Ankstyvas lytinis gyvenimas – skaudžios patirtys ir ilgalaikės pasekmės

Paauglių ankstyvas lytinis gyvenimas yra viena iš karščiausių reprodukcinės sveikatos temų visame pasaulyje. Analizuojamos ne tik ankstyvo lytinio gyvenimo priežastys, vertinamos tokio gyvenimo pasekmės tiek asmeniui, tiek visuomenei, bet ir nuolat atsigręžiama į lytiškumo ugdymo bei lytinio švietimo programas, - teigia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų gydytoja akušerė ginekologė doc. dr. Kristina Jarienė.

Nuo kokio amžiaus rekomenduojama pradėti lytinius santykius?

Idealu, jei pirmieji lytiniai santykiai įvyksta žmogui visapusiškai subrendus fiziškai, pasiruošus tam psichologiškai ir, svarbiausia, savo noru. Turime pripažinti, kad šis laikas kiekvienam ateina skirtingai, ir aš, ne tik kaip gydytoja, bet ir kaip mama, noriu, kad tas laikas ateitų tikrai ne ankstyvoje paauglystėje.

Apie kultūrinius tautų skirtumus nekalbėsiu, kai kurie jų yra tiesiog barbariški. Bet ar leidžiama „legali“ 16 metų riba Lietuvoje jau reiškia visapusišką pasiruošimą? Vargu. Gal daugiau hormonines audras, norą pažinti, pabandyti, o kartais ir norą pasipuikuoti ar „neatsilikti“ nuo draugų.

Kuo rizikuoja jaunuoliai, pernelyg anksti pradėdami lytinius santykius?

Reikėtų kalbėti ne tik apie fiziologines ar fizines, bet ir psichologines rizikas, kai pasikeičia žmogaus santykis su pačiu savimi, kai lūkesčiai nepasitvirtina ar kai sugriūna visas idealiai pieštas ar romantiniuose filmuose matytas „pirmo karto“ paveikslas.

Ne visada pirmieji santykiai yra susiję su drugeliais pilve, fejerverkais smegenyse ar ore sklandančiomis širdelėmis. Neretai tai yra gana skausminga patirtis, ypač jei jai nebuvo pasiruošta iš anksto, jei ji įvyko apsvaigus, juolab – per prievartą.

Jei kalbėtume apie fizines ir fiziologines rizikas, tai didžiausios jų – neplanuotas nėštumas bei lytiškai plintančios infekcijos. Abi šios situacijos kuriam laikui išmuša žemę iš po kojų, o jei kalbėtume apie tolimąsias perspektyvas, gali sąlygoti reprodukcinės sveikatos problemas ateityje, įskaitant ir nevaisingumą, jei, tarkim, lytiškai plintanti infekcija tą kartą nepasireikš jokiais akivaizdžiais klinikiniais simptomais ar simptomai bus ignoruojami, bus slaptos eigos ir, aišku, nebus gydoma. Be abejo, visa tai irgi neigiamai veikia psichologinę sveikatą.

Neplanuoto nėštumo atvejais svarbu nebijoti paprašyti pagalbos. Jei bijoma kalbėti su artimaisiais, visada galima kreiptis į pagalbos centrus ar gydytoją. Svarbu rasti artimą ir patikimą žmogų, kuris leistų jaustis saugiai. Sprendimą visada galima rasti.

Kokią realybę rodo ankstyvų nėštumų skaičiai?

Visai neseniai analizavau paskutiniųjų penkerių metų statistiką, kurią kasmet pateikia Higienos instituto Sveikatos statistikos skyrius.

