Ar pareigūnams laikyti sveikatos priežiūros įstaigas – Lietuvai ne per brangu?

Lietuvoje sveikatos priežiūros įstaigas valdo Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), savivaldybės, keli universitetai, ruošiantys gydytojus. Ir dar kelios ministerijos - Vidaus reikalų bei Krašto apsaugos. Kai kam atrodo per didelė prabanga mažos šalies sveikatos priežiūros sistemai turėti tiek daug valdžios galvų. Ar tikrai taip?

Reklama

Statutinių darbuotojų sveikatai

Šiomis dienomis įvairios institucijos tikrina Palangoje veikiančio poilsio ir reabilitacijos centro „Pušynas“, kurio steigėjas – Vidaus reikalų ministerija (VRM), veiklą, buvęs vadovas Vincas Nesteckis atleistas iš pareigų ministerijai praradus pasitikėjimą juo. O kodėl ši įstaiga apskritai priklauso nieko bendro su sveikata neturinčiai institucijai? Kodėl VRM valdo dar dvi sveikatos priežiūros įstaigas - VRM Medicinos ir Trakų medicininės reabilitacijos centrus?

„Šių įstaigų veiklos tikslai yra susiję su vidaus reikalų ir kitose statutinėse įstaigose tarnaujančių pareigūnų sveikatos priežiūra“, - portalui atsako VRM atstovai.

Tiesa, atsakyti, kiek bent jau viename iš šių centrų – „Pušyne“ – per metus ilsisi VRM darbuotojų, ministerija negali. Šiuo klausimu siūlo kreiptis į pačią įstaigą. Į straipsnio autorės klausimus apie „Pušyno“ išlaikymą, VRM paaiškina, jog šiai, viešajai, įstaigai iš valstybės biudžeto asignavimai neskiriami, o „darbuotojams atlyginimai mokami iš šios įstaigos veiklos gautų pajamų“.

Tik viešbutis?

„Mūsų įstaiga – ne sveikatos priežiūros įstaiga, o viešbutis, papildomai teikiantis dar ir reabilitacijos paslaugas, - portalui aiškino poilsio ir reabilitacijos centro „Pušynas“ direktoriaus pavaduotoja Janina Mikučionienė. – Ir VRM darbuotojų sulaukiame labai mažai nuo tada, kai 2005 m. buvo panaikinti ministerijos apmokami kelialapiai. Tuomet ėmėme sukti galvą, kaip išsilaikyti, kad nebankrutuotume. Nuo tada ir pradėjome bendrauti su Valstybine ligonių kasa“.

J. Mikučionienės teigimu, VRM darbuotojai yra komerciniai „Pušyno“ klientai, susimokantys už čia teikiamas paslaugas, tik 30 proc. mažiau nei kiti komerciniai.

Tad ar ne geriau būtų įstaigą iš VRM perimti SAM, jeigu jau net ir VRM darbuotojams iš to jokios naudos bemaž nėra? „Juk SAM irgi neskirs dotacijų, o pastatas priklauso VRM, tad įstaigos niekaip negali perimti kita ministerija“, - aiškino pašnekovė.

Ne SAM kompetencija

SAM nuo tiesaus atsakymo išsisuka, per savo Viešųjų ryšių skyriaus vedėją Giedrę Maksimaitytę teigdama, esą komentuoti VRM nuosavybę, jeigu tai yra ir sveikatos priežiūros įstaigos, neturinti teisės: „Kadangi sanatorija „Pušynas“ priklauso VRM, tik ši ministerija gali atsakyti apie šios sanatorijos ateitį. Sveikatos apsaugos ministerija negali nei komentuoti, nei priimti sprendimų dėl  sanatorijos „Pušynas“ ateities, nes tai - atitinkamos ministerijos ir Vyriausybės kompetencija“.

VRM duomenimis, poilsio ir reabilitacijos centras „Pušynas“ Palangoje šiai ministerijai priklauso 12 metų – VRM jį įsteigė 1993 m. Portalui pasiteiravus, ar, ministerijos nuomone, VRM pajėgi valdyti sveikatos priežiūros įstaigą ir ar neketinama jos perduoti pagal kompetenciją SAM, buvo paaiškinta, jog „Pušyno“ perdavimas kitoms institucijoms nėra svarstomas.

