Apie meškinį česnaką ir pavasarinius nupiepimus

Būna, kad koks žmogėnas priėjęs klausia, ar yra kokių žolių nuo durnumo. Ir ką tokiam begali atsakyt? Tik perfrazuot Eugenijos Šimkūnaitės pasakymą – jei jau esi durns, jokia žolė tau nebepadės.

Reklama

Paporinsiu apie katiną, durną per visą pilvą – gali gelbėt negelbėjęs, vis tiek į tą patį medį lips.

Šitais vienas nematytas kluika rainius į beržą įsilipo, nebeišlip, dvi paras kniauk. Musiet reikia gelbėti, o ką bedarysi. Vyriškis lipo į medį, kabarojos iki pat viršūnės, išlipo atgal su katinu, nagais į nugarą įsikibusiu, ausys stačios, akys plačios, dantys kaip vargonai.

Tik žemę dviese pasiekė, tasai beprotis pyst į kitą medį, liepą, katra šalia namo auga. Nuo medžio – ant stogo, liuokt ant kamino, tik rarai rarai kniaukdams barškėdams, nagais brėždamas į kaminą įrarėjo.

Bėgte sklepan gelbėt. Kauk kažkur už sienos, o ką dabar daryt? Reik kamino sieną ardyt. Žmogus išgriovė, plytas iškilnojo. Ištraukė juodą, dar labiau išdurnėjusį, akys dar baisesnės. Kai į lauką išnešė, tasai sublūdęs vėl tararai į tą patį beržą.

„Nu ir kon žmuogus su tuokiu gali padaryt, tegu velns anon ir atem“, pasakė vyriškis, „į beržą lipau, sėiną išardžiau, posė dėinos sugaišau“.

Dar kelias dienas glušas pratupėjo, pamąstė, o kai badas šiknon atėjo, patsai išlipo ir niekada daugiau negrįžo. Apsižiūrėkit savo medžius, ar tik nėr ten to glušiaus.

Bet giliau pamąsčius, gali juk tą katiną suprasti. Gal čia visai ne durnumas, o linksmybė, šilumos sulaukus, o gal tai nupiepimas pavasarinis? Juk pavasariais ne tik kūnas pasilpęs, žandai išbalę, plaukai nutriušę, bet ir nervai ištampyti? Kaip nelipsi linksmas ir sublūdęs į beržą ar į liepą – juk tenai sveikų pumpurų gali pakramtyti! Reikia ir į klevą lipti, kai tasai žydės – klevų žiedų arbata puikiai gydo pavasarinius kosulius. Lipti ir į blindę reikėtų, kačiukų pasirinkti – na, ne tų, kurie po vieną, kurių dantys kaip vargonai, o tikrų blindžių pumpurų, katinais vadinamų, – puiki iš jų arbata, viso organizmo žieminį užgleivėjimą patvarkanti.

Išlendančių dilgėlikių, garšvų, kiaulpienių lapelių pasirinkti privalomai visiems kaip amen poteriams, dar ir serbento pumpurą, žliūgės, raktažolės lapelį pasirinkti, į salotas dėti, o kai daugiau visko bus, ir pasidžiovinti į miltelius, susimalti ir visur barstyti.

O pavasario jėgų sugrąžinimo karalius galėtų būti meškinis česnakas, tikras pavasario pranašas. Meškos pavadinimas čia ne veltui – sakoma, kad meškos iš žiemos guolio išlindusios pirmiausia tų česnakų lapų prisiryja, organizmą išsivalo, visus žiemos biesus iš pilvo išviduriuoja, paskiau linksmos laksto, poruotis užsimano.

Šlakams valyti, virškinimui, kraujui pagerinti česnakai vartojami švieži, o žiemai galima su druska susitaisyti, stiklainėly palikti, galima ir susimarinuoti.

Visą pavasarį po truputį tuos lapus rupšnojant ne tik kraujas išsivalys, bet ir lėtinės odos ligos atsitrauks, atmintis pagerės, kraujagyslės atkalkės, viduriai išlaisvės, ką ten – net kirminai išlakios! Dažniau šių česnakų salotų pasigaminus, praeis ir kai kurie širdies sutrikimai, kraujospūdis, nemiga, kosuliai ir dusuliai, sąnariai taip smarkiai nebegirgždės.

Pražydės česnakai jau gegužę – tuos gražius žiedelius taip pat galima valgyti, savo lėkštes puošti – žiedų skonis ir kvapas aštresni už lapus.

Visgi negali daug meškinių česnakų valgyti tie žmogeliai, kurie skrandžio opaligę turi įsitaisę, šie turėtų pavasarines raktažoles, tamsiąsias plautes geriau rupšnoti, liepos pumpurėlį kokį sukramtyti.

Tik didžioji vat bėda – šie pavasario karaliai Raudonojon knygon įrašyt, skint ir raut jų nevalia, nors ir atrodo, kad didelėmis plantacijomis anie prižėlę, bet todėl ir prižėlė, kad saugomi ir išsaugoti buvo. Tad jei miške užeisit, tyliai ramiai burnon įsidėkit, bet namo terboj nesineškit, geriau savam darže pasiauginkit. Nesaulėtoj drėgnesnėj vietoj pasodinkit, kantrybės turėkit – išdygs žalieji pavasario vitaminai.

Giedrės Bružienės FB puslapis - čia.