Akušerė ginekologė: „Lietuvoje užmiršti ne tik senjorai, bet ir jaunimas“(1)

Akušerė ginekologė Rita Banevičienė tvirtina, kad Lietuvos bendrojo lavinimo įstaigose būtinas integruotas lytinis švietimas, o dėl kompetencijos stokos ar politinių motyvų Lietuvoje užmiršti ne tik senjorai, bet ir jaunimas. Specialistė portalui VLMEDICINA.LT atvirauja apie darbą su jaunomis merginomis, jų lytinį išprusimą, moters šeimos planavimo tendencijas ir ryškiausius pokyčius darbo praktikoje.

Reklama

Ar šių dienų jaunos merginos pažįsta savo kūną? Ar žino apie apsisaugojimo būdus?

Manau, kad šiuolaikinis jaunimas sveikatos klausimais yra raštingesnis. Merginos vis dažniau ateina pasitikrinti profilaktiškai, atvirai konsultuojasi lytinio gyvenimo klausimais, turi daug informacijos apie šiuolaikinę kontracepciją, nevengia naujausių būdų ir kartais savo pasirinkimu nustebina.

Kuo labiausiai stebina jaunos pacientės?

Pavyzdžiui, dažnai pasirenka kontraceptinį žiedą, pleistrą. Nors žinios dažnai abstrakčios, nesusistemintos, pacientės viskuo domisi, diskutuoja ir santykis su jomis labiau primena gerą partnerystę.

Tačiau tai nėra didžiausia jaunimo dalis, nes yra ir labai tamsių, elementarių žinių apie žmogaus anatomiją, lytiškumą, lytinius santykius ar jo grėsmes neturinčių merginų, kurios dėl prasto informuotumo mokyklose ar šeimose moka labai didele kaina.

Ar, Jūsų nuomone, švietimo įstaigose reikėtų daugiau pamokų apie moters organizmą?

Bendrojo lavinimo įstaigose būtinas integruotas lytinis švietimas. Ir ne tik apie moters organizmą, bet ir apie lyčių skirtumus, jų privalumus, lytinį gyvenimą ir naujos gyvybės atsiradimą, lytiškai plintančias ligas. Kaip tai pateikti, nuo kada pradėti šį lavinimą ir kiek plačiai – pedagogų profesionalų, galbūt ir medikų kompetencija. Nors apie tai kalbama labai seniai, dėl baimių, kompetencijos stokos ar politinių reveransų Lietuvoje užmiršti ne tik senjorai, bet ir jaunimas.

Dar 1995 metais su bendraminčiais įkūrėme Lytinio švietimo ir šeimos planavimo asociaciją, kuri buvo tarptautinės asociacijos dalis. Man dvi kadencijas teko dirbti šios organizacijos taryboje, kuriai vadovavo šviesi asmenybė prof. V. Sadauskas. Siekėme kurti jaunimo centrus, kuriuose būtų organizuojamas lytinis švietimas, konsultacijos įvairiais jaunimą dominančiais klausimais, ieškojome būdų kontracepcijos priemonėms kompensuoti, ypač socialiai jautrioms gyventojų grupėms, ir užsiėmėme įvairia kita veikla.

Tačiau iki šiol Lietuvoje beveik 6 tūkst. moterų kasmet kaip šeimos planavimo priemonę pasirenka abortą, o iš jų apie 900 - 15-19 metų mažiaus grupėje. Apskritai Lietuvoje 5,6 proc. visų gimdyvių sudaro paauglės, o taip neturėtų būti. Manau, kad dėl dirbtinai sudaromų kliūčių nepriimami teisėsaktai, kurių stoka laiko mus užribyje.

Kada šiandieninė moteris planuoja savo nėštumą?