Kasmet pagimdo iki 7 keturiolikmečių, iki 30 penkiolikmečių (įsivaizduokim - visa klasė!), iki 80 šešiolikmečių (beveik trys klasės!) ir iki 186 septyniolikmečių. Iš visų pagimdžiusių šešiolikmečių kasmet viena ar dvi jau gimdo po antrą kartą, o tarp septyniolikmečių tokių mergaičių kasmet yra iki 16, ir po vieną, kuri gimdo jau net trečią kartą. Kasmet gimdančių aštuoniolikmečių būna iki 300. 18 metų jau atrodo kaip ir gana saugus amžius, bet apie 30 jų gimdo jau antrą kartą, iki keturių – po trečią kartą.

Gal jums tai atrodo tik sausi skaičiai, bet pagalvokit, kokia istorija ar gyvenimas slepiasi po tais skaičiais, kai septyniolikos metų mergina jau gimdo antrą ar trečią kartą! Ir kas dėl to kaltas – mergina, jos partneris, tėvai, globėjai, socialiniai darbuotojai, mokykla ar visa visuomenė su atsakingomis, įstatymus priiminėjančiomis ir mūsų gyvenimą apsprendžiančius teisės aktus tvirtinančiomis institucijomis?

Kokias pasekmes jaunai merginai gali turėti nėštumo nutraukimas?

Oficialiai registruotų nėštumo nutraukimų kasmet 15-17 metų merginoms atliekama nuo 51 iki 84, iki 14 metų – iki 5. Jei skaičiuotume ir visus persileidimus bei negimdinius nėštumus, tas skaičius padidėtų dar 30 atvejų. Jei pasakysit, kad „na ir kas, nieko čia tokio“, nesuprasiu niekaip. Tai tik rodys didelį jūsų egoizmą bei ribotą, siaurą matymą.

Remiantis Lietuvoje galiojančia tvarka, savo noru nėštumą galima nutraukti iki 12-os nėštumo savaitės. Jei nėštumas didesnis, jį nutraukti galima tik esant medicininėms indikacijoms.

Nesvarbu, koks bus sprendimas, tiek pats nėštumas, tiek jo nutraukimas nepilnametei visada yra stresas, kai gali atrodyti, kad gyvenimas baigėsi čia ir dabar. Tai visada paliks pasekmes. Ne tik fizines, bet ypač psichologines. Be abejo, laikui bėgant jos visos yra išsprendžiamos ar bent jau sprendžiamos, jei tik yra tinkama pagalba, bet niekada nepamirštamos.

Kas turėtų priimti sprendimą dėl nėštumo nutraukimo – ar patys paaugliai, ar jų tėvai? Kokia apskritai turėtų būti tėvų reakcija?

Kad ir kaip mes, suaugusieji, norime atrodyti svarbūs ir reikšmingi, šioje situacijoje vis dėlto ne mes esame svarbiausi. Svarbiausi yra paaugliai, kuriems taip jau atsitiko. Nepaisant mūsų noro kontroliuoti ar galvojimo, kad viską žinom geriau, galutinį sprendimą vis dėlto turėtų priimti paauglė. Mes jau padarėme klaidą, kad ši situacija įvyko apskritai. O dabar mūsų sprendimas turėtų būti leisti paauglei pasijusti saugiai ir pasakyti, kad remsime ir palaikysime ją, kad ir kokį sprendimą ji priims. Nesuprantu nei moralizuojančių („būsi kalta, jei nužudysi gyvybę“), nei tų, kurie gąsdina („susigadinsi gyvenimą, kam tau vaikas ant kaklo“).

Galų gale kiekviena tokia situacija turi savo istoriją, kurią žino tik pati paauglė. Ir, jei jau taip atsitiko, dalinkimės atsakomybę visi – tiek paaugliai, tiek ir mes, kurie leidom tam atsitikti.

O jei nėštumas komplikuotas?..

Komplikuotas nėštumas yra plati sąvoka. Tai yra ne tik įvairios grėsmę sveikatai keliančios klinikinės situacijos ar būklės, atsiradusios nėštumo metu, vėliau galinčios komplikuoti gimdymą ir laiką po gimdymo, bet ir emocinė būsena, kuri lydi kiekvieną nėštumą, net jei jis ir planuotas bei lauktas.

