Andrius Mamontovas: „Išsišluoti savo kiemą vis tiek teks patiems“(6)

Andrius Mamontovas, sulaukęs sveikatos priežiūros temomis rašančio „Vakarų Lietuvos medicinos“ korespondento skambučio, visai nenustebo ir mielai sutiko pabendrauti. Kaip ir dera kalbantis su įdomiu pašnekovu, pamėginau aptarti beveik viską arba nieko – nelygu kaip pažiūrėsi.  Kadangi nuo senų laikų save laikau „Foje“ fanu, mano klausimai Andriui, įspūdžiai iš susitikimo bei pats interviu gali būti šiek tiek subjektyvus. Beje, kaip ir visa kita šiame pasaulyje.

Reklama

Sutarėme susitikti vienoje tų kavinių Vilniaus Gedimino prospekte, dainininko žodžiais tariant, „per pietus“ – 15 val. Lygiai sutartu laiku atsivėrė kavinės durys, įsklendė Andriaus charizma, o  po jos kiek atsilikęs žengė ir pats dainininkas. Lėtokai prasidėjęs pokalbis netruko įsibėgėti ir išsiplėtoti pačiomis įvairiausiomis kryptimis: apie kūrybą ir paskutinį Andriaus albumą, visuomeninius reikalus, mūsų sveikatos priežiūros sistemą, mūsų, lietuvių, pasaulėjautą ir dar šį bei tą.

Papasakok apie savo paskutinį albumą – „Elektroninį dievą“. Skaičiau atsiliepimą, kad albume „girdima muzika žmogaus, kuriam ji atsibodo“. Kiti sako, kad tai pats brandžiausias Andriaus Mamontovo albumas. Tarp pastarųjų esu ir aš – dėl išgrynintos ir labai aiškiai perteiktos pasaulėvokos. Kadaise, kai buvau studentas, o Gintaras Beresnevičius – gyvas, lankiau jo paskaitas. „Elektroninis dievas“ susišaukė su tuo, ką kalbėdavo G. Beresnevičius...

Tiesą sakant, iš jo knygų labai daug įkvėpimo gavau tam albumui. Gaila, niekada neteko su juo susitikti ir gyvai pasikalbėti.

Dėl pirmo teiginio – gal tiesiog aš tam žmogui nusibodau? Jeigu man būtų neįdomu, aš tiesiog to nedaryčiau, pasiieškočiau, kas įdomiau. Aš suprantu, kad negaliu visą laiką patikti visiems – toks yra kūrybinis kelias. Kita vertus, atsiranda žmonių, kurie jau šiais laikais parašo: „Tik dabar atradau tavo dainas. Anksčiau labai nepatiko ir nervino, o dabar supratau, apie ką jos“. Matyt, žmogus gal buvo kokioje situacijoje, įsiklausė į kokią nors dainą ir rado kas jam tinka, patinka.

Jauni atlikėjai visada žavi energijos pliūpsniais, kažkuo nepamatuotu –  yra nenuspėjami, gaivališki, ir tai visada žavi. Kita vertus, laikui bėgant keitiesi, išsigrynini, kaip nutiko ir „Elektroninio dievo“ atveju. Be to, atsiranda kiti labai įdomūs niuansai. Štai dabar galiu praleisti valandų valandas programuodamas kokius nors ritmo du taktus ir ieškodamas, tarkime, vieno iš mušamųjų instrumentų tembro niuanso. Vieno su kitu garsų santykio. Pustonių ieškojimas dabar daug įdomesnis. Iš pradžių būna juoda ir balta. Vėliau atsiranda spalvos. Dar vėliau – atspalviai, pustoniai. Tai be galo įdomu. Paskui, kažkuriuo momentu iš tų pustonių vėl išeini į juoda ir  balta. Paskui vėl viskas susilieja – toks amžinas ratas. Dabar tie pustoniai, smulkūs niuansai kūryboje man patys įdomiausi, nors jie ne visada pastebimi.

