Aplaidus valstybės požiūris į vėžį. Kokių sulauksime pasekmių? (2)

Vėžys – liga, su kuria Lietuvoje anksčiau ar vėliau susiduria maždaug kas antra šeima. Nors epidemiologai prognozuoja, kad sergamumas vėžiu per artimiausią dešimtmetį gali aplenkti širdies ir kraujagyslių ligas ir tapti pagrindine mirties priežastimi, nuo 2010 m. Lietuvoje nėra kovos su šia liga strategijos. Negana to, mažinamas finansavimas onkologiniams tyrimams.

Reklama

Tiesiog nėra

Vėžio tyrimų ir gydymo strategijos mūsų šalyje nėra – jokios. Vilniaus universiteto Onkologijos instituto (VUOI) Mokslinių tyrimų centro vadovo dr. Vydmanto Atkočiaus teigimu, nuo 2003 iki 2010 m. veikė valstybinė vėžio kontrolės programa, turėjusi valstybinę strategiją, tikslus, uždavinius. Tačiau 2010 m. tuo viskas ir baigėsi, šiuo metu vėžio kontrolės analizė didele dalimi palikta savieigai.

„Nuo 2010 metų nebėra jokios nacionalinės vėžio kontrolės programos, nors beveik visos Europos Sąjungos šalys, išskyrus gal tik Rumuniją, ją turi. Nacionalinė vėžio programa – vienas iš kriterijų, pagal kuriuos galima vertinti, kiek valstybė pažengusi vėžio kontrolės srityje“, – sako dr. V. Atkočius.

Paklaustas apie tai, kokias neigiamas pasekmes sukelia bendros strategijos nebuvimas, pašnekovas aiškino: „Šiuo metu šalyje  nėra vieno analitinio centro, į kurį iš skirtingų gydymo įstaigų suplauktų duomenys apie onkologinio gydymo poreikius, gydymo efektyvumą ir kuriame tie duomenys būtų analizuojami, o pagal analizės rezultatus priimami sprendimai. Nevykdant esamos padėties ir ateities poreikių analizės, neturint jos rezultatų, žmogiškieji, techniniai ir finansiniai gydymo, ankstyvosios ligų diagnostikos ištekliai vargu ar gali būti tinkamai naudojami. Todėl galimai nukenčia ir pacientų, ir  piliečių interesai – nežinia, ar sumokėti mokesčiai panaudojami efektyviausiu būdu,  ką bekalbėti apie tai, ar užtikrinamas efektyviausias gydymas“, – nurodo dr. V. Atkočius.

Mokslininkas pateikia vienos vėžio gydymo srities – spindulinės terapijos pavyzdį. Šiuo metu nei Onkologijos institutas, nei kas nors kitas neturi išsamių duomenų, kiek pacientų gydoma šia priemone skirtingose ligoninėse, nėra ir duomenų apie gydymo rezultatus.

„Kokia skirtingų greitintuvų apkrova, taip pat nėra žinoma. Ar jie efektyviai panaudojami, ar ne. Nei Kaunas, nei Klaipėda nepateikė tokių duomenų, nors ir buvo prašyta, – sako dr. V. Atkočius. – Buvo metas, kai iš Lietuvoje veikusių 13 spindulinės terapijos aparatų 6 dirbo su didesne, negu leistina, paklaida. Buvo du aparatai, neminėsiu kurių įstaigų, su 20 proc. paklaida, nors Europos Sąjungoje didžiausia leistina paklaida – 5 proc. Manau, nereikia aiškinti, ką tai reiškia pacientui. Tiesa, pagaliau pavyko pasiekti, kad visi aparatai mūsų šalyje „tilptų“ į tris procentus.“

Onkologijos instituto klinikinių tyrimų grupės vadovė dr. Rūta Briedienė priduria – technologijos šalies onkologijoje panaudojamos neefektyviai, nėra aiški ir patikros programų nauda. „Pripirkta mamografų, skiriama 5 mln. litų kasmet, bet žmonių, kurie vertintų jais padarytas nuotraukas, nėra. Nors krūties vėžio ankstyvosios prevencijos programa vykdoma jau 7 metus, niekas nežino, kiek vėžio atvejų surandama būtent šios programos dėka. O programa efektyvi tik tuomet, jeigu ja

tiriama 70 proc. tikslinės grupės – šiuo atveju visas 50–69 metų moteris.“

Mokslo vingiai

Sveikatos apsaugai  2012 m. buvo skirta 4,41 mlrd. litų – tai sudaro 12,5 proc. visų valstybės išlaidų (pagal 2012 m. biudžetą). Dr. V. Atkočius stebisi Lietuvos mokslo tarybos  požiūriu – šiuo metu biomedicinos projektai sumesti į vieną krepšelį su kitomis mokslo šakomis – fizika, astrofizika, biologija ir kt. Šis modelis medicinai nesąs tinkamas, kaip ir netinkami daugeliui kitų mokslo šakų taikomi kriterijai.

