Apie implantologiją – kaip apie didžiausią meilę

Gydytojas odontologas, burnos chirurgas dr. Gintautas Gumbelevičius šiemet švenčia dvi sukaktis: savo 50-metį ir 20 metų implantologijoje. Vienas pirmųjų sostinėje pradėjęs taikyti šį gydymo būdą, kolegų ir pacientų itin gerai vertinamas specialistas, šiuo metu vadovaujantis jau dviem odontologijos klinikoms, apie savo profesinį kelią kalba kaip apie nulemtą iš aukščiau: „Kad tapau odontologu, laikau Dievo pirštu. Kaip dabar atsimenu: pirmoje klasėje einu mokyklos koridoriumi ir žiūriu – ant durų kažkoks labai ilgas žodis užrašytas. Na, ne, galvoju, vis tiek aš jį perskaitysiu. O ten buvo užrašyta „Stomatologinis kabinetas“, kaip pirmokui – pakankamai ilgas ir nesuprantamas užrašas. Bet kažkas pasąmonėje tarsi pasakė: „Aš juo ir būsiu“. Ir dabar, kai žvelgiu atgal, viskas taip ir susiklostė – matyt, toks likimas“.

Reklama

Pirmieji buvusioje Tarybų Sąjungoje

Vilniuje gimęs dr. G. Gumbelevičius studijų metais laikinai buvo tapęs kauniečiu. Pasak pašnekovo, taip jau sutapo, kad 1982 m. jam įstojus į Kauno medicinos institutą, laikinojoje sostinėje ėmė brėkšti implantologijos era: Kauno klinkose pradėjo veikti Eksperimentinė dantų implantacijos laboratorija – pirmasis toks centras visoje Tarybų Sąjungoje, kuriame buvo mokomi gydytojai iš visos plačiosios šalies. „Kai šalia, pašonėje, yra tokia įstaiga, ji visada domina. Apskritai tais laikais dantų implantacija buvo kažkokia terra incognita, o kas paslaptinga, tą labai norisi pačiupinėti pačiam“, – avantiūros, vardu implantologija, pradžią prisimena gydytojas.

Baigęs studijas, perspektyvus specialistas gavo kvietimą pasilikti Chirurginės stomatologijos katedroje. Čia, kaip pats sako, teko išeiti gerą mokyklą tiek pedagoginiu, tiek praktiniu požiūriu, o darbas Kauno klinikų stacionare davė pagrindą tolimesnei veiklai ir padėjo susiformuoti kaip chirurgui.

Pirmasis dr. G. Gumbelevičiaus mokytojas – iškili Lietuvos medicinos mokslo asmenybė prof. Stasys Čepulis, pradėjęs, anot pašnekovo, „virti visą šitą košę“ kartu su dr. Olegu Surovu, būtent jų vadovaujami stomatologai Lietuvoje ir pradėjo implantuoti pirmuosius dantis. Vėliau profesinių paslapčių paieškos nuvedė į užsienį: Niujorke žinių semtasi iš šios srities korifėju laikyto a. a. dr. Charles Weiss, Floridoje – iš kaulo priauginimo guru dr. Michael Pikos. Prie tobulėjimo prisidėjo ir nuolatiniai dalyvavimai konferencijose, seminaruose, suvažiavimuose, kuriuose sužinota daug naujienų, įgyta žinių ir praktinės patirties. „Tačiau viską reikia „praleisti“ pro savo filtrą, įvertinti, kas tinka, o kas – ne. Štai iš to po truputį ir lipdosi chirurgas kaip specialistas“, – sako dr. G. Gumbelevičius.

Baisios legendos pasimiršta

Implantologija besižavintis gydytojas apie savo darbą galėtų kalbėti valandų valandas. „Iš tiesų, implantologija – mano didžiausia meilė, didžiausias žavesys, aistra ir kas tik nori, – juokiasi ir nė nebando slėpti. – Esu pasiruošęs nedaryti jokių kitų darbų, tik šį“.

Tiesa, pacientai ir net kai kurie medikai dr. G. Gumbelevičiaus mylimą gydymo būdą iš pradžių sutiko ne taip entuziastingai – teko brautis pro baimių, mitų ir išankstinių nuostatų džiungles. „Pamenu vieną pacientę, kuri atvyko iš Jonavos. Ji taip nedrąsiai klausėsi, kas bus daroma ir paskui prisipažino, jog labai bijo skausmo, nes jos miestelio gydytoja pasakė, kad net priešui nelinkėtų patirti dantų implantavimo kančių. Iš tiesų tada metas dar buvo toks, kai procedūros prasmingumu reikėjo įtikinėti ne tik pacientus, bet ir gydytojus. Ilgai teko šnekėtis, pateikti daug faktų. Galiausiai pacientė ryžosi procedūrai. Kai paskui paklausiau, ar skaudėjo, moteris tik nusijuokė ir pasakė, kad eis ir papasakos savo gydytojai visą teisybę“, – pirmuosius iššūkius prisimena odontologas.

Pasak dr. G. Gumbelevičiaus, moderniajai implantologijai skaičiuojant ketvirtą dešimtį, pacientai vis dar bijo skausmų, atmetimo reakcijų, sutraiškytų aplinkinių dantų, – žodžiu, visko, kas jau virto implantologijos legendomis ir mitais. „Manau, kad baisiomis istorijomis greičiau virsta išimtys, o ne geroji praktika“, – įsitikinęs gydytojas.