Iki 70 proc. nėščiųjų patiria įvairių neigiamų emocinių išgyvenimų. Jie ženkliai dažnesni, jei nėštumas neplanuotas, trūksta artimųjų palaikymo, patiriamas fizinis, psichologinis ar ekonominis smurtas, jei yra mažos šeimos pajamos, neįgytas išsilavinimas, prasti santykiai šeimoje, vieniša motinystė ir pan.

O dabar paskaičiuokime, kiek iš šių mano tik vos kelių išvardintų rizikos veiksnių patirs nepilnametė nėščioji. Kai kuriose šalyse visoms nėščiosioms nors kartą nėštumo metu rekomenduojama atlikti jų psichologinės būsenos vertinimą – ši problema yra pripažįstama kaip labai reikšminga tiek nėščiajai, tiek jos naujagimiui, tiek visuomenei.

Nėščioms paauglėms dažnesnės tokios nėštumo sąlygotos būklės ir ligos, kaip eklampsija (traukuliai, atsiradę dėl aukšto spaudimo nėštumo metu), pogimdyminis endometritas (gimdos uždegimas), sisteminės infekcinės ligos, jos dažniau gimdo mažo gimimo svorio naujagimius, prieš laiką, o jų naujagimiams po gimdymo dažniau reikia intensyvios gydytojų priežiūros.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose esame atlikę analizę ir pastebėjome, kad jaunos nėščiosios nėštumo metu dažniau elgiasi neatsakingai: rečiau lankosi moterų konsultacijoje, dažniau rūko. Joms dažniau diagnozuojame nėščiųjų inkstų infekciją, nėščiųjų mažakraujystę, chorionamnionitą (vaisiaus dangalų uždegimą), jos dažniau gimdo prieš laiką, o neišnešiotus naujagimius jos dažniau gimdo mažesnės gestacijos (kai nėštumas labai neišnešiotas, mažai nėštumo savaičių).

Viską apibendrinus, nesunku suprasti, kad visa tai jau tikrai ne vieno žmogaus problema. Į komplikuotus nėštumus mes esame įtraukiami visi – ir jauna mama, ir visas būrys medikų, ir visa visuomenė. Dabar madinga nuolat kartoti „aš moku mokesčius, kur jie nueina“. Tai va, čia dalis jų ir nueina. Į labiausiai pažeidžiamų ir dar nemokančių mokesčių gerovės užtikrinimą.

Jei paaugliai turėtų daugiau žinių apie ankstyvų lytinių santykių riziką – ar tai paskatintų juos neskubėti?

Taip, paaugliams turėtų būti suteikta kuo daugiau mokslo įrodymais grįstų žinių. Tyrimų duomenimis, tie, kurie gauna tinkamą, mokslu pagrįstą informaciją, reikšmingai dažniau elgiasi atsakingai tiek galvodami apie lytinio gyvenimo pasekmes, tiek ir nukeldami lytinio gyvenimo pradžią vėlesniam laikui.

Pasaulio sveikatos organizacija įvardija tris lytinio ugdymo ir švietimo programas, tačiau pripažįsta, kad viena iš jų - susilaikymas nuo lytinio gyvenimo iki santuokos – neturi laukiamo teigiamo efekto. Paaugliai trokšta ne tik žinoti, bet ir bandyti, o draudimai ir mistifikacija tik dar labiau pažadina jų norą pažinti. Todėl kitos programos, kurios kalba ne tik apie susilaikymą, bet ir saugų lytinį gyvenimą bei asmens ir poros santykių brandą, yra efektyvesnės.

Tad kaip galėtume apsaugoti jaunimą nuo ankstyvo lytinio gyvenimo nepageidaujamų pasekmių?