„Biologijoje, fizikoje gauti rezultatus daugeliu atvejų galima daug greičiau. Medicinoje tai ilgesni procesai, nes daugelį metų reikia stebėti ligonių išgyvenamumą. Štai onkologijoje stebimas 5 metų išgyvenamumas, antrinių vėžių po gydymo atsiradimas – visą žmogaus gyvenimą“, – sako mokslininkas.

Dėl šios priežasties klinikinės medicinos srityje dirbantis mokslininkas rezultatų laukia kartais pusę visos savo karjeros ir negali „prikepti“ straipsnių su puikiais citavimo indeksais (šie indeksai rodo, ar sėkmingi mokslininko darbai,  t. y. ar kas nors cituoja jo straipsnius, remiasi jais).  O indeksai lemia, kokį finansavimą gausi.

Lyginant su 2011 m., 2012-isiais biomedicinos įstaigoms (Gyvybės mokslų centrui, Inovatyvios medicinos centrui ir Vilniaus universiteto Onkologijos institutui) finansavimas sumažintas 7 proc.

Kodėl mokslas toks svarbus onkologijoje?

Onkologijos instituto Biomedicininės fizikos laboratorijos vedėjas prof. Ričardas Rotomskis sako, kad ligų sąraše nėra kitos tokios specifinės ir nepaaiškinamos ligos, kaip vėžys. „Iš tiesų mokslas dar neturi tikro atsakymo, tačiau žmonės serga ir miršta. Vadinasi, ši sritis reikalauja papildomų mokslo investicijų – būtina išsiaiškinti, kaip vėžys veikia. Todėl mokslo ir medicinos ryšys onkologijoje yra itin svarbus. Medicina yra ta sritis, kurioje žaibišku greičiu naujos technologijos keičia tradicines. Jeigu mums šiandien atrodo, jog esame apsirūpinę moderniomis technologijomis ir galime būti ramūs, tai darome didžiausią klaidą – nieko nedarydami, jau rytoj galime būti beviltiškai atsilikę", – aiškina prof. R. Rotomskis.

Dr. R. Briedienė atkreipia dėmesį į mūsų šalies žiniasklaidą, kuri klinikiniams tyrimams nepelnytai suteikia neigiamo atspalvio, vadindama juos „bandymais su žmogumi“. „Iš tiesų klinikinius tyrimus vadinti bandymais su žmonėmis neetiška ir nemoralu. Tai tyrimai, kuriuose dalyvauja pacientai. Juos prižiūri atsakingos institucijos – Bioetikos komitetas, Vaistų kontrolės tarnyba“, – sako dr. R. Briedienė.

Dr. V. Atkočius priduria – klinikiniai tyrimai saugūs, kadangi pacientai stebimi ypač atidžiai, jiems atliekami patys įvairiausi tyrimai. „Klinikiniai tyrimai su pacientais atliekami tik įsitikinus jų moksline ir praktine verte, taip pat užtikrinus tiriamojo interesų apsaugą. Sunkių ligų atveju šie tyrimai tampa šansu pasiekti geresnių rezultatų, lyginant su įprastais gydymo metodais“ – su mokslininkams būdingu santūrumu aiškina dr. V. Atkočius. Išvertus šiuos sakinius į kasdieninę kalbą, būtų galima pasakyti taip: klinikiniai tyrimai – gal ir nedidelis, bet visgi vienintelis realesnis šansas pasveikti mirtina liga sergantiems pacientams, kuriems nepadeda šiuo metu turimos priemonės.

V. Andriukaitis: problemą reikia išspręsti nesteigiant naujų institucijų

Lapkričio 30 dieną, iškart po vizito Prezidentūroje, nacionalinės vėžio tyrimų ir gydymo strategijos klausimą „Vakarų Lietuvos medicinai“ trumpai pakomentavo būsimasis Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis:

Ta problema man gerai žinoma. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas norėtų būti juridiškai

atskiras vienetas, tačiau jie visiškai teisūs dėl vėžio tyrimo ir gydymo strategijos būtinumo. Gydymo, studijų ir mokslinių tyrimų integracija universitetinėje sistemoje – kryptis, kuria buvo einama. Todėl iškylančius klausimus reikia spręsti nekuriant naujų juridinių objektų. Esame nedidelė valstybė. Reikia viską protingai sutvarkyti taip, kad nacionalinis vėžio institutas, būdamas jau esančioje, integruotoje sistemoje, koordinuotų tarpinstitucinius veiksmus ir būtų atsakingas už vėžio tyrimų ir gydymo strategiją.

Mindaugas Savickas