Ar gali dieta ir grynas vanduo nuvaryti į kapus?

VLMEDICINA.LT Jūsų dėmesiui siūlo ištraukas iš knygos „Toksikologo užrašai“. Leidyklos „Tyto alba“ išleista knyga atsirado iš žurnalistės Danutės Jonušienės pokalbių su Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Toksikologijos centro vadovu Robertu Badaru. Daugybės žmonių gyvybę išgelbėjęs gydytojas toksikologas joje dalijasi savo įžvalgomis, patirtimi, pateikia naujausių mokslinių duomenų.

Reklama

Žmogaus prigimtis lėmė įvairialypę mitybą. Nesistenkime keisti to, ką sukūrė gamta. 70 kilogramų sveriantis žmogus kasdien turėtų gauti apie 100 gramų baltymų (būtina norma – vienam kilogramui apie 1,5 gramo baltymų). 100 gramų baltymų sudaro 400 kilokalorijų, tai labai mažai, nes biuro tarnautojui per parą reikėtų bent 1500–2000 kilokalorijų. Jei valgiaraštį sudaro vien baltymai, tokia mityba yra kaip uždelsto veikimo bomba, nes apkrauna kepenis ir inkstus.

Dietos vilioja daugelį žmonių, nes jos yra veiksmingos. Bet tai tik trumpalaikis rezultatas – dieta neišugdo naujų mitybos įpročių, garantuojančių ilgalaikį pokytį. Dietų taikymas ribotas. Geriausias būdas atsikratyti svorio – nusipjauti koją, taip įmanoma žaibiškai atsikratyti 15 kilogramų svorio. Efektyvu, ir pokyčiai negrįžtami. Kita vertus, ar to reikia.

Dietas skirstau į dvi grupes: kvailas ir pavojingas, nesvarbu, koks specialistas jas sugalvojo. Dietą galima sudaryti pagal vėjo kryptį, dolerio kursą, pagal kraujo grupę. Aš ne prieš, bet nežaiskime su mirtimi. Prie kvailų dietų priklauso obuolių acto dieta, sulčių dieta, moliūgų dieta ir daugybė įvairių taisyklių, kai ribojami tam tikri maisto produktai. Jos gali sukelti įvairių valgymo sutrikimų, pavyzdžiui, anoreksiją ar bulimiją.

Kai kurios dietos gali baigtis reanimacijos skyriuje, dar blogiau – nuvaryti į kapus. Pavojinga dieta pasižymi sąmoningu organizmo žalojimu. Yra atvejų, kai norėdami atsikratyti ant­svorio vieni žmonės užsiaugina jautinį kaspinuotį, kiti vartoja šlapimo išsiskyrimą skatinančių vaistų, nes nuoširdžiai mano, kad reikia „varyti“ šlapimą. Galbūt jie mano, kad iš organizmo su šlapimu pasišalina taukai? Neturėkime tokių iliuzijų – šlapimas yra sterilus ir neturi nė gramo riebalų.

Kartą konsultavau dvi drauges, kurios liekninosi gerdamos šlapimą. Atsitiko taip, kad viena jų jau nebegalėjo šlapintis, todėl ji gerdavo savo draugės šlapimą. Atlikome dializę, moteris atsigavo, ėmė šlapintis, tada ji pasidalino šlapimą su drauge ir iki lašo išgėrė. Ar tai ne beprotybė? Užsukite į bet kurį knygyną. Lažinuosi, kad rasite bent vieną leidinį apie gydymąsi šlapimu. Yra ir knygų apie gydymąsi žibalu – viena jų kainavo 8 litus, norėjau įsigyti, parodyti savo kolegoms, kad beprotybei nėra ribų, tačiau tąsyk nusprendžiau finansiškai neremti šarlatanų.

