Algis Strelčiūnas. Kokios farmacinės rūpybos reikia visuomenei?

Pastaruoju metu vis dažniau kalbama ir rašoma apie farmacinę rūpybą. Aktualu tai vaistininkams, kurie turi pasiruošti šiai misijai, bet ne mažiau svarbu ir visuomenei. Ir kaip kiekvienas naujas nepažintas, iki šiol nebuvęs dalykas, kelia ne tik smalsumo, bet ir dvejonių. Pasvarstykime, ar yra tam pagrindo.

Reklama

Pirmiausia supraskime, kas tai per dalykas daugeliui negirdėta farmacinė rūpyba. Šis terminas ir praktika JAV buvo žinoma jau XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, vėliau paplito kitose šalyse, o dabar jau greitai bus ir Lietuvoje.

Kaip nurodo šiuo metu galiojantys teisės aktai, farmacinė rūpyba – tai gyventojo gydymui reikalingų vaistinių preparatų parinkimas, leidžiantis gauti rezultatus, maksimaliai pagerinančius gyventojo gyvenimo kokybę. Tai gydytojo, vaistininko ir gyventojo bendradarbiavimas siekiant nustatyti ir išspręsti visas su vaistinių preparatų vartojimu susijusias sveikatos problemas. Tai nuolatinis vaistinių preparatų vartojimo kokybės gerinimo procesas.

Praktikoje tai bus galimybė vaistinėje atlikti tam tikrus matavimus, pvz., cholesterolio, gliukozės kiekio kraujyje, lėtinėmis ligomis sergančių pacientų priežiūra, vaistininkų dalyvavimas prevencinėse sveikatos programose. Paprasčiau tariant, tai vaistininko nuolatinis rūpinimasis paciento sveikata, kvalifikuoti patarimai jam visa tai atliekant, esant nuolatiniam kontaktui su gydytoju. Tai kokios gi gali būti dvejonės dėl atrodytų tokių visiems reikalingų dalykų?

Visi, kas bent kartą lankėsi vaistinėje, turėjo progos pastebėti, kad dabar čia patalpos nedidelės, retas beatsimena buvusias erdvias vaistines su paveikslais ir veidrodžiais. Kaip besidairytum, reiktų gerai pagalvoti, kaip suplanuoti vietą farmacinei rūpybai.

Šiuo metu vaistinės savo veikloje vadovaujasi sveikatos apsaugos ministro patvirtintais „Geros vaistinių praktikos nuostatų“ reikalavimais, iš kurių vienas nurodo, kad farmacinė rūpyba turi būti pradėta teikti nuo 2015 m. sausio 1 d. Jau dabar akivaizdu, kad šiam laikui nebus suspėta – turės būti numatyta kita data. Tai turėtų būti realus laikotarpis, per kurį vaistininkai galėtų įgyti papildomų, šiam darbui reikalingų žinių, o vaistinių patalpos paruoštos farmacinės rūpybos teikimui.

Šiuo metu parengtame Farmacijos įstatymo pakeitimo įstatymo projekte nurodoma, ką turės daryti vaistininkas: teikti individualias konsultacijas, glaudžiai bendradarbiauti su gydytoju sprendžiant vaistų vartojimo klausimus, informuoti gyventojus apie galimybę dalyvauti prevencinėse programose; profilaktiškai skiepyti suaugusiuosius, dalyvauti sveikatinimo programose.

Tai aktualu ir mums visiems, kurie gausime farmacinę paslaugą. Nėra abejonių, kad norime kokybiškos, kompetentingos farmacinės rūpybos ir tik tokia esame suinteresuoti. Farmacinė rūpyba turi užtikrinti farmacininko glaudų ryšį su gydytoju, turi būti numatyta ir aiškiai nurodyta  tvarka, kaip surasti gydytoją reikiamu metu, kur ieškoti jo kontaktų. Ir tai ne smulkmena – šiandien farmacininkai neretai daug vargsta, kol suranda gydytoją. Farmacijos rūpybos esmė – harmoningai veikiantis trikampis: vaistininkas, gydytojas, pacientas. Pastarasis, tikėdamasis naudos savo sveikatai, taip pat turėtų būti ruošiamas ir aktyvinamas, aiškinama tvarka ir galima nauda sveikatai. Neabejotina, kad numatomi sudaryti lankymosi vaistinėje planai, vaistų paskyrimo vartojimo kontrolė labai naudinga. Mūsų visuomenė sensta, dažnai vienam pacientui paskiriama 5 ir daugiau vaistų, kurių derinimas ir vartojimas dažnam yra sudėtingas.