O šiaip kiekvienas kuriantis žmogus turi tam tikrą savo priemonių arsenalą, tam tikrą mėgstamą tematiką. Tai ir aš esu kažkokiam savo lauke. Gali būti daugiau ar mažiau kokių nors gitarų, sintezatorių, bet tai nekeičia to lauko esmės.

Taigi šis albumas – tam tikras apibendrinimas?

Kiekvienas albumas yra tam tikro gyvenimo etapo apibendrinimas. Tu negali rašyti dainų apie tai, ko nežinai, arba apie tai, kuo negyveni. Yra tokių dainų, kurias rašo konvejeriu, kad kas nors jas atliktų kokiame nors realybės šou. Aš labai jaučiu skirtumą tarp dainų, kurias autorius parašė dirbdamas darbą ir dainų, kuriose autorius norėjo išreikšti save. Save priskiriu pastariesiems, rašau dainas, kai sukaupiu ką nors savyje ir noriu tai išreikšti.

O tekstinė pusė?

Tai buvo albumas, kuriame nenorėjau slėptis po jokia poezija. Norėjau labai aiškiai pasakyti kai kurias mintis. Į kaktą – kad būtų aišku. Kitame albume tikriausiai taip nebebus. Tas „Elektroninis dievas“ buvo mano patyrimų, išvadų dabartiniame gyvenimo etape apibendrinimas. Tikėjimo tiesos, amžinieji klausimai, į kuriuos atsiremia žmonės. Sfera, kurioje prikurta įvairiausių fantazijų, bet ir realistinių dalykų taip pat. Kai įrašinėjau „Elektroninį dievą“, nuolat sau uždavinėjau klausimą – kodėl tikroji lietuvių religija turi netradicinės statusą, o prieš 600 metų atneštą ir įbruktą religiją priimame kaip savą. Atsakymus, kuriuos radau, į jį ir sudėjau. Nesu religingas žmogus, į religiją žiūriu daugiau kaip į svarbią sudėtinę kultūros dalį, susijusią su tam tikromis tradicijomis, papročiais, tuo, kas persiduoda iš kartos į kartą. Mūsų identiteto dalį.

Bet kokia kūryba, jeigu ji tampa žinoma, neišvengiamai daro poveikį visuomenei. Ar tau rūpi, kokį poveikį daro tai, ką darai?

Kartais taip, kartais ne. Yra dainų, kurias jau rašydamas noriu, kad padarytų poveikį. Noriu, kad žmonės pagalvotų apie TĄ dalyką, kaip nors sureaguotų. Norisi pajudinti suvokimą, mąstymą, kad žmogus užduotų sau klausimą ar klausimų. Pavyzdžiui, ar viskas, ką manau esant tiesa, yra tiesa, ir panašiai. Aš kartais tą nedidelę provokaciją darau, kad žmogus suabejotų ir dar kartą peržvelgtų savo nuomonę, pažiūras į tam tikrus dalykus. O yra dainų, kurios neturi tokio sąmoningo tikslo. Tai tik žodžiai, einantys vienas paskui kitą ir susipinantys į keistą paveikslą ar emociją. Sakyčiau, gal kiek panašu į Boriso Grebenščikovo dainas, kur tu nelabai gali pasakyti, apie ką jose dainuojama. Tiesiog per tave eina kažkoks srautas, ir tu jį užrašai, suteiki jam formą. Kiekviena eilutė skirtinga, ji dovanoja emociją. Kita eilutė kuria kitą emociją, gal net priešingą ankstesniajai. Klausydamas dainą pereini tam tikrų išgyvenimų, kurių negali įvardinti žodžiais, virtinę.

Betgi pereikime prie visuomeninių reikalų. Kaip atrodo šiandieninė Lietuva ieškančio žmogaus akimis?