Troškulys – geriausias patarėjas, nes primena žmogui, kada reikia gerti. Šlapimą sudaro ne tik vanduo ir medžiagų apykaitos produktai. Su juo iš organizmo pasišalina labai svarbūs mikroelementai kalis bei natris. Netekus kalio, išsivysto širdies ritmo sutrikimai, ištinka koma. Todėl anoreksija, o ne šizofrenija yra sunkiausia psichikos patologija. Mirštamumas nuo anoreksijos per 5 metus sudaro 18 procentų. Tai – bene didžiausiu mirštamumu pasižyminti psichiatrinė patologija.

Kartą konsultavau vieną pacientę, kuri kasdien išgerdavo keturis litrus morkų sulčių ir nurydavo 90 laisvinamųjų tablečių. Tai – ribinis mitybos sutrikimas. Betgi mados pasauliui, matyt, patinka tokios perkarusios manekenės.

Patyrę mitybos specialistai ir psichoterapeutai nepriima gydyti pacientų, kurių kūno masės indeksas nesiekia 16. Toks svoris rodo, kad žmogų ištiko sunki būklė – klinikinis marazmas. Tai smegenų sutrikimas, atsiradęs dėl baltymų trūkumo. Psichoterapija skirta žmonėms, kurių smegenys normaliai funkcio­nuoja, o sergantys sunkia anoreksija nesugeba suvokti, ką jiems aiškina specialistai. Dėl išsekimo tokie ligoniai neretai patenka į intensyviosios terapijos skyrių. Kai jie atsigauna, jau galima aiškinti, kad valgymas sukelia ne kaltės jausmą, o malonumą.

Apmaudu, kai net artimieji nesupranta, jog anoreksija – sunki liga. Moters grožį lemia hormonai, o jie susidaro iš cholesterolio. Esu sutikęs pacienčių, kurioms menopauzė prasidėjo sulaukus vos 24 metų. <...>

Prieš keletą metų Lietuvoje išpopuliarėjo sibutraminas, mažinantis apetitą. Šalyje buvo registruotas ne vienas šios veikliosios medžiagos turintis medikamentas. Jis veikia centrinę nervų sistemą ir slopina alkio jausmą. Toks medikamentas turi daug šalutinių poveikių, gali net apnikti mintys apie savižudybę. Dėl šios priežasties Europoje sibutraminas uždraustas. Nepaisant to, iki šiol internete galima nusipirkti įvairių preparatų, kurių sudėtyje yra sibutramino. Juos perka ne tik moterys, bet ir vyrai, ir ne po vieną pakuotę, o maišeliais.

Sibutraminas turi įtakos neuromediatoriaus serotonino sintezei, jis veikia kaip antidepresantas ir mažina apetitą. O serotoninas reguliuoja ne tik apetitą, bet ir nuotaiką, emocijas, miegą, gali sukelti net kliedesių.

Vartojant sibutraminą kartu su vaistais nuo depresijos, gali išsivystyti grėsminga komplikacija – serotonino sindromas. Taip atsitiko vienai farmacininkei, kuri gydėsi antidepresantais. Kad taptų dar gražesnė ir lieknesnė, moteris gėrė kinų arbatą, kurios sudėtyje yra sibutramino. Kai moterį ėmė kamuoti drebulys, neaiškios kilmės nerimas, ji kaltę suvertė kavinėje suvalgytai picai. Moteris kelias paras praleido reanimacijos skyriuje. Kai pacientę perkėlėme į palatą ir paaiškinome, kas atsitiko, įspėjome, kad negalima vartoti Lietuvoje neregistruotų liekninamųjų preparatų, ji net apsiverkė. Labai norėjo būti liekna, sportiška, todėl užsispyrė: „Vis tiek vartosiu“.

