Apie neįmanomą kūrėjo charakterį(1)
Kai apima niūri nuotaika, ieškau, į ką įsikibti. Galvoju: kurgi tas gėris ir kaip tas gėris realiai pasireiškia tarp žmonių? Populiarioje psichologijoje dabar labai paplitęs žmogaus, kuriam sekasi, įvaizdis. Tas žmogus sveikas, neprieštaringas, sugeba patenkinti savo poreikius, gerai suvokia socialinius dėsnius, patogiai įsitaiso, ir, be abejo, visų pirma toks turi būti pats psichologas. Bet šis teorinis subjektas man atrodo įtartinas. Tarp inteligentų tokių sutikau mažai, o jei tai tik sėkmingas vartotojas, tai vargu ar į jį verta lygiuotis. Galvoju: ar apskritai egzistuoja harmoningi žmonės? Kur jų ieškoti? Gal tarp iškilių asmenybių? Ar jie gali kurti?
Pamenu įspūdį, kai atėjau dirbti į buvusią specialiąją polikliniką Antakalnyje. Čia iškilių asmenybių daug: ne tik senųjų partinių veikėjų, bet ir kultūros bei mokslo darbuotojų. Pastaruosius galima pažinti iš netipiškos išvaizdos, gyvo ir smalsaus žvilgsnio ir plika akimi matomo jautrumo. Vietoj įprasto oficialaus santykio daugelis tokių pacientų siekia ypatingo, asmeniško gydytojo rūpesčio – užkluptas ligos, inteligentas tampa panašus į išsigandusį ar kaprizingą vaiką. Būtent tai pirmiausia ir krito į akis įėjus į polikliniką: visi čia labai ypatingi, visus gali įžeisti vien netinkamas žvilgsnis. Visiška priešprieša niūriems ir apatiškiems, bet paprastiems Naujininkų pacientams, kuriuos mintyse gali ramiai iškeikti ir lengvai atsikvėpti.
Iš pradžių išsigandau, kad apie buvusius ministrus ir susireikšminusius kultūros be mokslo veikėjus reikės labai šokinėti. Bet pasirodė, kad nors inteligentų problemos tokios pat negražios, kaip ir kitų, jų vidinis pasaulis daug turtingesnis, ir tai atperka. Kažkada mačiau didžiulę fotografijų parodą Varšuvoje: veidai stambiu planu, apačioje parašytas tik vienas dalykas – profesija. Žiūrėdama į veidą mėginau atspėti, kieno jis. Labiausiai žmogų išduoda žvilgsnis. Šilčiausi, gyviausi, sąmoningiausi – mokslininkų ir menininkų žvilgsniai. Anot S. Parulskio, gabiausi, protingiausi individai, tarkim, rūšies atstovai, pasižymi tuo, kad juose sudėta viskas, kas geriausia ir blogiausia. Gali būti, kad kūrybingi žmonės yra prieštaringi, sunkaus charakterio, bet tai jiems netrukdo, o gal net motyvuoja nudirbti didelius darbus, o jų kūriniai geresni už juos pačius. Realybė sudėtingesnė už supaprastintą gabaus žmogaus įvaizdį.
Pabandykime pasiremti faktais, kuriuos šiuo metu yra atradęs psichologijos mokslas. Nors visi psichologijos atradimai tik statistiniai, tai visgi yra šiokia tokia tiesa. Tai koks gi tas kūrybingas žmogus? Mokslininkai ištyrė, kad kūrybingą žmogų nuo nekūrybingo skiria toks charakterio bruožas kaip atvirumas. Tai smalsumas, fantazija, estetinis jautrumas, savo jausmų suvokimas, išankstinio nusistatymo nebuvimas. Žmogus yra smalsiausias paauglystėje, o nuo 30 metų jis nusistovi ir gyvenimo bėgyje nebesikeičia. Jei žmogus smalsus 30-ties, jis smalsus ir 70-ties, pvz., 70-dešimtmetis Hansas Seljė, Nobelio premijos laureatas, ateina į posėdį apsiklijavęs pleistru. Pasirodo, jis ką tik iškrito iš medžio, į kurį lipo, kadangi pamatė kažką labai įdomaus.
