Ar galiu sau padėti saviugda, ar reikėtų kreiptis į psichologą?
Klausimas: Sveiki, šio laiško nenoriu pradėti ilgu pasakojimu apie savo psichologines problemas. Pati šiek tiek domiuosi psichologija ir bandau analizuoti, kas mano gyvenime vyksta ne taip.
Man tiesiog iškilo klausimas, ar nevisavertiškumo jausmas, lydimas nuolatinio nerimo, atsiranda tada, kai nėra patenkinami poreikiai (saugumo, pagarbos, savirealizacijos)? O gal nepasitikėjimas atsiranda dėl kitų priežasčių (pasekmės dėl netinkamo auklėjimo, aplinkos vaikystėje)? Mano atveju yra tiek poreikių nepatenkinimas, tiek nesklandumai vaikystėje.
Man siūloma kreiptis pas psichologą konsultacijai ir tokiu būdų spręsti problemas. Tačiau, įdomu, ar tokį asmenybės sutrikimą įmanoma „pagydyti“ pačiai, renkantis metodus susijusius su saviugda (sėkmės žurnalo rašymas, mažų žingsnelių metodas, išėjimas iš komforto zonos ir t.t.)? Ar net ir su dideliu užsispyrimu naudoti saviugdos patarimus sau padėti nepavyktų ir pati geriausia išeitis kreiptis į specialistą? Iš anksto nuoširdžiai dėkoju. Diana (vardas pakeistas).
Atsakymas: Labas, Diana, ačiū už aktualų klausimą. Esu tikra, kad mintys, ar galiu savarankiškai išspręsti iškilusias psichologines problemas, ar vistik reikėtų kreiptis į specialistą, iškyla daugeliui. Šiuo metu laisvai prieinama literatūra psichologinėmis temomis, internetas mirga įvairiausiai patarimais, kaip tapti laimingu, lieknu, gražiu, turtingu, seksualiu, drąsiu ir pan., tad natūralu, kad gali atrodyti, jog viską žinau, trūksta visai visai nedaug, kad imčiau ir pasikeisčiau.
Iš tiesų nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pagrindinė kliūtis saviugdai yra ta, kad dauguma psichinių reakcijų yra užsifiksavusios pasąmonėje ir pasireiškia nesąmoningai. Ir didžioji dalis nesąmoningų reakcijų atsirado dar ankstyvojoje vaikystėje. Ne be reikalo sakoma, kad žmogus pagrindinai susiformuoja iki trijų metų, o vėliau imanomi tik kosmetiniai asmenybės pakoregavimai. Tame iš tiesų daug tiesos.
Jūsų minimi saviugdos būdai gali padėti išjudėti iš mirties taško, siekiant konkrečių socialinio gyvenimo rezultatų. Tačiau jie niekaip nepalies pamatinių psichikos klodų.
Jūs, Diana, rašote apie nevisavertiškumo jausmą, nuolat jus lydintį nerimą. Tikėtina, kad šios būsenos kilo iš jūsų ankstyvojo gyvenimo laikotarpio nuo gimimo iki pusantrų metų. Šiuo metu vaikai nesąmoningai priima nuostatas apie save, kitus, pasaulį. Jums (kaip ir didžiajai daugumai žmonių) nepasisekė šiuo laikotarpiu.
Nevisavertiškumo jausmas, kuris šiandien jums trukdo gyventi, rodo, kad tuo metu įgijote neigiamą nuostatą apie save, gal vieną iš šių: „aš esu kažkokia netokia“, „su manimi kažkas ne taip“, „kad mane mylėtų, turiu labai stengtis“ ar pan. O apie kitus žmones greičiausiai galvojate, kad jie protingesni, daugiau sugebantys, daugiau galintys. Kadangi nesijaučiate saugi, tai šiuo laikotarpiu susiformavusi nuostata apie jus supantį pasaulį vargu ar yra: „Pasaulis yra puiki, saugi, draugiška, pilna visų reikiamų resursų mano gyvenimui vieta“.
Vėlesniuose vaiko gyvenimo etapuose formuojasi kiti psichikos kontūrai. Savaime suprantama, kad jiems įtaką daro anksčiau susiformavusios nuostatos. Taip susidaro ganėtinai stabili psichikos konstrukcija, kurią pakeisti galima, naudojantis specialiomis psichotechnikomis ir psichotechnologijomis, dirbant sistemiškai. Visa tai padaryti be psichoterapeuto pagalbos praktiškai neįmanoma.
Išspręsti aktualias problemas savarankiškai trukdo ne tik specialių žinių ar įgūdžių trūkumas, bet ir kitos psichinės kliūtys, tarp kurių yra taip vadinamos antrinės naudos. Jas svarbu laiku pastebėti ir „neutralizuoti“. Pavyzdžiui, nepasitikėjimas savimi „leidžia“ neprisiimti atsakomybės už kokius tai veiksmus. Kliūtimis gali būti ir prieštaraujančių vienai kitai vidinių psichikos dalių egzistavimas. Pavyzdžiui, iš vienos pusės noriu būti liekna, o iš kitos – mėgstu skaniai ir gausiai pavalgyti. Ganėtinai dažnai trukdo reikšmingų asmenų programavimas, kaip antai: „vyrais pasitikėti negalima“. Greičiausiai taip kartojo mama, nusivylusi santykiais su tėčiu, o jūs nesąmoningai priėmėte šią nuostatą kaip savo, ir dabar jūs negalite sutikti ir pamilti jums tinkamo žmogaus bei su juo sukurti darnių jus abu tenkinančių santykių.
Galėčiau tęsti it tęsti. Psichoterapinio darbo metu šias ir daugybę kitų problemų galima išspręsti palyginus greitai ir lengvai, ypač jei klientas yra pasirengęs pasikeitimams, ir kartu pavyksta atrasti ir padirbėti su tomis psichikos dalimis, ant kurių laikosi turimos problemos sąstatas. Ne taip retai tenka būti tokių „stebuklingų“ pasikeitimų liudininke.
Yra dar vienas svarbus dalykas, suteikiantis papildomą tašką psichoterapijos naudai. Liaudiškai tariant, jį galėtume pavadinti „iš šono geriau matosi“. Įsivaizduokit, jei reikėtų nuplauti iš išorės automobilį, jame sėdint. Ganėtinai keblu, tiesa? O jei reikėtų jį paremontuoti? Savo automobilį remontui aš vežu pas automeistrą. Žmogaus psichika kur kas sudėtingesnė nei automobilis, tad natūralu jos korekcijas patikėti specialistui.
Principu „iš šono geriau matosi“ vadovaujasi ir psichoterapeutai, kreipdamiesi psichoterapijos pas savo kolegas. Savo ruožtu ir aš pati, turinti pakankamai žinių ir patirties, iškilus mano pačios asmeninėms problemoms, kreipiuosi pagalbos į kolegę (kaip ir ji –į mane). Taip norimas rezultatas pasiekiamas kur kas greičiau ir efektyviau.
Tokiu būdu saviugda naudinga asmenybės tobulėjimui, o psichoterapija – psichinių problemų sprendimui.
Linga Švanienė,
Susiję straipsniai