Sibutraminas pakišo koją ir vienai žinomai sportinių šokių šokėjai, drąsiai rėžiančiai televizijos projektuose savo nuomonę. Dėl šio preparato ji neteko iškovoto medalio. Šokėja gėrė kinų vaistažolių arbatą „Lido“. Kai jos organizme buvo aptikta sibutramino, paaiškėjo, kad nesąžiningi gamintojai į vaistažolių mišinį prideda šios veikliosios medžiagos, nes tai sustiprina poveikį. Sibutraminas mažina svorį, o dar efektyviau netekti svorio „padeda“ narkotikai kokainas ir metamfetaminas. Esu sutikęs pacientų, kurie per pusmetį neteko 40 kilogramų. Sakyčiau, pirmiausia toks lieknėjimas paveikia smegenis. Tačiau ši žinia nėra itin svarbi bet kokiomis priemonėmis metantiems svorį žmonėms – juk smegenys ne visiems reikalingos. <...>

Kai kurie mitybos ekspertai pataria kasdien išgerti po tris ir daugiau litrų vandens. Aš atsargiai vertinčiau tokius patarimus.

Senovės Kinijoje buvo padaryta daug išradimų. Kinai padovanojo pasauliui šilką, popierių, paraką, spagečius, juos iš Kinijos į Italiją parsivežė keliautojas Marco Polo. Kinai pirmieji pasaulyje sukūrė ir kankinimo vadovėlį. Žudymas varpo garsu, sodinimas ant stulpo – tai menkniekis. Žiauriausias metodas – sugirdyti žmogui daug vandens ir paleisti, kur akys veda. Iš pradžių vandens perteklių šalina inkstai, vėliau – šlapimas išsiskiria su krauju, dar vėliau žmogus ištinsta ir miršta. Tai greitas žudymas vandeniu.

Netekti elektrolitų labai pavojinga. Mano patarimas – vandens reikia gerti tol, kol numalšinamas troškulys. Vanduo pasišalina per inkstus kartu su gliukoze, baltymais ir elektrolitais. Gegužės mėnesį Vilniuje kasmet vyksta daug bėgimo varžybų, kuriose kartais dalyvauju. Nesyk mačiau, kaip įveikę penkis kilometrus nepatyrę bėgikai krinta ant žemės tąsomi traukulių. Jie su prakaitu netenka elektrolitų. Prakaitas sūrus, nes jame yra natrio chlorido, o su prakaitu pasišalina ir šios medžiagos. Geriant gryną vandenį neįmanoma papildyti elektrolitų atsargų organizme. Kur kas naudingesnis mineralinis vanduo.

Dar vienas mitas – ligos kyla dėl rūgštinės vidinės terpės, todėl būtina gerti daug vandens. Organizmo skysčių pH (rūgščių ir šarmų pusiausvyra) labai svarbi normaliai organizmo veiklai. Sutrikus šiai pusiausvyrai, baltymai tampa nebe tokie stabilūs, audiniai blogiau aprūpinami deguonimi, pakinta ląstelių ir kraujagyslių sienelių pralaidumas, sutrinka įvairių organizmo fermentų veikla.

Alkalozė, kai kraujo pH yra padidėjęs, rodo, kad susidarė šarmų perteklius.

Alkalozė pavojingesnis dalykas nei acidozė – rūgščių perteklius. 7,35–7,45 – tik tokiu intervalu gali svyruoti kraujo pH rodiklis. Rūgštėjant vidinei terpei, kai pH siekia 6,9, žmogus dar išgyvena, o šarmėjant ir pH rodikliui pasiekus 7,6 tenka amžiams padėti šaukštą. Yra gudrių verslininkų, siūlančių įsigyti vandens jonizatorių. Toks prietaisas atskiria šarminį ir rūgštinį vandenį. Kai kas tiki, kad geriant jonizuotą (šarminį) vandenį pavyksta mažinti vidinės terpės rūgštingumą ir išvengti ligų. Tokia ligų prevencija mus sugrąžina į XVIII amžių. Tai absurdas. Skrandyje šarminis vanduo reaguoja su druskos rūgštimi ir jokio stebuklo neįvyksta.