Bet daugelio psichologų atrastų kūrybiškų žmonių bruožų simpatiškais nepavadinsi. Nustatyta, kad kūrybiški žmonės dažnai yra impulsyvūs, netvarkingi, neorganizuoti. Kai kurie jų sarkastiški, linkę į ginčus, negerbia taisyklių ir autoriteto,
užsispyrę, kerštingi. Jie kaprizingi, neištveria streso, nekontroliuoja jausmų, nemoka bendrauti, yra egoistiški. Pvz., A. Einšteinas reikalavo, kad žmona jam atneštų valgyti į darbą, o R. Vagneris manė, jog su juo gali bendrauti tik toks žmogus, kuris jam yra visiškai atsidavęs. Apsidairykime arčiau. Galvoju apie žmones, kurie man gyvenime padarė didžiausią įtaką. Ar jų charakteris geras? Kelių – taip, bet likusiųjų – visgi sunkus. Pvz., piešimo mokytojas, kuris pirmas mane patraukė menų link, taip įsijausdavo į meno svarbą, kad nevengdavo neklusnius mokinius prilupti vandens žarna, dėl to į piešimą visi žiūrėjo rimtai.
Tyrimai rodo, kad kūrybiškų žmonių charakteris yra itin prieštaringas. Jie linkę visur matyti problemas, bet būtent dėl to ir trokšta pagerinti pasaulį. Jie labai egocentriški, bet labiau tolerantiški kitų žmonių netipiškumui. Jie gali būti ir visiškai išsiblaškę, ir labai susikoncentravę. Nors jie panašūs į vaikus, bet kartu yra gana autonomiški ir ištvermingi. Kurdami jie patiria didelį stresą, bet būna ir labai laimingi. O juk mes iš kitų esame linkę reikalauti nuoseklumo. Be reikalo.
Tarp kūrėjų daug ekscentrikų, pvz., A. Einšteinas į viešus susitikimus eidavo su pižama (sakoma, kad tiek kūrėjų, tiek ekscentriškų žmonių daugiausia Anglijoje). Ekscentrikai keisti, bet tyrimai rodo, kad jie funkcionuoja gerai. Jie entuziastiškai pasinėrę į savo veiklas, nemėgsta klastos ir yra įsitikinę savo teisumu. Ekscentrikai labai smalsūs, jų vaizdiniai ryškūs tarsi vaikų, jie susilieja su problema ir patys ja tampa. Kūrybiškumas reikalauja įsitraukimo į užduotį, o jei vis galvosi, ką pamanys kiti, prarasi sugebėjimą suvokti reiškinius pats. Romenas Rolanas manė, kad „bėda kūrėjui, jei jį supa mylintys žmonės, nes jei jis jėga neatvers jų į savo tikėjimą, kas brangiai kainuoja, jo paties tikėjimas gali nusilpti. Išgelbėti jį gali tik egoizmas, todėl geriausia likti vienatvėje, o šlovė tegul, jei nori, ateina vėliau.“
Bet labiausiai mane pribloškė informacija apie sujaudinimo tyrimus. Po truputį pradedu suprasti, kad žmogaus kūrybiškumas pasireiškia net biologiškai. Kūrybiški žmonės yra tarsi stiprintuvai – psichologai atliko eksperimentus, matuodami, kaip įvairūs žmonės reaguoja į nedidelę elektros srovę. Pasirodė, kad kūrybiški žmonės šokinėja nuo silpniausios srovelės, ir ne tik šokinėja, bet dar ir prie jos nepripranta, kitaip nei ramūs vidutiniai piliečiai. Nepriprasti prie neigiamo dalyko skausminga, bet savotiškai naudinga – juk kūrėjas turi išlaikyti idėją, kol ši išsispręs. O jei kai kurie žmonės biologiškai gali būti jautresni ir viską išgyventi intensyviau, tai nenuostabu, kad ir jų vidinis pasaulis gali būti daug turtingesnis!