Dažnai sakoma – ne už tokią Lietuvą kovojome. Bet juk nieko dar neišsikovojome. Gyvename tarpiniame pereinamajame laikotarpyje. Nuo vienos prie kitos santvarkos perėję per kelerius metus, norime visko kaip Skandinavijoje. Taip nebūna. Sąmoningumas, ryšiai tarp žmonių, visuomenės raida ten augo kitokiomis sąlygomis, o istorija nebuvo pertraukta. Į Japoniją nuvažiavęs matai tūkstančius metų išsaugotą tradiciją. Mes negalime staiga pradėti gyventi kitaip, tam reikia daug laiko. Išgyvename vertybių krizę – gali būti, kad pasikeis kelios kartos, kol buvimo Tarybų Sąjungoje pasekmės pasibaigs. Čia kalbu apie kultūrinius, mąstymo dalykus. Pavyzdžiui, sako – lietuviška muzika bloga, nes rodo visokias „zvonkes“ per televizorių. Bet juk pati Zvonkė niekuo dėta – jeigu yra poreikis, atsiranda ir pasiūla. Bet koks viešosios erdvės reguliavimas, draudimai nieko nepakeistų. Jie nepadarytų mūsų protingesnių, neišlavintų skonio, nepakeistų mūsų mąstymo ir įpročių. Rėkauti ir piktintis labai paprasta. Pradėti veikti pačiam ir ką nors padaryti gerai – sudėtinga.

Daugelio mūsų supratimas vis dar toks, kad ateis koks „geras“ politikas, kuris padarys kainas mažas, o algas dideles, ir panašiai. Bet taip nebūna. Padėti sau galime tik patys. Jeigu sėdi apsišiukšlinęs kieme ir piktiniesi, kad niekas nešluoja, kiemas nuo to švaresnis netampa. Reikia pačiam paimti šluotą ir iššluoti. Tikiu, kad esame netoli  supratimo, kad turime pradėti veikti patys, kiekvienas kažkurioje savo srityje. Kol nieko neveikiame, balsuojame už tokius pačius kaip mes – nieko neveikiančius. Arba išvis nebalsuojame. Kai pasikeisime, ir mūsų valdžia pasikeis. Tiesiog balsuosime už žmones, veikiančius taip pat, kaip mes. O dabar manoma atvirkščiai – valdžia pasikeis, o tada jau ir mes pasikeisime. Taip nebūna.

Kodėl pasirinkai vegetarizmą? Kas tai – mada, o gal tam tikra sąmoningumo, solidarizavimosi su gamta ir joje gyvenančiomis jaučiančiomis būtybėmis išraiška?

Manau, antras variantas. Nežinau, kiek esu sąmoningas, bet mada yra trumpalaikis dalykas.  19 metų laikytis mados negali, nes daug anksčiau ateina kita mada. Man tinka ta filosofija, nusistatymas nepralieti kraujo. Kita vertus, manau, kad galima maitintis pagal savo prigimtį. Jeigu žmogus gali savo rankomis papjauti, nužudyti kiaulę, vištą ar kitą gyvį, jis gali tai ir valgyti. Aš asmeniškai to padaryti negaliu. Paauglystėje mėginau žvejoti, man būdavo skaudu numauti žuvį nuo kabliuko. Aš jaučiu, kad sukeliu gyvūnui skausmą. Negaliu to daryti, todėl negaliu jo ir valgyti. Tiesiog to nėra mano prigimtyje. O nuskinti obuolį, iškasti bulvę – galiu. Vadinasi, galiu ir valgyti. Pastaruoju metu šitaip mąstau.

Ar tavo gyvenime daug streso? Koks jis?

Stresas būna, kai artėja koks nors svarbus įvykis. Spalį su buvusiais „Fojė“ nariais grosime keturis didelius koncertus. Tai aš jau dabar jaučiu stresą, kadangi pats esu organizatorius ir turiu išspręsti daugybę klausimų. Bet jeigu nėra kokio nors artėjančio didelio globalaus įvykio, nėra ir streso. Įdomu, kaip jaučiasi nuo 8 iki 17 valandos dirbantys žmonės. Turbūt jie tam tikru dienos metu patiria stresą, o vakare grįžę namo jo atsikrato. Arba atvirkščiai. Mano gyvenimas nėra reguliarus, todėl ir stresas nėra reguliarus. Kartais nukrenta ant galvos nežinai iš kur, o kartais pasitaiko ilgi periodai be jokio streso.