Kita vertus, jis pripažįsta, kad vienas iš veiksnių, gimdančių bauginančius mitus, veikiausiai yra implanto nepaslankumas. „Taip, iš fiziologinės pusės būtų geriau, jei tas implantas būtų paslankus. Pirmieji plokšteliniai implantai buvo nežymiai paslankūs, tačiau dabar sraigtinio implanto paslankumas vertinamas kaip jo įdėjimo nesėkmė. Dirbantiems implantų kūrimo srityje tenka sunki užduotis sugalvoti, kaip padaryti, kad implanto paslankumas būtų kuo artimesnis natūralaus danties paslankumui. Kol kas to pasiekti nepavyksta. Iš kitos pusės, manau, kad implanto nepaslankumas nėra labai didelė bėda“, – įžvalgomis dalijasi specialistas.

Gydytojo nuomone, nepaisant minėtų trūkumų, implantas vis tiek yra geriau nei nušlifuoti du dantis ir dėti vadinamąjį tiltelį. Tai, anot implantologo, apskritai nefiziologiška, nes kiekvienas vainikėlis – tarsi „karstas dančiui“, ir tik laiko klausimas, kada į jį įsimes antrinis ėduonis arba rasis problemų dėl šaknų. Kiekvienas dantis fiziologiškai turi savo paslankumo amplitudę ir kramtymo metu juda skirtingomis kryptimis. Sujungus dantis tilteliu, jie imobilizuojami kaip sulaužyta ranka gipse ir tada jau nejuda (arba juda tik viena kryptimi) net trys dantys.

Odontologijos klinika – ne prekybos centras

„Aš manau, kad žmonės jau priprato prie termino „dantų implantas“, – teigia dr. G. Gumbelevičius ir į repliką, kad prie termino gal ir priprato, bet prie kainų – ne, atsako pastebėjimu, kad per tiek implanto evoliucijos metų jis nepigo, o Lietuvoje teikiamų implantologijos paslaugų kainos labai nesikeitė ir jau bene dešimt metų yra gana panašios. Palyginti su užsieniu, Lietuvoje siūlomos implantologijos paslaugos kainuoja 2–2,5 karto pigiau – toks kainų skirtumas susidaro dėl mažesnių mūsų dantų gydytojų darbo įkainių.

Tiesa, prakalbus apie implantų kainas, tenka atversti ir kitą medalio pusę: noras turėti gražius dantis ir šypseną, kurie nūnai siejami ne tik su sveikata, bet ir su įvaizdžiu bei visuomenine padėtimi, dažną gundo sutaupyti ir pasinaudoti kone perpus pigesnėmis dantų implantavimo paslaugomis, kurias siūlo masinių nuolaidų portalai. „Odontologijos, kaip ir apskritai medicinos, klinika neturėtų būti prekybos centras, kuriam aktualu parduoti kuo daugiau ir kuo greičiau, į pirmą vietą iškeliant apyvartą, o antroje paliekant kokybę“, – įsitikinęs Šv. Kristoforo odontologijos klinikos vadovas.

Jo nuomone, odontologo profesinėje veikloje užvis svarbiausia turi būti kokybė, procedūrų saugumas, rezultatų nuspėjamumas, prognozavimas ir tik paskui – tokios darbo apimtys, kurios leistų gydytojui nesėdėti sudėjus rankų ir rymoti prie lango belaukiant pacientų.

Kai džiaugiasi širdis

„Gerai dirbti visada yra sunku“, – pabrėžia dr. G. Gumbelevičius, bet čia pat nusišypso ir priduria naktį miegantis gerai, mat dieną daug ir sunkiai dirba. Paprašytas papasakoti apie pačius sudėtingiausius, bet sėkmingai pasibaigusius dantų implantavimo atvejus, ilgam susimąsto.

Tarsi ant nematomų svarstyklių sverdamas kiekvieną ilgametėje praktikoje pasitaikiusį atvejį, vardija pačias kebliausias situacijas, iš kurių pavyko išsisukti pasitelkus kūrybiškumą ir panaudojus netradicinius ar nestandartinius metodus – visiškai bedantis žandikaulis, kaulo trūkumas.

„Kartais pacientai gauna daugiau, negu tikėjosi, ir tada širdis džiaugiasi užvis labiausiai“, – neslepia gydytojas.

Truputis istorijos

Dantų implantai odontologų kasdienėje praktikoje buvo pradėti naudoti iškart po Antrojo pasaulinio karo, tačiau iki sėkmingo taikymo ir metodo pripažinimo dar laukė geras dešimtmetis paieškų.

Moderniosios implantologijos pradžia laikomi 1952 m., kai švedas prof. Peras Ingvaras Bronemarkas netyčia pastebėjo, jog į kaulą įsukus titaninį varžtelį ir jį palikus ramybėje, kaulas prie jo priauga taip, kad varžtelis tampa nepajudinamas. Šį procesą jis pavadino osteointegracija.

1965 m., vadovaujantis naujai sukurta metodika, pirmasis dantų implantas buvo įsriegtas  Gostai Larssonui, netekusiam dantų dėl skruostikaulių ir žandikaulių deformacijos.