Apie vaistinę taukę ir veteranus

Ne apie taukus, o apie kaulus šiuokart pakalbėkim. Jau dabar šaligatviai ir visokie prieangiai kartais būna (ir dar kelis mėnesius bus) tokie smagūs, kad pašvyst – ir žiūrėk guli kojas išvertęs su sijonu ant galvos. Dar spėsi pagalvoti begulėdamas, kad kaip gerai, kad storą kušūlį buvau apsivilkęs, bent alkūnes išsisaugojau.

Reklama

Tai ir kalbėkim apie kaulus – ne sveikus, o sulūžusius, įskilusius, nuskilusius, deja. Žiemą juk neretas vaizdelis, kai liūdni riteriai alkūnėmis pasiramstydami kažkur kabši vilnonę kojinę į priekį atkišę.

Tokiems ir ne tik jiems reikalinga vaistinė taukė (lot. Symphytum officinale, rus. окопник лекарственный), dažniau dar vadinama kaulažole – būtent dėl kaulus gydančių savybių. Taigi jei gudri ir nepėsti, kol yra žemė galutinai neįšalus ir dar sukritę dideli lapai matomi, liūdnieji galėtų nušliaužt tų šaknų pasikast, parsinešt, nusiplaut, nusiskust, mėsmale susimalti, su kiaulės taukais lygiomis dalimis sumaišyti ir visai žiemai kaip auksą dideliausią pasimeldus pasidėti, bo slidžių dangų dar ilgai bus. Galima ir su šnapše sumaltas šaknis stiklainy užsipilt, alyvuogių aliejaus šaukštą dar šliūkštelt, kad tas mirkalas odos neišsausintų. Bėda tik didžioji, kad po to ilgo darbo, po šaknų valymo rankelės visą dieną nebenusiplaus, gausit kišenėsna slėpt ir su kaimynu nesisveikint.

Tų mėsingų lapų galima rasti senose sodybose, šlapesnėse, užliejamose pievose, šabakštynuose. O protingiausia būtų pavasarį šakniastiebių gabaliukais pasisodint ir amžiams po ranka turėt, juolab kad augalėlis gražus ir faktiškai neišnaikinamas.

Ir ne tik lūžus kaulams ši šaknelė tinka. Nepamainoma ji ir čiurnoms išnirus, nikstelėjus, keliams suplyšus, smarkiai su kaimynu susipliekus, stuburą nusilaužus, snapą susigurinus, ragą kakton įsitaisius. Tinka ir stuburo, sąnarių, sprando skausmams, tepti, trinti esant tarpslankstelinių diskų išvaržoms, menisko plyšimams. Reikia tepti ir vaikų kaulelius, kai anie per smarkiai ima augti ir skaudėti, reikia ir sportininkams, galvą nutrūkusiems. Labai gerai ir seniems žmonėms, kai reumatai, artritai ima kaulus sukinėti, kai visa aparatūra retėja ir lengvėja. Beje, tas kaulų retėjimo procesas su amžiumi ir turi atsirasti – sunkiais kaulais į dangų nepakilsi. Bet kaulažole pasitepliot vis tiek neprošal, kad neimtų lūžinėti pirma laiko.

Sako, kad per karą taukių šaknys ne vienam kareiviui gyvybę yra išgelbėjusios, bet nutrauktų kojų ir pirštų, žinoma, neataugino. Sklando tokia istorija apie du karo veteranus – vienas brolis buvo netekęs dešinės kojos, antras brolis – kairės. Bet kadangi jiedu buvo totalūs optimistai, todėl visai dėl nieko nenusiminė – jau seniai kartą į metus susitinka sostinėje, nuvažiuoja į prekybos centrą ir iškilmingai nusiperka vieną batų porą – dešinysis batas tenka vienam, o kairysis – kitam. Broliai linksmai džiaugiasi vėl susitikę ir kartu nemažai sutaupę. Kaulažolės šioj istorijoj paminėtos nėra, bet kas dabar gali paneigti, kad jos iš tikrųjų ten nebuvo.

Kaulažolių tepalas: šviežiai iškastos šaknys sutrinamos su lydytais kiaulės taukais lygiomis dalimis, galima ir atkaitinti, pridėti medetkų, kad uždegimą mažintų, kraujažolių, kad dar ir kraujotaką pagerintų. Tepalo valgyti negalima, jis skirtas tik trynimams.

Beje, lotyniškas vaistinės taukės pavadinimas yra padarytas iš graikiško „simphyo“ – reiškia „suauginti“, taigi kai kaulai bus suauginti, simfonijas prie kaulažolės lapų atsistoję pavasarį dainuosim.

Giedrės Bružienės užrašus FB skaitykite čia.