Aistra šokiui su luošumo šmėkla

Profesinės ligos – gana mistiškas dalykas, kuriam ir darbdaviai, ir darbuotojai stengiasi užkirsti kelią. Tačiau yra darbų, kurių profesionalai iš anksto pasmerkti profesinei ligai, o kartais iš aistros savo darbui net rizikuoja likti luoši. Vienas iš tokių - baleto šokėjas Nerijus Juška, kuriam gydytojai seniai yra uždraudę šokti. „Bet labai noriu į sceną, nors ir bijau“, – sako jis. Kiti šokėjai ir jų gydytojai nuosaikesni, tačiau pripažįsta, kad tai, kas žiūrovų akims kelia pasigėrėjimą, iš tiesų žaloja scenos žvaigždžių sveikatą. Ar įmanoma to išvengti?

Reklama

 Rizikuoja, kad tik galėtų šokti

Baleto primarijus, 35-erių N. Juška neslepia – baletas sugadino jo sveikatą. Kai judesio, fizinio krūvio yra itin daug, jis luošina, bet nesveikatina. Baleto šokėjas jau keturis mėnesius nešoka ir nesportuoja. Laukia, kol bent kiek pagis jo koja.

„Nežinau, ar dar šoksiu. Spalio mėnesį sušokau, tikiuosi, kad ne paskutinį savo spektaklį, bet nežinau... – žodžius rinko N. Juška. – Daktarų verdiktas vienas, bet dar norėčiau šokti. Man baisu, labai baisu, žinant, kokia mano situacija, vėl lipti į sceną. Teks labai prižiūrėti savo krūvius, bet norėčiau dar nors kiek.“

 Operuotas dešimt kartų

N. Juškos sveikatos problemos prasidėjo jau nuo devyniolikos metų. Iki dabar jis patyrė apie dešimt kelio operacijų. Neskaitant išnarintų čiurnų, sulaužytų pėdikaulių...

"Didžiausia mūsų baleto bėda ta, kad mūsų kūnai nuo baleto mokyklos laikų nėra rengiami dideliems fiziniams krūviams. Gaila, kad niekas man tinkamu laiku nepasufleravo to iš šono, viską teko savo kailiu išbandyti ir išmokti. Mes baleto mokykloje neturėjome fizinio lavinimo pamokos, tik šokome. Tad liko tinkamai neišlavinti pilvo presas, nugaros raumenys. O juk reikia ir ant vienos rankos partneres pakelti, kurios sveria apie 50 kilogramų. Tad daug kas iš baleto šokėjų šoka su stuburo išvaržomis“, – pasakojo N. Juška.

Šokėjas mano, kad jo sveikata būtų puiki, jeigu ne profesinės traumos. Jų jis negalėjo išvengti, nes raumenys buvo neparengti dideliems šuoliams, atsispyrimams, visas krūvis teko labiausiai dylančioms kūno dalims. Tad savo Achilo kulnu N. Juška vadina „subyrėjusius kelius“: „Nuo per didelių krūvių praktiškai girnelės nebeliko, ji nudaužyta, kaulas į kaulą trinasi, tad kiekvienas nusileidimas po šuolio – tai kaulų trintis.“

 Net mamai siūlo kuo daugiau judėti

Vis dėlto vyras be šokio dar ir sportuoja, išskyrus dabar besitęsiančią priverstinę pauzę. Į profesionalų baletą įeina bėgimas, šuolis į tolį ir į aukštį, sunkumų kilnojimas. Taip pat N. Juška lankosi treniruoklių salėje, kurioje mina dviratį, kilnoja svarmenis, plaukioja baseine.

„Tik maitintis nepavyksta sveikai, nors šiaip save prisižiūriu. Juk nuvarytus arklius nušauna, –kalbėjo baleto šokėjas. – Nors didelis fizinis krūvis pakenkė mano sveikatai, vis dėlto esu tikras, kad judėjimas - pagrindinis sveikatos variklis. Štai aš ir su savo mama kovoju, kad tik ji nesėdėtų, negulėtų, o judėtų. Senesniems žmonėms judėjimo būtinai reikia, bent minimaliai – bent pasišluoti, sode padirbėti.“

Skauda nuolat

Sportinių šokių čempionė Eglė Visockaitė-Damašienė prisiminė, kad kai aktyviai šoko, stebėdavosi, jeigu ryte atsikėlus ko nors neskaudėdavo. Dažniausiai -visą kūną. Bet, anot šokėjos, profesionalai į tai nekreipia dėmesio – apšyla ir eina šokti.

