Ar sakyti vyrui, kad sergu gimdos kaklelio vėžiu?(1)

Klausimas. Ar sergant gimdos kaklelio vėžiu verta apie tai sakyti vyrui? Rima, 44 m.

Atsako klinikinė psichologė Marija Turlinskienė

Pirmiausia klausčiau Rimos, dėl ko jai kilo toks klausimas, kokias abejones ji išgyvena, ką laimėtų pasakiusi ar nepasakiusi vyrui apie diagnozę. Klausčiau netgi, ką norėtų sakyti – ar apskritai kad serga, ar detalią informaciją apie diagnozę ir gydymąsi, ar apie kūno pokyčius po gydymo, ar apie savo jausmus susirgus. Visi šitie klausimai yra svarbūs galvojant apie sutuoktinių bendravimą ligos akivaizdoje.

Tikriausiai abejones sukelia galima vyro reakcija, jo jausmai sužinojus... Galbūt gąsdina Rimos pačios jausmai jam sužinojus?

Pirmiausia svarbu suvokti, kad ligos periodas yra sunkus išbandymas abiem sutuoktiniams, nesvarbu, kiek ir kokios informacijos jie turėtų apie ligą. Juk keičiasi jūsų emocijos, Jūs kažkaip reaguojate į visą situaciją – gal liūdite, gal užsidarote, gal smarkiai nerimaujate... Gali keistis visas įprastas gyvenimo ritmas – dėl  buvimo ligoninėje, dėl fizinės savijautos pokyčių. Tai nelengvas laikas, kai reikia iš naujo prisitaikyti visiems šeimos nariams. O paslapties išsaugojimas atima daug vidinės energijos, reikalauja pastangų, kurias galbūt būtų naudingiau panaudoti sveikimui, atsigavimui, bendravimui.

Kalbant apie gimdos kaklelio vėžio diagnozę, pirmiausiai klausčiau Rimos, kaip ji pati save vertina susirgus, ar jaučia grėsmę savo moteriškumui, savęs vaizdui. Susirgęs žmogus dažnai savo baimes, abejones bei nuogąstavimus projektuoja („įdeda“ kitiems žmonėms, tarsi būtų tikras, kad ir jie taip pat jaučia) kitiems, savo artimiesiems. Todėl pirmiausia turite savęs paklausti, o kaip Jūs save priimate, vertinate, ką mąstote apie savo moteriškumą susirgus gimdos kaklelio vėžiu. Prisiminkite, kad Jūsų jausmai gali visiškai nesutapti su jūsų vyro jausmais ir jo moteriškumo suvokimu (kad ligos diagnozė visiškai to neiškreipia, kad neprarandate moteriškumo dėl ligos).

Jūsų sprendimas priklauso ir nuo santykių su vyru, nuo jūsų ryšio stiprumo. Jeigu sutuoktinių ryšys buvęs stiprus iki ligos, tai nedidelė tikimybė, kad liga ką nors galėtų pakeisti. Turime begalę gražių pavyzdžių, kai liga tik suartina ir sustiprina šeimas, kadangi suvokiama kaip iššūkis, kurį šeima kartu privalo nugalėti. Tačiau jeigu santykiai šeimoje buvo sudėtingi, komplikuoti, tuomet liga gali tapti pretekstu pasitraukti, pabėgti, atitolti (galvojant apie tai, kad ne pati liga emociškai suluošina santykius, o bendravimo, artumo, kalbėjimo stoka ir neleidimas sau ir artimiesiems reikšti jausmus).

Tyrimai parodo, kad artimo žmogaus, partnerio parama ligos metu yra svarbiausias veiksnys, lemiantis sergančiojo emocinę savijautą. Jeigu sutuoktinis, partneris yra šalia ir teikia adekvatų palaikymą (nedramatizuoja, sugeba prablaškyti ir pajuokauti, nuoširdžiai rūpinasi), sergančioji moteris  patiria mažesnį distresą, turi geresnę gyvenimo kokybę, sparčiau sveiksta, patiria mažiau komplikacijų po gydymo, sėkmingiau įsilieja į gyvenimą po ligos.

Pamąstykite apie visus tuos klausimus, duokite sau laiko, pakalbėkite su artima drauge, sese, mama, su tuo, kuriuo pasitikite, su kuriuo galite būti atvira (gal būtų verta ir su psichologu), kad Jūsų nuogąstavimai ir abejonės sumažėtų, įsiklausykite į savo vidinį balsą, kad  Jums taptų aiškiau, kaip, ką ir kiek sakyti savo vyrui apie ligą.