Mes esame mąstančios būtybės, kurioms motina gamta padovanojo smegenų žievę. Atskiros jos smegenų skiltys atsakingos ne tik už judėjimą, orientaciją, stimulų atpažinimą bei suvokimą, bet ir samprotavimą, planavimą, kalbėjimą, emocijas, problemų sprendimą. Bene svarbiausi veiksniai – impulsų kontrolė ir emocinis intelektas. Tyrimai rodo, kad emocinis intelektas - socialiniai ir emociniai įgūdžiai - daug svarbiau vaiko sėkmei nei kognityvinis intelektas, matuojamas IQ. Įrodyta, kad dėl socialinio emocinio ugdymo stiprėja teigiamos mokinių nuostatos ne tik mokyklos atžvilgiu, bet ir mažėja rizikingo elgesio, gerėja mokinių pasiekimai. Emocinį intelektą galima ugdyti visuose vaiko amžiaus tarpsniuose. Socialinių emocinių kompetencijų ugdymas vyksta formuojant savimonę, atsakingą sprendimų priėmimą, pozityvius tarpusavio santykius, socialinį sąmoningumą ir savitvardą. Nereikia būti genijumi, kad suprastum, kad tinkama aplinka, mokslu įrodytos žinios ir teisingai pateikiama informacija gali padėti.

Jei kalbėtume apie labiau „žemiškus“ dalykus, gal vis tik nėra taip jau labai blogai pasakyti, kad jei jau spermatozoidas susitiks su kiaušialąste, tai neišvengiamai baigsis kokia nors nėštumo išraiška. Ir mes turim visą eilę mažiau patikimų ir labai patikimų priemonių, kurios leistų išvengti nepageidaujamų įvykių gyvenime. Tų nesmagių įvykių mūsų gyvenime ir taip netrūksta, tai kodėl gi reikia susikurti jų dar daugiau vien iš nežinojimo ar nenorėjimo pripažinti, kad problema egzistuoja.

Pagalba telefonu visoje Lietuvoje

1.Jaunimo linija

jaunimolinija.lt

Jaunimui. Paramą teikia savanoriai

Tel. 8 800 28888

Darbo laikas: I-VII visą parą

2. Vaikų linija

vaikulinija.lt

Vaikams. Paramą teikia savanoriai

Tel. 116111

Darbo laikas: I-VII 11 – 23 val.

3. Pagalbos vaikams linija

pagalbavaikams.lt

Vaikas ir tėvams, patiriantiems iššūkių. Paramą teikia savanoriai.

Tel.116111

Darbo laikas: I-V 11- 19 val.

4. Vilties linija

viltieslinija.lt

Suaugusiesiems. Paramą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai.

Tel. 116 123

Darbo laikas: I-VII visą parą

5. Pagalbos moterims linija

pagalbosmoterimslinija.lt

Moteris. Pagalbą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai

Tel. 8 800 66366

Darbo laikas: I-VII visą parą

6. Linija Doverija

Jaunimui rusų kalba.

Paramą teikia savanoriai moksleiviai

Tel. 8 800 77277

Darbo laikas: II-VI 16-20 val.

7. Tėvų linija

tevulinija.lt

Tėvams, patiriantiems iššūkių

Paramą teikia profesionalūs psichologai

Tel. 8 800 90012

Darbo laikas: I-V 9-13 val. ir 17- 21 val.

8. Sidabrinė linija

sidabrinelinija.lt

Senjorams. Paramą teikia profesionalūs konsultantai, kalbasi savanoriai, kiti senoliai.

Tel. 8 800 80020

Darbo laikas: I-V 8-20 val.

9. Krizių įveikimo centras

krizesiveikimas.lt

Suaugusiesiems ir paaugliams. Konsultuoja psichologai. Pirma konsultacija nemokama, vėlesnės mokamos.

Skype: krizesiveikimas; krizesiveikimas1

Darbo laikas: I-V 16-20 val. ir VI 12-16 val.

(Informacija iš pagalbasau.lt)

Projektas iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.