Ar tau reikia ką nors su tuo stresu daryti? Sakykim, neutralizuoti?

Specialiai nieko daryti nereikia. Kūryba tam tikra prasme ir yra terapija. Visi, užsiimantys kūryba, tai žino. Kartais valandų valandas galiu redaguoti kokias nors nuotraukas, įrašinėti muziką ir panašiai. Kūrybinio veiksmo metu pamiršti laiką, pamiršti viską, vadinasi, ir stresą. Beje, kūryba streso metu sekasi geriau, nes yra daugiau paskatų nuo jo pabėgti. Kuriantys žmonės irgi tai žino.

Ar dar kaip nors saugai sveikatą?

Aišku, kad saugau, ir man tai aktualu. Reguliariai skiepijuosi, kad žiemos koncertų metu „neužgriūtų“ gripas. Užpernai važiavau į Afriką, tai esu pasiskiepijęs nuo visko, nuo ko tik įmanoma pasiskiepyti. Stengiuosi judėti, sportuoti. Šiltuoju metų laiku daug važinėju dviračiu, nuvažiuoju bent 10 kilometrų kasdien. Pripuolamai lankausi sporto klube, norėčiau tai daryti reguliariai, bet dėl gastrolių, išvykų, kitų nepastovaus gyvenimo ritmo ypatumų dažniausiai nepavyksta, todėl tenka ieškoti papildomų priemonių. Tiesą sakant, labai pagelbėja vegetarinė mityba. Ji suteikia daug pozityvios energijos, nėra rizikos susirgti ligomis, susijusiomis su mėsos produktų vartojimu.

Ką manai apie dabar madingus vadinamuosius „antivakcininius judėjimus“?

Mano manymu, skiepai – puikus sprendimas. Augau gydytojų šeimoje, pasitikėjau jų žiniomis ir patirtimi. Apie skiepus jie atsiliepdavo tik gerai. Tie „judėjimai“ manęs nekabina.

Kaip vertini mūsų sveikatos priežiūros sistemą?

Teigiamai. Mes, lietuviai, esame įpratę dėl visko skųstis. Nežinau, iš kur tas įprotis – gauti dėmesį per verkšlenimą ir nieko nedaryti. Tai mums labai kenkia. Faktas, kad sveikatos apsaugoje turime daug problemų, sisteminių bėdų –  finansavimo, vaistų kainų, neskaidrumo ir kitų. Bet esame pereinamajame laikotarpyje. Nesu sveikatos priežiūros reikalų žinovas, esu labai toli nuo to. Kita vertus, tam tikra prasme tą sistemą mačiau nuo vaikystės. Mano mama buvo dėstytoja Medicinos mokykloje, o tėtis – profesorius, Santariškių klinikos Rentgenologinio skyriaus vedėjas. Po pamokų dažnai važiuodavau pas jį į darbą, netgi mokėjau įjungti rentgeno aparatą ir peršviesti pacientą. Taigi medikų gyvenimas buvo šalia. Girdėdavau, kaip tėvai kalbėdavo, kokios problemos darbe, kokie nutikimai ir taip toliau.

O tu pats pasirinkęs valdišką ar privačią įstaigą?

Įvairiai. Būna atvejų, kai reikia skubiai pas gydytoją, paskambini, o ten eilė. Sako, ateik po mėnesio. Tada važiuoju į privačią. Kai reikia skubios pagalbos, privačios klinikos laimi. Aišku, jos prieinamos tik tiems žmonėms, kurie gali sau leisti susimokėti. Privačioje klinikoje pagalba be priekaištų. Gerai, kad yra pasirinkimas.