Lietuvai per brangu

Mykolo Riomerio universiteto profesorė, Santariškių klinikų generalinio direktoriaus patarėja prof. Danguolė Jankauskienė sako, kad vadinamoji žinybinė medicina Lietuvoje užsilikusi dar nuo sovietmečio, kai tokią privilegiją turėjo ir saugumo darbuotojai, geležinkelininkai, karininkai bei kt.

„Veikė tada ir spec. ligoninė, - prisimena D. Jankauskienė. – Žinybinė medicina labai išbrangina sveikatos apsaugą, nes reikia organizuoti ją visai Lietuvai visais lygiais bei dar atskirai – VRM ir Krašto apsaugos“.

Tiesa, VLMEDICINA.LT pašnekovė patikslina, jog tokia sistema būdinga anaiptol ne vien posovietinėms šalims. Priešingai, ji egzistuoja ir turinčiose privačią sveikatos priežiūrą, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose.

„Ten ją įkuria didžiulės turtingos korporacijos, turinčios labai daug darbuotojų. Skirtumas nuo mūsų sistemos tas, kad ten šios korporacijos organizuoja privatų sveikatos draudimą, o Lietuvoje kiekvienas mokame valstybinį sveikatos draudimą ir dar plius išlaikome karininkų bei VRM darbuotojų sveikatos priežiūrą, - aiškina profesorė. – Mes, kurie rengėme nacionalinę sveikatos koncepciją, siūlėme ir tebesiūlome Lietuvoje palikti vieną sveikatos priežiūros sistemą, bet vis niekaip to padaryti nepavyksta. Vis pasigirsta kalbų, kad negali vienoje palatoje atsidurti kalinys ir prokuroras. Tačiau kiek egzistuoja tokia galimybė? O žinybinė medicina mums tikrai labai brangi, nors ir taip jau sveikatos priežiūrai mūsų šalyje skiriama gerokai mažiau lėšų nei visoje Europoje“.

Neįprastas reiškinys

Šilutės ligoninės vadovas Darius Steponkus, turintis ne tik gydytojo, bet ir vadybininko išsilavinimą, svarstė, kad žinybinė medicina – „tų laikų Lietuvos palikimas, kai įvairios žinybos turėjo savo poilsines, sanatorijas ir pan.“ Nors tvirtos nuomonės šiuo klausimu pašnekovas sakė ir neturįs – nesąs labai įsigilinęs į šią sritį – vis dėlto mano, jog šiuolaikinėje mūsų sveikatos priežiūros sistemoje tai yra „kitoks reiškinys, neįprastas ir šiek tiek keistas“.

„Nors visuomet sakau, kad nėra nieko neįmanomo. Tiesiog ši sistema turi būti skaidri, aiškiai reglamentuota ir turinti griežtą kontrolės mechanizmą, - savo požiūriu dalijosi D. Steponkus. – Galbūt tas kitas steigėjas dar net ir geriau tvarkosi? Nors sveikatos priežiūra yra tokia jautri sritis, kurią, būnant ne specialistui, labai sunku valdyti“.

Vis dėlto pašnekovas sako, jog panaši praktika, kai sveikatos priežiūra rūpinasi ne sveikatos institucijos, egzistuoja ir kitose šalyse.

„Pavyzdžiui, Vokietijoje mane labai nustebino, jog greitosios pagalbos paslaugas teikia įvairios organizacijos, net ir religinės. Tačiau Lietuvoje tai yra neįprasta, nes lyg ir nėra tinkamos kontrolės. Mūsų šalyje sveikatos priežiūros įstaigas valdo SAM, savivaldybės bei du universitetai, kuriems reikalinga mokymo bazė“, - kalbėjo šilutiškis.

Klinikos tyli

Savo požiūrio į VRM priklausančių sveikatos priežiūros įstaigų valdymą portalui išsakyti nepanoro nė viena iš didžiųjų šalies klinikų. Ir Santariškių, ir Kauno klinikų atstovai spaudai paaiškino, jog jų vadovai nėra gerai įsigilinę į šią situaciją.