aš nusipirkau, bet nepanaudojau. Jis man reikalingas priepuoliams, bet jei priepuolio nėra, tai aš jo nenaudoju. Tačiau turiu turėti.

– O gal pagaliau visi vartos tik tai, ką išrašė gydytojas ir viskas?

K. Nemaniūtė-Gagė: Pagrindinė taisyklė yra, kad receptinius vaistus turi skirti gydytojas. Tačiau tikrai būna ta situacija, kai vaisto reikia čia ir dabar. Vaistininkas tikrai yra profesionalas ir žino visokias galimas reakcijas. Kai kuriuos pacientus pažįsta ir t. t. Pavyzdžiui, būna situacija, kad žmogus paliko vaistus, jam užkilo kraujospūdis čia ir dabar. Tai ką daryti? Neparduoti, kviesti greitąją? Reikėtų ieškoti kažkokių išimtinų atvejų, kad tas vaistininkas nesijaustų darantis nusižengimą.

– Ministre, kokia jūsų žinia vaistininkams?

A. Veryga: Kaip jau buvo minėta, yra nustatyti atvejai, kada galima parduoti ir išsirašyti receptą ilgam laikui ir t. t. Manau, tų sąlygų yra daugiau negu pakankama. Nei ministerija, nei vaistininkai paties vaisto pakeisti negali. Receptinių vaistų sąrašų nėra. Žmonės gal juos kartais painioja su kompensuojamaisiais vaistais. Vaistas yra registruojamas ir nustatoma, koks jis bus – receptinis ar ne. Nežinau detalių, galima juos perregistruoti ar ne, bet žinau, kad yra buvę nereceptinių vaistų, kurie tapo receptiniais, kai paaiškėjo kažkokių šalutinių poveikių ir panašiai.

Žinia vaistininkams yra labai paprasta: pirmiausia ieškokime ne konfrontacijų, o kaip tam pacientui padėti. Ne tik vaistininkams, bet šiuo atveju pacientams teko sugerti tam tikras pasekmes. Niekas čia nenori nuskriausti vaistininkų, bet, sutikite, kad tai, kas pasimatė, parodė sisteminę problemą. Jei būtume žinoję, kad tokia apimtimi yra nesilaikoma reikalavimų, mes būtume galėję žmones informuoti ir t. t., tačiau to niekas net neįtarė.

K. Nemaniūtė-Gagė: Metų pradžioje atlikome apklausą ir paaiškėjo, kad 91 proc. žmonių jau įeidami į vaistinę žino, kokio vaisto jie pageidaus. Vaistininkas atsiranda toje fronto linijoje.

– Dar viena tema – tai kompensuojamieji vaistai. Kompensuojamųjų vaistų sąrašai dabar keičiami kas ketvirtį ir dažniau. Žmogus ateina į vaistę nusiteikęs gauti konkretų vaistą, bet nebūtinai gaus jį. Jei sąraše pagal veikliąją medžiagą – kitas vaistas, žmogus gaus kitą. Tai normalu, ministre?

A. Veryga: Tai yra normalu Danijoje, Švedijoje. Nežinau kuo mes esame kitokie ir kas pas mus kitaip, kad tai turėtų būti nenormalu. Mes kalbame apie tą pačią veikliąją medžiagą, apie tą pačią dozę. Žmonės perk ne konkrečios firmos vaistus, o ieško tikslios dozuotės, kainos. Ligoninėse labai seniai perkami patys pigiausi vaistai, nes tai susiję su kaštais. Kai ligoninėje vaistus atneša sudėtus į dėžutę, nekyla klausimų dėl pakuotės ar firmos. Išėjus tai staiga tampa labai svarbu. Kitos šalys šitą etapą praėjo prieš 17 metų, mes jį taip pat turime praeiti, nes tie taupymai yra susiję su galimybe kompensuoti daugiau vaistų, daugiau vaistų įtraukti į sąrašą, ir tai yra svarbu.

V. Augustinienė: O kur paciento teisė rinktis? Vaistą pasirinkti padeda gydytojas ir jis visada atsižvelgia, kokios yra žmogaus galimybės, atsižvelgia į konkrečios ligos tyrimus, gretutines ligas ir t. t. Lėtinėmis ligomis sergantys žmonės neserga vien diabetu, astma ar pan. Tam žmogui visa puokštė ligų ir jis vartoja daug vaistų. Kartais pakeitus vieną vaistą sugriūna visas gydymas. Man pačiai pakeitė kraujo spaudimo vieną vaistą ir per dvi savaites man spaudimas nuo 120 grįžo prie 160–170, nors veiklioji medžiaga ta pati.

A. Veryga: Nė vienas medicinos studentas nesimoko nei vieno firminio pavadinimo. Visi vaistai yra išrašomi veikliąja medžiaga. Sutinku, kad yra psichologiniai nusiteikimai, reakcijos į tablečių spalvą ar pakuočių grožį.

K. Nemaniūtė-Gagė: Pastebime, kad nuo spalio žmonės atėję ir neradę to vaisto, kurį pirko, reaguoja įvairiai. Vieni grįžta pas savo gydytoją pasitarti, kiti renkasi pigiausią, bet yra ir žmonių, kurie perka sau įprastą vaistą už visą kainą ir natūralu, kad tas vaistas yra pabrangęs 3–4 kartus.

A. Veryga: Kai kalbame apie pacientų teisę rinktis, turėkime galvoje, kad kai vieni turi teisę rinktis, kiti – negauna jokio vaisto. Jei mes esame atsakingi ir galvojame, kaip atsakingai tuos pinigus naudoti, kokie vaistai patenka į kompensuojamųjų vaistų sąrašą ir turime galimybę sutaupant tuos pinigus skirti kitiems, tai, manau, kad tai yra pakankamai teisinga.

K. Nemaniūtė-Gagė: Nesvarbu, kokį vaistą žmogus pasirinks, valstybė kompensuoja tą pačią sumą. Jei vaistas brangesnis – žmogus prisimoka. Tai iš esmės šioje vietoje valstybės biudžetui jokio skirtumo.

A. Veryga: Lietuva yra labiausiai primokanti šalis, o pacientai labiausiai skundžiasi. Man labai įdomu, kai pacientai vienoje apklausoje skundžiasi, kad tenka daug primokėti, o kitąkart skundžiasi, kad neturi teisės rinktis. EBPO yra įvardijusi Lietuvą kaip šalį, kur priemokos yra vienos didžiausių. Mūsų pareiga šitą problemą spręsti.