Apie svarbiausią šeimos tikslą

Mūsų dienomis laimingos šeimos – retenybė. Kaip manote, kodėl? Todėl, kad mes pamiršome tikrąsias šeimos vertybes ir tikslą. O kadangi “šventa vieta tuščia nebūna”, tai jos vietoje suformuoti iškreipti pakaitalai – sandėriai, egoistų kovos, aistrų klestėjimas.

 Šiandien į santuoką dažniausiai žiūrima kaip į galimybę ką nors gauti: statusą, karjerą, sutuoktinio turtus ir t. t. Tai vartotojiškas požiūris – sandėriai, kur kiekvienas rūpinasi išskirtinai savo gerove ir siekia naudos sau.

 Egoistas negali sukurti tvirtos šeimos visam gyvenimui, bet kokie santykiai su juo yra pasmerkti. Labai dažnai šeimos išyra dėl vieno ar abiejų sutuoktinių egoizmo.

Būtent šiuolaikinės visuomenės tipas griauna šeimos vertybes: turime daug su vyrais konkuruojančių moterų, siekiančių konkuruoti bei vadovauti ir šeimoje. Kai moteris imasi vyriškų vaidmenų, ji įgauna vyriškų savybių. Vyrai savo ruožtu, užleisdami savo pozicijas moterims, nesijaučia tikrais vyrais ir įgauna moteriškų savybių.

 Žmonės apgaudinėja save ir tuomet, kai tvirtina, kad gerai ir be santuokos, kad galima gyventi “susimetus”. Tačiau taip nėra: psichologijoje yra terminas “neužbaigtas veiksmas”, kuris geriausiai apibūdina gyvenimą be santuokos. Tokiuose santykiuose būtent dėl neužbaigtumo auga įtampa ir netikrumo jausmas.

Galima siekti dviejų dalykų: chaoso arba tvarkos. Tvarka visuomet pasiekiama tikslingumu, kryptingumu, eiliškumu. Na, o jei elgiamės chaotiškai – nieko gero nepasieksime.

 Norėti būti kartu ir galėti būti kartu – skirtingi dalykai. Jei šeima kuriama vieninteliu tikslu – būti kartu – nesusipratimai (geriausiu atveju) garantuoti. Kad sukurtume tvirtą šeimą, turime žinoti – kaip ją kurti. Tai būtinos žinios.

 Moters prigimtis – gerumas, švelnumas, rūpestingumas, palaikymas; vyro – tvirtumas, kryptingumas, atsakingumas, ramybė. Vyras – priešakyje, moteris palaiko “užnugarį”. Tokia abiejų prigimtis – jos nepaisymas daro žmonės nelaimingais ir griauna santykius. Prasideda barniai, neištikimybė, priklausomybės, smurtas, vaikų psichologinės traumos.. Joks techninis progresas nepakeičia prigimtinių ir moralinių dėsnių.

 Šeimyninis gyvenimas tarsi kelionė: argi galima į ją leistis, neturint aiškaus tikslo? Tas tikslas turi būti abiem  svarbus – kad turėtume motyvą siekti jo visą gyvenimą. Kitaip chaotiška kelionė “kažkur, į niekur” anksčiau ar vėliau pasibaigs.

Aukščiausias šeimos tikslas – tobula, besąlygiška Meilė. Šeima – meilės mokykla. Tikroje šeimoje meilė nuolat auga ir skleidžiasi gražiausiomis formomis: sutuoktinių meilė, tėvų meilė, vaikų meilė ir t.t.  Juk mylėti ir būti mylimam – pagrindinis žmogaus poreikis, ir lengviausia jį realizuoti šeimoje.

 Būtent meilė visas šeimos funkcijas padaro prasmingas ir dvasingas – bendravimą, vaikų gimimą ir ugdymą, emocinį palaikymą, savirealizaciją, materialinius poreikiu, viską!

Jei visų žodžių, poelgių, veiksmų šeimoje matas yra meilė, tuomet išmokstame aiškiai pamatyti: ar su meile elgiamės; ar mūsų žodis, poelgis, veiksmas – augina ar gesina meilę?

Šeima – vieninga sistema. Tai visų pirma “mes”, tačiau dvi skirtingos asmenybės, du kūrybingi žmonės, papildantys vienas kitą ir susivieniję vardan vieno tikslo.

Tikrą jausmą galima išugdyti, išpuoselėti, saugoti. Tačiau pirmiausiai reikia atsisakyti egoizmo, nes pagrindinė meilės savybė – dalintis. Tik besąlygiškai dovanojama ji auga.

Meilę stiprina sugebėjimas išreikšti savo jausmus – tai tarsi liudijimas, kad artimas žmogus yra brangus ir svarbus. Turime mokytis pasakyti ir tai, kas nuliūdino: nutylėti, neišreikšti jausmai kaupiasi ir kuria įtampą. Jei išreiškiame savo jausmus su meile, artimas žmogus tai visada jaučia.

 Vyras ir moteris šeimoje lyg du susisiekiantys indai – jie veikia vienas kitą.. Tikri jausmai suteikia tikrą džiaugsmą! Tvirta, gera, mylinti šeima dovanoja jos nariams svarbiausią dalyką – laimę.

Viltė

ruvi.lt