Apie nuomones
Savo nuomonės turėjimą paprastai siejame su laisve, todėl kiekvienas žmogus siekia ją turėti visais gyvenimo klausimais – net ir tais, apie kuriuos kartais neturi jokio supratimo. Kuo remiantis mes susidarome savo nuomonę ir kodėl taip svarbu ją turėti?
Nuomonės apibrėžimų yra keli: tai nusimanymas, supratimas; teiginys, bet ne tiesa, o asmeninis požiūris; subjektyvus suvokimas; žinių ir asmeninės patirties visuma. Ir – svarbiausias dalykas: nuomonė gali remtis asmenine patirtimi ir žiniomis, arba – kitų žmonių nuomone ir autoritetu.
Tai, kad žmogus turi savo nuomonę, paremtą asmenine patirtimi ir žiniomis – parodo, kad jis mąsto, analizuoja, daro išvadas, o ne priima pažodžiui primetamas iš išorės nuomones. Savo nuomonė ypač svarbi, priimant reikšmingus asmeninius sprendimus.
O štai bet kokia nuomonė, kuri nesiremia asmenine patirtimi ar asmeniniu suvokimu – gali būti klaidinga. Žinoma, tai neliečia akivaizdžių dalykų – tiesos, kuri visiškai nesikeičia nuo nuomonių ar kitokių interpretacijų.
Tiesa gali būti akivaizdi arba nežinoma, o asmeninė nuomonė tegali būti laipteliais link tiesos. Kuo daugiau nuomonių, tuo toliau esame nuo tiesos. Ir atvirkščiai: kai sužinome tiesą, visos nuomonės pasidaro nereikšmingos. Tai tas pats, kas realiai paragauti kažkokio maisto, užuot klausytis pasakojimų apie jo skonį ir iš to susidaryti savo nuomonę.
Turėti savo nuomonę reikia, nes kitaip galima tapti priklausomu nuo kitų nuomonių ir būti manipuliuojamu. Taip pat svarbu nepaversti savo nuomonės „vienintele teisinga“ dogma ir nesusitapatinti su ja – tokia pozicija tiesiog atmeta bet kokią naują pažinimo pakopą ir tobulėjimo galimybę.
Jei norime sužinoti tiesą, turime suprasti, kad tai yra pažinimo procesas, todėl turime būti atviri augimui, o kartu ir... nuomonės keitimui. Nuomonė keičiasi, kai gaunamos vis platesnės žinios ir įgyjama vis nauja patirtis. Taigi galima ieškoti tiesos arba laikytis savo nuomonės.
Ne mažiau svarbu yra mokėti pasakyti savo nuomonę: juk dažniausia ginčų ir konfliktų priežastis – nuomonių nesutapimas. Tokių ginčų ypatumas – žmonės negirdi ir neklauso, ką sako kitas, o tik aklai gina arba perša savo nuomonę. Yra ir žmonių, amžinai nesutinkančių su kitų nuomone – tai savotiškas būdas atkreipti į save dėmesį.
Todėl reikia aiškiai suprasti, ko siekiame išsakydami savo nuomonę: pasikeitimo nuomonėmis, suderinimo ar susitarimo – kitaip tai virs beprasmišku ginču ar net konfliktu. Savo nuomonės turėjimas, jos išsakymas ir tos nuomonės „primetimas“ kitam žmogui yra skirtingi dalykai.
Ir savo nuomonės gynimas, ir „primetimas“ visada veda į konfliktus. Pateikdamas savo nuomonę kaip vienintelę teisingą, žmogus siekia parodyti kitam, kad jis klysta. Jis gali turėti ir konkretų tikslą – priversti kitą žmogų veikti savo interesams.
Atrodytų, žmonės visi skirtingi, tai ar apskritai įmanoma, kad nuomonės sutaptų? Žinoma. Pirmiausia – sutaria žmonės, kurie turi panašią gyvenimo patirtį. Taip pat puikiai derina savo nuomones žmonės, kurie turi vienodus ar bendrus tikslus.
Juk nesiginčijame dėl visiems akivaizdžių ir gyvenimo patvirtintų dalykų. Ginčijamės tik dėl to, ko iki galo nesuprantame ar nežinome. Iš tiesų viskas dar paprasčiau: kuo daugiau tiesos mūsų gyvenime, tuo mažiau nuomonių ir priežasčių dėl tų nuomonių ginčytis. Tada, ko gero, išlaisvinamas laikas bei energija bendriems tikslams. Ginčus keičia kūrybingumas ir bendradarbiavimas.
Susiję straipsniai
