Ar kandidatų į Seimą „fotošopinė snapelių“ reklama pagaliau suveiks priešingai?

Dažnai žmonės paklausia: už kokią partiją balsuoti, juk visi kandidatai gražiai ir nerealiai žada, o kai suteikiamas mandatas, tada rūpinasi tik savo asmeniniais arba siauros verslo grupės, partijos, o ne visuomenės viešaisiais interesais, nauda. Šiuo straipsniu nepasakysiu, už ką balsuoti, bet paprotinti, už ką nereikėtų balsuoti, manau, reikia.

Pirmiausia tikrai nereikia balsuoti už tuos kandidatus, kurie iki šleikštulio šmėžuoja reklamose. Leisdami milžiniškus pinigus reklaminiam „makaronų kabinimui“, suprantama, už tuos pinigus turės atidirbti, išlaidas susigrąžinti.

Jei kalbame apie dabartinius Seimo narius, kurie toliau nori pasilikti Seime, svarbu patiems pasidomėti, ką jie nuveikė jau būdami Seime, sužinoti nepriklausomų ekspertų nuomonę. O tuos, kurie dar nėra buvę Seimo nariais ir kandidatuoja – taip pat galima patikrinti pagal tai, ką jie nuveikė visuomeninių organizacijų veikloje, kokius darbus atliko dar nebūdami Seimo nariais, kokias idėjas, veiklas vykdė.

Beje, turiu viltį, kad per šiuos Seimo rinkimus kandidatų į Seimą „snapelių“ reklama, pasklidusi stenduose, plakatuose, žiniasklaidoje, suveiks priešingai, nei jie tikisi, ir savęs pardavinėjimas (reklamavimas) kaip sumuštinių, dešrelių turės būtent atvirkštinį efektą. Juk visiems turi būti aišku, kad tai nėra objektyvios informacijos pateikimas apie save, ketinimus, darbus, programas – tai paprasčiausias „rinkodaros į Seimą“ komerciniai viešųjų ryšių projektai. Vien jau „fotošopiniai“ veideliai kaip atstumiančiai atrodo, o apie iliuzinius pažadus nėra ko nė kalbėti.

Teko bendrauti su vienu kandidatu į Seimą, ir jis pasakojo, kaip viešųjų ryšių strategas jį mokęs žadėti nerealius dalykus, „kabinti makaronus“, o jis sako, „bet aš meluoti juk negaliu, sąžinė neleidžia“. „Tada ir nebūsi išrinktas“, - atsakė rinkodaros, „piaro“ strategas. Ar tikrai? Nejaugi vėl saldžialiežuviai ir dirbtiniai veideliai turi tokią galią?

Tačiau jei pasiduodame tokiom idiotiškom rinkodarom, manipuliacijom – tikrai neverta pykti ant išrenkamos valdžios, kad jie ten vagys, plėšikai. Balsuodami už reklaminius produktus, kuriems sukurti milijonų litų reikėjo reklamai, suprantama, lėšų turiniui, kokybei ir nebelieka. Tie patys dėsniai galioja maisto produktų gaminime ir reklamoje – tie patys ir politinėje. Ir laisvė rinktis: būti reklamos zombiais ar laisvai analizuojant nepriklausomą informaciją priimti atsakingą ir savarankišką sprendimą.

Prieš šiuos Seimo rinkimus, manau, verta pasidomėti  nepriklausomų ekspertų nuomonėmis, suvestinėmis, pavyzdžiui, Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos reitingu, sudarytu remiantis objektyviais duomenimis, kaip dabartiniai Seimo nariai balsavo alkoholizmo liberalizavimo klausimais. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į kitų už Lietuvą be korupcijos, sveiką, blaivią kasdienybę pasisakančių visuomeninių organizacijų nuomonę. Išmintingiausia peržvelgti kelių organizacijų rekomendacijas ir sąmoningai bei laisvai analizuojant susidaryti savo nuomonę.  Neseniai paviešintas  rekomendacinis

„Sveikuomenės sąrašas“, kuriame įtraukta net 12 partijų atstovai, kuris gali padėti apsispręsti, už ką balsuoti vienmandatėje apygardoje. „Lietuvos sąrašas“ pateikia savo kandidatus iš skirtingų partijų, kurie yra patikimi žmonės. Kuo daugiau informuotas, tuo laisvesnis, kuo laisvesnis, tuo atsakingesnis.

Stebint rinkiminę kampaniją, mano galva, į sveiko proto rėmus netelpa, kad net girti padarę avarijas Seimo nariai savo „snukučius“ vėl reklamuoja ir tikisi būti išrinkti į Seimą! Nejaugi reklama visagalė? Taip yra valdoma visuomenė, valstybė, taip priimami įstatymai? Gal ne?

Nuo partinės diktatūros prie pilietinės visuomenės ir NVO reikšmingumo

Didžiausia tragedija per 20 metų nepriklausomybės laikotarpį ta, kad nebuvo sudaryta sąlygų visuomeninių organizacijų veiklai vystyti, nesuformuota atsakinga pilietinė visuomenė.  Taip, jų nemažai įsikūrė, bet didelė dalis yra arba „kišeninės“ priklausomos nuo iki pasityčiojimo mažo Vyriausybės finansavimo arba visai merdėjančios. Ką bekalbėti apie tai, kad net nėra atskiro NVO ar visuomeninių organizacijų įstatymo. Viešajį interesą ginančios NVO sumestos į vieną katilą kartu su verslui atstovaujančiomis, didelius finansus turinčiomis asociacijomis. Vienos jų gina viešajį interesą ir gyvena pusbadžiu, o kitos atstovauja verslui ir yra jų remiamos.  Tai taip pat vienas iš spręstinų klausimų kitos kadencijos Seimui.

Šia proga atkreipsiu dėmesį į intervių žurnale“Veidas“ su knygos „100 Suomijos naujovių“ redaktoriumi Ilkka Taipale. Į žurnalisto klausimą: “Kokios naujovės, jūsų požiūriu, yra svarbiausios?“ , - I. Taipale atsakė akcentuodamas NVO reikšmę:

„Yra keli pagrindiniai dalykai: nevyriausybinės organizacijos (NVO), kurių Lietuvoje nemėgstate, o Suomijoje jų turime 70 tūkst. Negali būti politiku nebūdamas 20-ies nariu bei vienos ar dviejų vadovu ir įkūrėju. Jų veikla apmokama, pavyzdžiui, iš lošimų aparatų duodamo pelno. Tokia sistema buvo sukurta jau prieš karą. Mes juokiamės, kad Suomijoje lošimų aparatai nėra mafijos rankose – jie yra NVO mafijos rankose. Tai nėra maži pinigai – apie 2 mlrd. eurų per metus. Šiais pinigais remiama vaikų gerovė, senų žmonių priežiūra, psichikos ligoniai, 24 valandas per parą paslaugas teikiantys namai. Visuomenėje svarbiausias dalykas yra ryšys.“

Ar kitos kadencijos Seimas bent kiek reikalus spręs atsižvelgdamas į viešąjį interesą, ekspertų rekomendacijas  ar ir toliau skatins visuomenėje nusivylimo ir emigracijos bangą? Tai priklauso ir  nuo mūsų pačių. Ar sukursime teisingus santykius: mes, rinkėjai, esame darbdaviai, viršininkai, o išrinktieji yra tarnai, kurie privalo ginti viešąjį interesą, įsiklausydami ir elgdamiesi pagal nepriklausomų ekspertų išvadas.

Juozas Dapšauskas