Pernai vidutinis pirmą kartą gimdžiusios moters amžiaus vidurkis buvo 27 metai. Ankstesni statistiniai duomenys rodo, kad moterys dažniau gimdė būdamos jaunesnės - 20–24 metų, kas ketvirta gimdė būdama 25–29 metų, kas devinta - 30–39 metų.

Koks amžius tinkamiausias nėštumui ir šeimos planavimui?

Formuojasi tendencija, kad mūsų moterys linkusios gimdyti vis vėliau. Tam įtakos turi daugelis faktorių, taip pat ir patikima kontracepcija, noras pirma sukurti ekonominę-finansinę gerovę, užsitikrinti socialinę padėtį.

Nepaisant to, beveik trečdalis vaikų gimsta tėvams nesusituokus arba gyvena su vienu iš tėvų. Įvertinus faktą, kad moters fertilumas laikui bėgant mažėja, didėja bendras sergamumas, o vyrų vaisingumas tampa augančia problema, manau, kad pats efektyviausias amžius kurti šeimai neturėtų viršyti trisdešimtmečio.

Kokį gimdymą šiandien renkasi moterys? Koks vyro vaidmuo belaukiant kūdikio? Ar vyrai dažnai kartu su nėščiosiomis dalyvauja apžiūrose, gimdymuose?

Nėščiosios moterys apie savo nėštumą ir gimdymą nori žinoti labai daug. Jų savijauta nėštumo metu žymiai pasikeičia, jos nerimauja dėl savo kūdikio sveikatos, todėl visada turi klausimų, kuriems atsakymų internete neranda. Reikia padėkoti visiems entuziastams, kurie tiek privačioje praktikoje, tiek viešose įstaigose išlaikė ar atkūrė nėščiųjų mokymus, už kuriuos valstybė lėšų neskiria.

Dideliu iššūkiu buvęs vyro dalyvavimas nėščiosios mokyme, apžiūroje ar gimdyme tapo kasdienybe. Tai poros sutarimo, artumo, požiūrio ir tradicijų klausimas.

Šiuolaikinė moteris vis rečiau linkusi pergyventi tradicinį ilgalaikį gimdymą. Moterys ar poros dažniau pasirenka gimdymą be skausmo (epidūrinė nejautra), „programuotą“ gimdymą norimu laiku, planinę cezario pjūvio operaciją be medicininių indikacijų. Kokios bus šio reiškinio atokiosios pasekmės, dar nėra aišku, nors mūsų akušerija atlaikė ir ne tokius išbandymus.

Ar per savo darbo metus pastebėjote kokių nors pokyčių, naujų tendencijų?

Nors tradicijos ir praktikos labai gajos, opertvarkos ir inovacijos diegiamos vangiai, dėl atvirų ryšių, kompetencijų ir migracijos daugelis procesų medicinoje vyksta savireguliacijos būdu.

Lietuvoje geri pagalbinio apvaisinimo rezultatai, diegiami vis nauji žymenys susirgimų diagnostikai, sklandžiai taikomos mikroinvazinės operacijos ginekologinių ligų atvejais, o pacientės tapo labiau pasitikinčios, informuotos ir išprususios.

Kokios yra didžiausios problemos?

Nepaisant gausybės teigiamų tendencijų, iki šiol neišnaudojamos prevencinių valstybinių programų galimybės, sunku moteris įtikinti reguliariai tikrintis sveikatą, pasidaryti žmogaus papilomos viruso tyrimą, skiepytis. Klimakterinio laikotarpio moterys yra mažiau aktyvios ir mažiau sveikos.

Ką patartumėte Lietuvos moterims?

Moterys turi žinoti savo teises ir siekti jas įgyvendinti. Nors ir nėra galimybių gauti brangios modernios moksliškai pagrįstos medicininės priežiūros, reikia pasinaudoti bent tomis galimybėmis, kurias siūlo mūsų sveikatos sistema. O labiausiai rekomenduoju pačioms pasirūpinti savo sveikatingumu iki to momento, kol neužklupo liga.