Vaistinei imantis teikti farmacinę rūpybą bus labai aktualu suplanuoti, kokioje patalpoje ar vietoje tai bus atliekama. Dabar daugumos vaistinių patalpos nedidelės, jose pagal „Geros vaistinių praktikos nuostatų“ reikalavimus turi būti garantuota vaistinių preparatų ir vaistinių prekių kokybė ir saugumas, skirta vietos vaistų priėmimui, laikymui, pakuotės keitimui ir kt. Pacientas, atėjęs gauti farmacinės paslaugos ir aiškintis sveikatos reikalų, tikėsis, kad bus užtikrintas konfidencialumas irkad tai nevyks oficinos viduryje, visiems aplinkiniams girdint.

Tai labai svarbu dar ir dėl to, kad farmacinė rūpyba susijusi ir su asmens duomenų apsauga. Kaip nurodoma „Geros vaistinių praktikos nuostatuose“, „kompleksinį farmacinės rūpybos paslaugų teikimą sudaro duomenų apie gyventoją rinkimas, kaupimas ir tinkamas saugojimas, surinktų duomenų analizė ir tinkamas įvertinimas“. Ar visada tai bus daroma tinkamai, kaip bus užtikrinama jų apsauga, ar visada duomenimis naudosis tik tie, kas turi tam teisę? Kas ir kaip dažnai tai kontroliuos? Šiandien tai dar neatsakyti klausimai.

Labai daug abejonių kelia siūloma galimybė skiepytis vaistinėje: ar tikrai vaistinė ta vieta, kur saugiai ir kvalifikuotai tai bus atliekama? Iki šiol nei vienam norinčiam pasiskiepyti nekilo problemų – turime pakankami asmens sveikatos priežiūros įstaigų, kur tai atliekama saugiai. Čia yra ir medicinos specialistų, ir tinkamos patalpos. Ar tą turi, ar greitu laiku turės vaistinės, kai taip skaičiuojamos ir mažinamos išlaidos? Atskirų patalpų, kur pacientas galėtų normaliai pasiruošti skiepijimui, nedaug vaistinių teturi. O gal galima išeitis – širma, drabužiai ant kėdės šalia ir eilė laukiančių ir stebinčių? Vaistininkas nėra gydytojas. Vaistininkas, turėdamas vaistininko praktikos licenciją, vykdo farmacinę veiklą, parduoda vaistus, teikia farmacinę paslaugą. Skiepyti jis nesimokė.

Be to, ir vaistininkų vaistinėje nėra daug, jų darbas įtemptas. Neaišku, kaip jie turės laiko suderinti gyventojų aptarnavimo ir skiepijimo veiklas. O juk skubėjimas čia ne tik kad neleidžiamas, jis draustinas. Turint galvoje, kad skiepas – tai intervencija į organizmą, kad galimas ir šalutinis poveikis, kyla klausimas, kaip tuomet bus organizuota skubi pagalba? Ar mums reikia tokios rizikos? Juolab kad ir Europos Sąjungoje ši praktika nėra plačiai paplitusi – vakcinuoti vaistinėse leidžia tik kelios (5) šalys.

Taigi kaip besvarstytume, tikslingiausia būtų Farmacijos įstatymo pakeitimo įstatyme numatyti pasirengimo farmacinei rūpybai laikotarpį, ne trumpiau vienerių metų, t.y. iki 2016 m. Tada ir vaistininkai spėtų išklausyti tobulinimo kursus ir vaistinių patalpoms parengti pakaktų laiko. O skiepijimo vaistinėse bent jau šiuo laikotarpiu reikėtų atsisakyti.

Sveikatos apsaugos ministerija dar turės patikrinti vaistinių pasirengimą teikti farmacinę rūpybą. Tikėkimės, kad tai bus daroma ne formaliai, o labai atsakingai ir apgalvotai, kad nesikartotų jau daugkart pasitvirtinusi praktika – norėta kaip geriau, o išėjo kaip visada...