Intensyvumas pasireiškia tiek fiziškai, tiek sensoriškai, tiek intelektualiai. Daugelis kūrybiškų žmonių labai energingi ir impulsyvūs. Pvz., R. Vagneris, T. Edisonas, A. de Sent Egziuperi vaikystėje buvo nesukontroliuojamos energijos vaikai. S. Rachmaninovo mėgstamas žaidimas buvo šokinėti ant bėgančių arklių net žiemą ant ledo. Kūrėjų pojūčiai labai stiprūs. M. Prustas buvo toks jautrus šviesai, kad galėjo dirbti tik aptemdytuose namuose. N. Wieneris gyveno intensyvių kvapų pasaulyje. Kūrybiški žmonės netoleruoja rutinos, trokšta žinių, nuolat kelia klausimus, su didele proto koncentracija perdirba ir sistemina informaciją, lengvai vizualizuoja, sapnuoja ryškius sapnus, išplėtoja savo fantaziją.
Mes skiriamės pagal tai, kiek sugebame panirti į blogus bei gerus jausmus ir pajėgiame apie juos galvoti. Tyrimai rodo, kad kūrybiški žmonės jautresni savo ir kitų nuotaikos niuansams, o jų jausmai intensyvesni. Jie stipriau prisiriša prie žmonių, daiktų, vietų. Pvz., Luisas Pasteras išvykęs į Paryžių
kentėjo nuo tokios nostalgijos, kad tėvui teko jį parsivežti namo. Jie užjaučia kitus, dažnai smerkia save, tęsia vidinį dialogą. Būdamas vaikas Č. Darvinas sumušė šuniuką, ir dėl ko keletą metų graužėsi, o daugeliui mokyklos draugų jis prisipažindavo meilėje. Vienovės su visata pojūtis sukelia ekstazę, o jausmai tėvams ar draugams juos atveda iki ašarų. Mikelandželas, F. Dostojevskis, L. Tolstojus, F. Nyčė kalba apie baisią vidinę įtampą. Jų reakcijos pasireiškia širdies plakimu, drebėjimu, dusimu, skausmais. Sugebėjimas atlaikyti tokias kančias rodo didelę vidinę jėgą.
Iš kur kyla vidiniai konfliktai? Tyrėjai rado, kad daugelis kūrybiškų žmonių užaugo nelaimingose šeimose, o tarp jų giminaičių – daugiau psichinių ligonių. Vaikystėje kūrybiški žmonės labiau nei kiti jautėsi nutolę nuo tėvų, nuo mažens mokėsi įveikti sunkias būsenas, todėl buvo priversti mąstyti savarankiškai. Kūrėjai dažniau kenčia nuo psichologinių problemų. Gabūs studentai prestižiniuose universitetuose žudosi dažniau. O kūrybingiausi žmonės linkę į maniją ir depresiją. Buvo nustatyta, kad net 42 proc. rašytojų turėjo ar turi nuotaikos sutrikimų (dažniausiai tai ciklotimija – greitas nuotaikų kitimas ir žieminė melancholija). Nuotaikos pakilimo metu mąstymas tampa greitesnis, asociacijos turtingesnės. Kyla klausimas: ar įkvėpimas iš principo nėra savotiškas sutrikimas?
Matyt, žmonių vidinis pasaulis tarsi mašinos variklis gali būti labai įvairaus jautrumo ir galingumo. Mūsų kultūra kritikuoja emocingumą ir iracionalumą. Kūrybiškas žmogus nėra suprantamas kitų ir kas dieną turi įrodinėti savo teisę į egzistavimą. Jis nepatogus kitiems. Jis nuolat kaltinamas prieštaringumu. Jis randa per daug problemų ir užduoda per daug klausimų. Jis netaktiškas ir neturi laiko pokalbiui apie orą. Jis nesirūpina aplinkiniais. Baisus, amoralus žmogus. Aš jo neteisinu, su juo tikrai nelengva. Ypač nelengva, jei nori ne gyventi, o miegoti. Bet jis daug ką sugeba, ko vadinamasis sveikas žmonės niekada negalės, ir parodo mums, kiek mes esame praradę.
Genovaitė Petronienė
Susiję straipsniai
