Aidas Ivanauskas. Sveikatos apsaugos sistema yra žalinga ir pacientui, ir medikui

Dar prieš gerą dešimtmetį, besimokant sveikatos priežiūros įstaigų administravimo ir vadybos magistrantūroje, viena docentė mums, studentams, išsakė mintį, kad sveikatos apsaugos sistemos reforma yra tęstinis procesas. Man ši mintis nuskambėjo keistokai. Ir niekaip nenorėjau su ja sutikti. Gerokai vėliau supratau, kad ji, deja, buvo labai teisi.

Reklama

Aišku, visos tuomet magistrantūroje įgytos žinios apie komandinį darbą, naująją viešąją vadybą, efektyvumą, sprendimų priėmimus buvo absoliučiai iš kito pasaulio, nes tame, realiame, kuris buvo aplink, gydymo įstaigose, tebuvo politinio pasitikėjimo administracija, komandinė vadyba, darbo teisės pažeidimai, nemokami viršvalandžiai ir, aišku, “dosnūs” algalapiai.

Keitėsi valdančioji dauguma Seime, prezidentai Daukanto aikštėje, aplink kildavo ir nutildavo skandalai ir skandaliukai, žiniasklaida vis stengdavosi įbrukti “žinias”, kurios turėtų būti mums svarbios. Bet tai, kas iš tikrųjų buvo mums, medikams, svarbu, po truputį grimzdo į liūną.

Pradėjo ilgėti pacientų eilės, buvo kuriamos naujos sveikatos apsaugos sistemos institucijos, didėjo krūviai, nauji administratoriai kurstė nepakantumą tarp medikų, kiekvienas reformos etapas sukeldavo daug komplikacijų ir nesusipratimų kasdieniame medikų darbe. Prasidėjo įvairios gydymo įstaigų reorganizacijos ir “optimizacijos” sujungiant ir atskiriant padalinius, karpant ir klijuojant etatus, kuriant naujas pareigybes padaliniams, kurie buvo fiktyvūs ir egzistavo tik “popieriuose”, o viso šito fone pasigirsdavo šantažo gaidelės mojuojant atleidimo lapeliais, gydytojams stacionaruose buvo aiškinama, kad šiandien reikia guldyti mažiau ligonių, o poryt jau reikėjo guldyti daugiau, o paguldytam be reikalo ligoniui, kad už jį po to sumokėtų ligonių kasos, reikėjo paskirti tą ar kitą medikamentą. O esant tam tikram susirgimui jį “reikia” iš pradžių pakonsultuoti stacionaro konsultacinėje poliklinikoje, kad ligoninė galėtų uždirbti už konsultaciją, o tik po to galima atlikti operaciją, kitaip tariant, vaikyti žmogų reikėjo kelis kartus dėl tos pačios ligos, ir dar pačiam paaiškinti, kad “taip reikia”.

Visuose šituose “reikia-nereikia” ir “galima-negalima” pradėjo skęsti mūsų, kaip gydytojų, identitetas. Toks įspūdis, kad gydymas, kaip sveikatos priežiūros sistemos pagrindinis veiksnys, palaipsniui buvo pakeistas formuluote “paslaugos teikimas”. Įsiklausykime, ar visiems atrodo, kad tai tas pats? Man- ne. Bet vis tiek visi klusniai nutipenome paskui naują sveikatos reformatorių sukurtą vėliavą - “paslaugą”.

Prisidėjus dar vienam reformos “perliukui” - TLK kodavimui, pradėjau uždavinėti sau klausimą - ką gi aš čia veikiu? Kodėl aš, užuot operavęs ir gydęs ligonius, po daug kartų tuose programų langeliuose pildau tuos pačius kodus, darau pasikartojančius įrašus, ir mano darbo laikas darosi panašus į ofiso tarnautojo. Kažkur ligoninės koridoriuose jau visai neseniai išgirdau, kad įvedus ESIS 3 kartus padidėjo popierinės dokumentacijos kiekis. Ar tai logiškai paaiškinama, juk tikslas, kaip suprantu, visai atvirkštinis.

Taigi ilgainiui aiškėjo tas sveikatos apsaugos reformos “tęstinumo” fenomenas. Sveikatos apsaugos reforma, bent jau iki šiol, buvo reikalinga tam, kad ja prisidengus didelė armija funkcionierių turėtų darbą, arba, kitaip tariant, pragyvenimo šaltinį. Kurti projektus, redaguoti, taisyti, derinti, leisti įstatymus ir įsakymus, kontroliuoti, bausti, politikuoti, burtis į grupes ir komitetus, skaičiuoti statistikas ir rengti ataskaitas, reguliuoti finansinius srautus, daryti įtaką, organizuoti satelitinius privačius verslus, galima vardinti beveik viską, išskyrus vieną - pagerinti Lietuvos žmonių gydymą. Be abejo, buvo ir pavienių, greitai nuslopintų gerų iniciatyvų, kurios, matyt, reikalavo kruopštaus darbo ir esminių pertvarkų. Kas bus, kai pasibaigs sveikatos reforma? Kurgi tuomet dings “dizaineriai - projektuotojai”, vykdytojai - kontrolieriai, ekspertai ir “atkatai”?