Tačiau kitaip nei beleto primarijus, sportinių šokių profesionalė nebuvo patyrusi didesnių traumų. Moteris prisiminė tik vieną atvejį, kai per konkursą kita šokėja netyčia savo batelio kulniuku prakirto Eglės kojos veną. Bet tai nesutrukdė šokėjai pabaigti pasirodymo. Išeiti iš aikštelės Eglei teko tik kartą, kai jai staiga susuko kaklą.

„Kartą dar buvo stiprus Achilo sausgyslės uždegimas, dėl kurio poliklinikoje man uždėjo gipsą. Bet varžybos jau buvo suplanuotos, tad su gipsu sėdau į lėktuvą ir išvykau kovoti. Prieš pasirodymą nusikirpau gipsą nuo kojos ir šokau, – dabar jau su šypsena apie praeityje patirtas traumas kalbėjo E. Visockaitė-Damašienė. – Taip jau yra, kad vos išėjus ant parketo išsiskiria adrenalino ir, matyt, dėl jo nebejauti skausmo. Jį pajunti vos nužengęs nuo parketo.“

Eglė nešoka jau ketverius metus. Dabar ji treniruoja kitus ir pati teisėjauja varžybose. Baigusi šokėjos karjerą moteris ilgai pratinosi prie naujo jausmo, kai nieko neskauda.

34-erių metų portalo pašnekovė tikino, kad dabar nejaučia neigiamo šokių poveikio jos sveikatai. Atvirkščiai, treniruotas kūnas yra atsparesnis, tvirtesnis, ji džiaugiasi didesne ištverme, išlavinta valia.

„Tiesa, kai šokau, mano imunitetas buvo silpnas. Juk nuo didelių krūvių jis nusilpsta. Reikėdavo imtis visų atsargumo priemonių, gerti vitaminus, visokias žoleles, kad tik nesusirgčiau. Vis dėlto šokiai man sveikatos neatėmė. Tačiau turiu pridurti – ačiū Dievui“, – šyptelėjo pašnekovė.

Nuo mažens pratinami prie skausmo

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Baleto trupės direktorė Rūta Butvilienė, baletą šokusi apie trisdešimt metų, tikino, kad per tuos metus taip ir nepriprato prie nuolatinio raumenų skausmo.

„Jeigu nuo vieno spektaklio skauda viršuje, tai nuo kito - apačioje. Net Maja Pliseckaja sakė, kad diena, kai jai nieko neskaudės, reikš, kad ji jau mirusi. Mes, baleto šokėjai, nuo mažumės esame pratinami prie skausmo. Kai pamokoje mokinys sako, kad skauda, tai mokytojas giria, jog gerai, kad skauda, tai reiškia, jog vaikas gerai dirbo. Kai baigiau šokti baletą, tie skausmai atlėgo, bet prasidėjo kitokie“, – atviravo R. Butvilienė.

Vis dėlto daugiametę darbo su baleto šokėjais patirtį turinti moteris linkusi manyti, kad baletas, net ir profesionalus, sveikatos prideda, bet neatima.

„Pažiūrėkite, patys garsiausi baleto šokėjai, pavyzdžiui, Galina Ulanova, Nadežda Semionova kone šimto metų sulaukė. Turbūt tai - ir genų, ir užgrūdinto kūno dovana. Baleto šokėjai būna tiek pripratę prie fizinio krūvio, kad net ir baigę šokti sportuoja“, – pasakojo baleto trupės direktorė.

Vis dėlto pati moteris prisipažino pastaruoju metu daugiau laiko lakstanti ne po parkus, o darbo metu po kabinetus. „Taip pat pasilikau sau porą pamokų teatre ir tai mane palaiko fiziškai bei morališkai“, – sakė R. Butvilienė.

Baleto trupės vadovės pasakojo, kad dar prieš priimant vaikus į baleto mokyklą į ją atrenkami moksleiviai, pasižymintys gera fizine sveikata. Tačiau kol ją baigia, apie pusė jų atkrenta. Tad balete išlieka stipriausieji ir išvermingiausieji, kurie sveikatą dar stiprina treniruokliais, masažu.

Baleto šokėjai turi riziką susirgti ir anoreksija ar patirti kitų mitybos sutrikimų. Tačiau R. Butvilienė tikino, kad tarp Lietuvos artistų tai - retenybė. Ji pastebėjo, kad tokios bėdos ištinka iš svetur atvykusius šokėjus.

Jai pritarė ir N. Juška. „Lietuvoje tai niekam negresia. Niekas nesiskundžia apetito sutrikimais, visi sveikai gyvena, pavalgo, bet esu matęs vieną šokėją iš Rusijos... Su ja net teko nutraukti kontraktą, nes iš jos buvo likę tik kaulai, oda aptraukti. Bet čia jau viskas dėl smegenų“, – kalbėjo šokėjas.

