Andriukaitis ir Matulas – šiuolaikiniai Don Kichotas ir Sanča Pansa (10)

Šiurpu darosi nuo tokių politikų, kaip V. Andriukaitis ir A. Matulas, iniciatyvų. Jie kartu drąsiai žengia jau ne tik atgal į sovietmetį, bet ir draugiškai patraukė link baudžiavos. Ne veltui delfis marga nuo įvairiaspalvių komentarų, kurių vienas švelniausių būtų „absurdo komedija“.

Gal jau gana juokinti pasaulį, demonizuoti privačią mediciną ir ieškoti nelegalių būdų priverstinai įdarbinti medikus? Geriau pamėginkime įveikti bent dvi problemas.

Pirma bėda – bazinės slaugytojo ir gydytojo algos nebuvimas

Labiausiai stebina toks absoliutus Europos darbo rinkos neišmanymas. Atrodo, kad politikai gauna atlyginimą vien už tai, kad išmoko vaikščioti ir kalbėti, bet ne protauti. Viena iš garsesnių viešųjų ryšių akcijų apie 1509 litų minimalią algą padėjo patekti į seimą, bet visai pamirštama apie bazinį gydytojo/slaugytojo atlyginimą. Nors visi moka mokesčius už universalų draudimą, vis tik algos įstaigose nustatinėjamos ženkliai skirtingai. Kiekviena ligoninė/poliklinika kaip atskira valda su feodalais ir vasalais. Skirtumai tarp algų skirtingose ligoninėse skiriasi ne procentais, bet kartais. Pvz.: chirurgas Klaipėdoje uždirba 10.000 litų, o šeimos gydytojas Vilniaus poliklinikoje tik apie 2000 lt. Normalioje darbo rinkoje ši problema išsispręstų labai paprastai - gydytojai rinktųsi tas darbovietes, kuriose atlyginimas didžiausias, tačiau egzistuojant kyšiams normali rinka ir santykiai neįmanomi.

Dar didesnis absurdas buvo, kai rezidentai, pabaigę 6 metus mokslo, gaudavo 850 lt. Ir tuos pačius kaip stipendiją. Didžiulėmis rezidentų ir pilietiškų kolegų pastangų dėka pavyko pakeisti šitą betvarkę ir įvesti bazinę algą rezidentui. Šalutinis tokių permainų poveikis buvo: a) rezidentai galėjo pragyventi iš vieno etato; b) atsirado pagrindas formuotis normaliems darbiniams santykiams ir c) jaunieji gydytojai gavo daugiau progų įgyti patirties. Spėkit, kas gi pirmas mėgino pasipriešinti šitai naujovei? Taip, amžinas LGS prezidentas gerb. L.Labanauskas. Jo ir jo samdytų teisininkų pastangos buvo nukreiptos į mėginimą pakeisti šitą vyriausybės nutarimą. Argumentavo labiau nei trumparegiškai – „rezidentas negali uždirbti daugiau nei mažiausiai įstaigoje uždirbantis gydytojas“. Kaip ir iš dalies logiška, bet vietoj to, kad LGS siektų atlyginimą pritraukti prie kompetencijos, jis mėgino kišti pagalius į ratus. Antras trumparegiškas sprendimas jau buvo priimtas SAM. Krizės metu sumažinti 10-15% gydytojų rezidentų atlyginimai nepadidėjo nei 2012, nei 2013 metais. Vėl buvo nukelta metams į priekį. Taigi bazinės algos nebuvimas rodo gydytojų ir slaugytojų profesinių organizacijų neįgalumą ir neveiklumą.

O kokia gi kitų šalių patirtis? Labai skaidri. Tiek UK, tiek ir Danijoje ar Vokietijoje yra bazinė gydytojo alga, priklausanti nuo patirties. Ir ji visiems prieinama bei aiški. Susieta su kompetencija ir didėja augant specialisto patirčiai.  Jei įstaiga būtų „priversta“ mokėti gydytojui 6-8 tūkst. litų per mėnesį, tai labai greitai išsispręstų problemos ir su papildomais mokėjimais, ir su privačių pacientų priiminėjimu darbo metu. Dabar gi įstaigos žiūri į tai pro pirštus, nes būkim biedni, bet teisingi, tai vieni iš sisteminių „motyvaciniu“ būdų išsaugoti aukštos kvalifikacijos specialistus.

Antra bėda – darbo rinkos slaptumas

Ką daryti dabartiniam rezidentui ar net studentui, jei jis norėtų pasižiūrėti, kur yra laukiamas? Paieškoti, kokios specialybės buvo populiariausios stojant į rezidentūrą? Kur daugiausia darbo pasiūlymų? Kur didžiausios algos? Kaip jam rasti šitą informaciją apie, pvz.: Šiaulius, Kauną ar net Vilnių? Išduosiu paslaptį: tokie skelbimai vis dar keliauja neformaliu būdu per jaunųjų gydytojų elektronines konferencijas. Taip. Tai lietuviška XXI amžiaus sveikatos priežiūros personalo vadyba, kur darbo paieškos vyksta „iš lūpų į lūpas“. Vos ne kaip knygnešiai paslapčia gabendavo knygas, taip ir dabar informacijos mainai apie galimas darbo vietas vyksta visiškai slaptais kanalais.

Kokia gi situacija ES? Pirma, visi jau žino apie galvų medžiotojus ir paklausesnes specialybes. Tarkim, psichiatrai ir radiologai į Norvegiją kviečiami net ir nemokantys kalbos. Galima pačiam pamėginti susirasti, jei žinai kalbą. Tai netgi patikimiau, nes įmanoma apsieiti ir be tarpininko paslaugų. Pavyzdžiui, UK sistemoje, yra toks „NHS Jobs“ puslapis internete. Ten privalomai skelbiami visi postai, pradedant nuo šlavėjo ir baigiant skyriaus vedėjais. Skaidru, suprantama ir nuspėjama. Vokietijoje tūkstančius kasdien atnaujinamų darbo skelbimų galima rasti gydytojų profesinės sąjungos svetainėje ir  kassavaitiniame žurnale, kuris nemokamai atsiunčiamas kiekvienam Vokietijos gydytojui. Apmaudu, kad valdininkai neturi supratimo su kuo mėgina konkuruoti.

Tad kur lengviau įsidarbinti? Jei rezidentas praleidžia 20 minučių prie interneto ir sugeba susirasti bent dešimt darbo pasiūlymų ES, o darbo paieškos Klaipėdoje ar Kaune gali tęstis savaitę, mėnesį ar net pusmetį? Kokia tikimybė, kad net ir jį radus, bus sąžiningas konkursas? Kur aprašytos kompetencijos ir jų vertinimo būdai? Kur skelbiama komisijos sudėtis?

Rekomendacijos daugiau nei paprastos. Gana kaip Don Kichotui ir Sanča Pansai vaikytis paskui malūnus, kiršinti visuomenę ir svaigti apie pirmininkavimą ES. Padarykite, gerbiamieji, namų darbus ir bent pradėkite nuosekliai spręsti aukščiau minėtas problemas. Strategija „Pirmyn į praeitį“ gali pasiteisinti Kinijoje ar Kuboje, kur apribota judėjimo laisvė. Laimei, Lietuva jau daugiau nei dvidešimt metų žengia kitu keliu, bet vis dar kaip „turtingiausia“ šalis ruošia medikus visam pasauliu. Aš vis dar tikiuosi, kad tai laikinas reiškinys, deja, neišvengiamas kaip ir eilinė politikų rokiruotė.

Martynas Andrijevskis,

vaikų psichiatras

Jungtinė Karalystė