Bet esmė ta, kad tai, kas oficialiai deklaruojama, labai stipriai atitolo nuo medikų gyvenimo realybės. Nes statistika turėjo būti “europinė”, tai ji ir nušuoliavo į priekį. Pamažu iš gydytojų pradėjome darytis statistais, kažkokiais sveikatos apsaugos sistemos “klerkais”, kurie laiku “teikia paslaugą”, teisingai koduoja (nes žino visus ACHI ir TKL kodus, išdėstytus tūkstančio puslapių “talmuduose”), maloniai ir greitai “aptarnauja” pacientus ir valgyt neprašo. Gydymas, profesinis tobulėjimas ir intelektualinė veikla tapo antraeiliai dalykai. Taip taip, ir gydymas, nes frazė - “nesvarbu, ką tu padarei, svarbu, ką parašei ir kaip užkodavai” - tapo visiems klinicistams iki skausmo pažįstama.

Gali aplankyti jausmas, kad reformatoriai ir virvučių tampytojai neturi jokio supratimo, kas iš tikrųjų vyksta ligoninėse, poliklinikų koridoriuose ir žmonių galvose. Ir čia mes klystame. Jie puikiausiai žino ir apie krūvius, ir apie eiles, ir apie ištrupėjusias tupyklas rajoninėse ligoninėse, ir apie benamių prieglaudomis virtusius ligoninių priėmimo skyrius. Jiems tiesiog yra nesvarbu. Jų tikslas - kuo ilgiau išlaikyti sau gerai apmokamą darbo vietą. Kompetencija? Kam, jei atsakomybės nėra. Tiesiog gavau šiltą vietą, padirbėsiu kelis, o jei pavyks keliolika metelių, ir čiau! Sistema vis tiek vienaip ar kitaip “funkcionuoja”. Ar kas nors žino, kiek projektų, gerų ir beverčių, per tuos “reformų” metus nugulė SAM stalčiuose, ir kokios sumos už juos buvo sumokėtos?.. Plytelių klojėjas tokiame kontekste yra sąmoningesnis žmogus, nes jis orientuotas į rezultatą ir visiškai atsako už savo konkretų darbą ir jo kokybę.

Tokiu būdu noriu suformuluoti išvadą - šiuo metu egzistuojanti sveikatos apsaugos sistema, kaip nekompetentingos reformos išdava, yra žalinga ir pacientui, ir gydytojui (o iš tikrųjų visiems Lietuvos gyventojams, nes antrieji kažkuriuo momentu tampa pirmaisiais).

Reikalingi radikalūs pokyčiai. Tai akivaizdu. Ir čia mes vėl iš žmonių, kurios išrinkom tarnauti Lietuvos gyventojams ir jų interesams, girdime keistą retoriką. Kažkodėl sveikatos apsaugos darbuotojų darbo sąlygų gerinimas ir geresnis pacientų gydymas yra šiandien įvardijamas kaip “nepopuliarus” arba “sunkus” sprendimas. Sunkus sprendimas yra atjungti gyvybės palaikymo aparatą beviltiškam ligoniui, nes jis dar turi kažkokį blėstančios gyvybės plazdėjimą. Sunku pašalinti nebegalinčią tarnauti galūnę žmogui ir žinoti, kad jis bus luošas visą likusį gyvenimą, sunku dar formaliai gyvam donorui išpjauti abu inkstus. Gal, gerbiamieji valdantieji, jums patiems yra sunku suvokti bendražmogiškąsias vertybes, kurias puolate taip uoliai prikaišioti mums, medikams? Gal laikas jau pabusti iš to pusiau sapno, kur kažkokia pusiau tiesa kažkas pusiau tiki? Gal yra, švelniai tariant, susipainiota prioritetuose? Gal jūsų galvose atsirado vizija, kad sveikatos apsaugos sistema turi uždirbti pinigus? Ir dar nemokama? Gal tada butų lengviau, nes sprendimas “sunkus”. Visame pasaulyje ( bent jau tame, į kurį mes lygiuojamės) į sveikatos apsaugą valstybės investuoja. Ir daug. Ir šiuo atveju čia nėra jokio “sunkaus” sprendimo. Tai tik su palengvėjimu atliktas seniai užmestas darbas. Už kurį, beje, bus dėkingi visi. O perspektyvoje, jau seniai įrodyta, - tos investicijos duos ir naudos.

Ir jeigu jums atrodo, kad Lietuvos medikų sąjūdis atsirado gaivališkai “iš kažkur”, tai jūs labai klystate. Tai labai sąmoningos Lietuvos visuomenės dalies, ilgai kentusios jūsų ignoravimą, valios pasireiškimas. Ji visada buvo čia, visada tyliai nesutiko su “reformomis” ir žeminančia informacine aplinka. Tai gausus intelektualių, kūrybingų ir darbingų žmonių būrys, su kuriuo vesti dialogą senomis tarybinės nomenklatūros klišėmis ir argumentais nebepavyks. Tai yra viltis, ne tik jauniems darbuotojams, bet ir senbuviams, kuriems nebelabai yra ką prarasti. Aš netgi pasakyčiau, kad tai ne tik medikų sąjūdis, tai banga, kurios jau seniai lauke intelektualioji Lietuvos visuomenė. Todėl noriu palinkėti tiems, kuriuos mes išrinkom, kuo didesnės sėkmės atliekant savo pareigą Lietuvos žmonėms.