Ar įmanoma paveldėti polinkį į alkoholizmą?

Šiuolaikinių genominių technologijų tobulėjimas leidžia vis giliau pažvelgti į žmogaus genomo sandarą bei genetinių paveldėjimų dėsnius. Ne kartą esame girdėję frazes: „vaikas paveldėjo tėvo charakterį“, paveldėtas polinkis į alkoholį ar nusikalstamumą, paveldėti protiniai gabumai. Ar tai tiesa? Ar iš tikrųjų įmanoma paveldėti šiuos bruožus? Ar genetikos mokslas geba šiuos dalykus ištirti?

Dabartinėje visuomenėje pastebimi vis didėjantys alkoholio vartojimo mastai. Ši problema aktuali net ir išsivysčiusiose šalyse. Genetikos mokslas pažvelgė į šią problemą iš paveldėjimo pusės. Ar įmanoma paveldėti polinkį į alkoholizmą?

Alkoholizmo etiologija nėra gerai žinoma. Vakarų Europos šalyse 1 iš 10 geriančių asmenų kuriuo nors gyvenimo periodu pradeda vartoti tokius alkoholio kiekius, kurie kelia žalą jiems ir aplinkiniams. Priežastys, dėl kurių šie 10 proc. geriančių asmenų tampa alkoholikais, nėra gerai žinomos.

Kai kurie rizikos veiksniai yra gana gerai nustatyti. Tai lytis (moterys dažniau tampa alkoholikėmis), šeimyninė istorija (yra didesnė tikimybė, jog tapsi alkoholiku šeimose, kuriose jau yra alkoholikų), etninė priklausomybė (labai mažai alkoholikų tarp žydų, daug tarp airių), profesija (pvz., daugiau alkoholikų tarp barmenų ir rašytojų, mažai – tarp ministrų ir gydytojų).

Paveldėjimo įtaką alkoholizmo išsivystymui patvirtina trijų tipų duomenys: šeimų, įvaikintų asmenų ir dvynių tyrimai.

Monozigotinių (identiškų) dvynių tyrimai parodė, jog jeigu vienas turi polinkį į alkoholizmą, tai ir kitam šis polinkis turi didelę tikimybę išsivystyti. Dizigotinių (neidentiškų) dvynių tyrimai neparodė šios tendencijos. Deja, griežtai remtis šiais tyrimais negalima.

Šeimų tyrimai parodė, jog 25 proc. alkoholikų sūnų ir 5 proc. dukrų tampa alkoholikais. Alkoholizmo dažnis tarp pirmos eilės giminių yra didesnis negu alkoholizmo dažnis bendroje populiacijoje.

Vertingesni pasirodė įvaikintų asmenų tyrimai, kurie buvo atlikti 1970-1980 m. JAV, Švedijoje ir Danijoje. Šių tyrimų išvados buvo panašios – alkoholikų vaikams, įvaikintiems nealkoholikų šeimose, vis tiek yra būdingas didelis alkoholizmo dažnis, maždaug toks pat, koks yra stebimas tarp alkoholikų vaikų, augusių alkoholikų šeimose. Taigi bent jau šeiminio alkoholizmo atveju, paveldėjimo įtaka yra neabejotina.

Tada iškyla klausimas, kas yra paveldima. Ar yra koks specialus „alkoholizmo genas“? Deja, aiškaus atsakymo nėra. Molekulinio mechanizmo išsiaiškinimas būtų labai svarbus alkoholizmo ir kitų priklausomybių genetikai suprasti. Visgi labai greito „alkoholizmo geno“ nustatymo nereikėtų tikėtis. Tam yra keletas priežasčių. Pirma, tai dėl nenusistovėjusių ir subjektyvių paties alkoholizmo klasifikatorių ir kriterijų. Nuo to, kokia klasifikacija parenkama, priklauso ir genetinio tyrimo rezultatas. Vienos klasifikacijos atveju jis gali būti vienoks, o kitos – kitoks. Kita priežastis – nepakankamas penetrantiškumas. Pasitaiko atvejų, kad alkoholikų šeimoje vienas kitas asmuo ir nesuserga alkoholizmu, taip iškreipdamas rezultatus. Dar viena tyrimų problema – fenokopijos. Fenokopijos yra atvejai, atsiradę dėl negenetinių priežasčių, tačiau jų neįmanoma atskirti nuo atvejų, nulemtų dėl genetinių priežasčių.

Apibendrinus galima teigti, jog polinkis į alkoholizmą turi nemažą tikimybę būti paveldėtas. Tačiau bendras rezultatas priklauso ir nuo aplinkos, kurioje būna asmuo, sąlygų, auklėjimo šeimoje, gyvenimo būdo, požiūrio ir daugybės kitų dalykų. O frazę „alkoholizmo genas“ reikėtų šiandien pamiršti, nes šį polinkį ir ligą tikriausiai lemia daugybė faktorių bei jų bendra sąveika.

Parengė Vaidas Dirsė,

genetikas, medicinos biologas

Šaltinis

J. Lazutka. Elgsenos genetika. 2003, Vilnius.