Manau, Lietuvoje yra daug gerų ir padorių gydytojų, o mūsų sveikatos priežiūros sistema visai nebloga.  Prieš ją vertinant siūlyčiau pažiūrėti Michael Moore filmą „Sicko“, pasakojantį apie JAV sveikatingumo sistemą...

Atrodo, paklausiau viską, ką buvau sugalvojęs. Ką dar reikėtų aptarti?

Man visuomet būdavo keista girdėti kalbas, kaip pristatyti Lietuvą pasaulyje, kokį reklaminį klipą sukurti. Mano manymu, reiktų grįžti prie klausimo – kas mes tokie? Koks mūsų tikrasis identitetas? Lietuva yra miškų šalis, turime tikrą, gražų, natūralų mišką. Kartą važiuoju su  draugu iš Amerikos per Lietuvą, o jis verkia. Klausiu: „Kas tau?“. O jis sako: „Dėl miško, nepaprastas miškas“. Turime įdomių vietų, įdomių žmonių, bet vis mėginame atitikti kokį nors standartą, ką nors kopijuoti. Tai nepasitikėjimo savimi išraiška – iš sovietmečio, iš baudžiavos, iš to savo provincialumo. Kada nustosime bijoję savęs?

Mūsų protėviai juk savęs nebijojo. Jie gyveno glaudžiame santykyje su gamta. Nesakau, kad reikia 100 proc. grąžinti pagonybę ir prisinešti į namus žalčių. Tai nelabai įmanoma, nes pasaulis jau pasikeitęs. Bet žinoti ir gerbti savo protėvius, jų pasaulėžiūrą reikėtų. Juk iš ten mes atėjome, ir iš to susidedame. Man nėra nieko gražiau, kai lygiadienį Neries krantinėje žmonės uždega tūkstančius žvakių. Jauti, kad tai mūsų šventė, taip ir turi būti. Viskas. O Naujieji metai, prie eglutės butelius daužanti minia – ne mūsų tikroji šventė.

Dar yra Vėlinės, kurias katalikų bažnyčia sugretino su Visų šventųjų diena. Keltiški naujieji metai, tai yra Helovinas, ir viskas susimaišo į vieną. Tai nereiškia, kad negalima švęsti visų trijų, bet reiktų žinoti, kad spalio  31 d. yra keltų naujieji metai. Lapkričio pirma diena yra Visų šventųjų diena, o antra diena – tikrosios Vėlinės, kurios senovėje būdavo švenčiamos visą savaitę. Sako – depresyvi, liūdna šventė. Nė velnio – gal čia tu depresyvus. Man tai šventė, kurioje minimi tie, kurių nebėra, jie pagerbiami. Ir tai visai nėra liūdna. Mūsų senoji kultūra neparemta mirties baime. Ji paremta ryšiu su pasauliu, visuma, niekada nesibaigiančiais ciklais. Esu tikras, kad mirties baimė atėjo su krikščionybe. Tai gąsdinimas nuo pat mažens – jeigu neklausysi, tave po mirties velniai degins ir visaip kitaip kankins. Manau, tai nusikaltimas prieš žmogų. Jeigu geri darbai daromi iš baimės, kad po mirties nevirtum dervos katile, tai kokia vertė tų tavo gerų darbų? Tai pasaka, kaip ir apie Raudonkepuraitę, tik jos motyvai sudėtingesni. O grįžtant prie elektroninio dievo... Sako, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą. O man atrodo, nutiko atvirkščiai. Tai žmogus nuolat susikuria Dievo paveikslą pagal save. Žmonės, kurie gyvena dykumoje, tiki dykumų dievu. Kalnų žmonės turi kalnų dievus. Prie jūros gyvenantys – jūros. O jeigu žmogus gyvena internete, jo dievas tampa elektroninis (šypsosi).

Ačiū už pokalbį.

Mindaugas Savickas