Didelis verslas 

Gydytoja, šokėja ir trenerė Jūratė Norvaišienė pasakė aiškiai: jeigu šokis yra pramoga, atsipalaidavimo forma – jis gydo, bet profesionalus – tikrai kenkia sveikatai.

„Labiausiai kenčia sportinius šokius šokančių merginų laikysena, jų kelių sąnariai. Lotynų Amerikos šokių šokėjai žaloja savo klubų sąnarius. Standartinių šokių šokėjoms nuo per aukšto batų kulno kenčia stuburas. Tragiškai kenčia. Dabar mada šokėjoms stovėti atsilošus. Jei taip nedarysi, iškrisi. Taip svorio centras išnešamas atgal, liemens sričiai tenka didžiulis krūvis. Mums, medikams dirbant su šokėjais, teisėjaujant dėl to širdis skauda. Kėlėme klausimą, kaip tą stovėseną keisti, bet tai didelis verslas ir niekas nenori pokyčių“, – apgailestavo J. Norvaišienė.

Kiekvieno žmogaus kūną ji palygino su aparatu, kuris turi savo galiojimo laiką. Bet koks aparatas, kuris yra dažniau naudojamas, greičiau susidėvi.

Sąnariai silpesni 

Žinoma šokėja, trenerė ir gydytoja apgailestauja, kad Lietuvoje yra apleista sporto medicinos sritis, o į šokių specifiką apskritai mažai kas gilinasi. “Praktiškai nėra tyrimų, kaip subalansuoti šokėjų mitybą, kad būtų palaikomas kolagenas. Būtent dėl to labiausiai kenčia šokėjų kremzlės”, - kalbėjo pašnekovė.

Šokėjams, siekiantiems būti sveikiems, net ir baigus karjerą moteris siūlo nenustoti šokti. To reikia, kad atrofavus raumenims kaulai „nesėstų“ vienas ant kito. Ir nors sveikatai itin svarbūs genai, J. Norvaišienė primena, kaip svarbu laikytis mitybos, miego režimo, atsisakyti žalingų įpročių.

Tokį gyvenimo būdą kartu su vyru Česlovu propagavusi moteris ir sulaukusi 76-erių džiaugiasi nebloga sveikata. „Palyginus su bendraamžiais, mano prastesnė stuburo ir sąnarių būklė, bet vertinant gyvybingumą, bendrą sveikatą, tai manoji geresnė, – šypsojosi J. Norvaišienė. – Juk kuo daugiau patiri teigiamų emocijų, tuo ilgiau esi jaunesnis. “

Auka dėl prasmingo gyvenimo

Trejus metus baleto šokėjus gydžiusi ir tebegydanti „Centro“ poliklinikos Vilniuje gydytoja Janina Čekuolienė tikina, kad baleto šokėjų ir sportininkų traumos labai panašios.

Dėl sportuojant patirtų traumų dažniausiai į gydymo įstaigas kreipiasi krepšinio arba futbolo žaidėjai. Medikės pastebėjimu, sportininkai traumų patiria dažniau, nei šokėjai. „Matyt, todėl, kad sportas vis dėlto masiškesnis, nei šokiai“, - sakė gydytoja.

Svarstydama, ar įmanoma šokėjams išsaugoti sveikatą, gydytoja paminėjo nemažai priežasčių, kurios padėtį blogina, nors jų išvengti įmanoma: ne visos turi profesionalią grindų dangą, kai kurie šokėjų judesiai būna fiziologiškai itin pavojingi, sveikatos neprideda ir dažnas partnerių kilnojimas. Dėl šių priežasčių patiriami lūžiai, plyšta raiščiai. Todėl, J. Čekuolienės pastebėjimu, šokėjai turi skirti didelį dėmesį savo avalynei, reabilitacijai, poilsiui.

„Sportininkams suteikiamos tokios paslaugos, bet kultūros žmonės tais klausimais labai nuskriausti. Tokia mūsų politika. Taikant visas reikalingas priemones traumų sumažėtų, bet visiškai užkirsti joms kelio nepavyks. Nepažįstu nė vieno aukšto lygio šokėjo, kuriam nieko neskaudėtų, nebūtų plyšę raumenys ar kas nors lūžę, – kalbėjo J. Čekuolienė. – Todėl ir sakoma, kad baleto šokėjas susidėvi per 25-erius metus. Jeigu nori dirbti aukščiausiame lygyje, tenka aukotis. Menas tuo ypatingas, kad be tų skausmų šokėjams paprastai svarbus dvasinis pasitenkinimas. Kai šokėjas pasiekia profesinę viršūnę, auka atrodo to verta. Taip gyvenimas tampa labai prasmingas“.