Ar sveikatos priežiūros sistema pradės ruoštis drastiškai senstančios visuomenės iššūkiams?

Esame sparčiausiai visoje ES senstanti visuomenė. Nacionalinio demografijos instituto duomenimis, per dešimtmetį  nuo 2001 iki 2011 m. labai sumažėjo (nuo 19,5 iki 14,7 proc.) vaikų, o išaugo (nuo 19,3 iki 23,4 proc.) vyresnio amžiaus (60 metų ir vyresnių) gyventojų dalis. Įspūdingiausias 80 ir dar vyresnių žmonių skaičiaus pokytis – jų per dešimtmetį padvigubėjo (nuo 2,3 iki 4,5 proc.). Prognozuojama, kad 65 metų ir vyresni gyventojai 2060 m. Lietuvoje sudarys 31,2 proc. visų gyventojų. Akivaizdu, kad sveikatos priežiūros sistema turės neišvengiamai keistis ir bandyti patenkinti vis didėsiantį vyresnio amžiaus žmonių gydymo ir slaugos poreikį.

Reklama

Bręstantys pokyčiai

Pasak Demografinių tyrimų instituto vadovės prof. habil. dr. Vlados Stankūnienės, drastišką Lietuvos visuomenės senėjimą lemia trys priežastys – didėjantis senyvo amžiaus sulaukiančių žmonių skaičius, mažas gimstamumas ir masiška jaunimo emigracija. „Lyginant su visa Europos Sąjunga, Lietuvos visuomenė sensta sparčiausiai. Todėl spaudimas sveikatos apsaugai, įvairioms globos ir slaugos rūšims neišvengiamai stiprės. Vyresniems ir ypač senyvo amžiaus žmonėms reikės žymiai daugiau sudėtingų, specializuotų gydymo ir slaugos paslaugų“, – kalbėjo prof.  V. Stankūnienė.

Profesorės teigimu, norint suvokti būsimus iššūkius medicinai reikia atkreipti dėmesį į jau įvykusiu, ir prognozuojamus demografinius pokyčius: per praėjusį dešimtmetį aštuoniasdešimtmečių skaičius padvigubėjo ir dabar siekia 4,5 proc. Prognozuojama, kad  per 50 metų šis skaičius dar  patrigubės ir sieks 13,5 proc.

„Taigi daugiau kaip kas dešimtas gyventojas bus vyresnis negu 80 metų. Kas trečias – vyresnis negu 65 metų. Jie – dabartiniai keturiasdešimtmečiai, penkiasdešimtmečiai. Deja, gyvenant šia diena, diskusijos apie visuomenės senėjimo sukeliamas pasekmes beveik nėra ir pasiruošimo joms nėra, – kalbėjo profesorė. – Juk diskutuoti, tartis, ieškoti sprendimų būtina visais įmanomais lygiais. Ši problema kompleksinė, vienaip ar kitaip liečianti kiekvieną. Teks priimti sprendimus, kurie tikrai nebus lengvi. Pavyzdžiui, reikės perskirstyti pinigų srautus, dalį lėšų nukreipiant į vyresniuosius, į senolius“.

Trys geriatrijos problemos

Gydytojas reumatologas, geriatras, biomedicinos mokslų daktaras Vidmantas Alekna teigia, kad Lietuvos sveikatos priežiūros sistema visuomenės senėjimo iššūkiams nėra pasiruošusi ir išskiria tris kertines problemas: neadekvačius, mažesnius už savikainą senyvo amžiaus pacientų slaugos ir gydymo įkainius, darbuotojų stoką (apskaičiuota, kad Lietuvoje dirba vos apie 20 gerontologų) ir slaugos namų nebuvimą.

Pasak dr. V. Aleknos, senyvo amžiaus pacientų, kurie serga daugeliu ligų, gydymo ir slaugymo įkainiai yra neadekvatūs, realiai šios išlaidos daug didesnės. Todėl ligoninės nėra suinteresuotos vystyti specializuotą stacionarinę, taip pat specializuotą ambulatorinę pagalbą. Gydytojo teigimu, net jeigu antrinio sveikatos priežiūros lygio ligoninės ir mėgintų teikti gerontologinę pagalbą, vargu ar rastų specialistų gerontologų, kurių mūsų šalyje yra vos apie 20. Tiesa, Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) šią problemą mėgina spręsti, ir vidaus ligų gydytojai, baigę kvalifikacinius geriatrijos kursus, galės dirbti šios srities gydytojais.

Slaugos namų nėra, tik ligoninės

Anot dr. V. Aleknos, kita problema ta, kad Lietuvoje veikia palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės, bet ne slaugos namai. Būtent juose galėtų gyventi žmonėms, kuriems biosocialinių funkcijų atkurti nebeįmanoma, todėl būtinos nuolatinės slaugos paslaugos. „Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėse žmogus gali būti tik 4 mėnesius – tiek finansuoja ligonių kasos. Ir kur tam žmogui dėtis paskui? Daugeliu atveju šiems žmonėms biosocialinių funkcijų atkurti negalima, reikalingos specializuotos slaugos paslaugos, todėl tikėtis, kad jie grįš į namus – nerealu. Todėl slaugos namų nebuvimas – viena didžiausių geriatrijos Lietuvoje problemų“, – sakė dr. V. Alekna.

Pašnekovas pabrėžė, kad Lietuvoje veikiantys senelių namai, kitaip nei Europoje, nėra slaugos namai. „Kai kalbame apie medicinines, socialines paslaugas, reikia suprasti, kad senelių namai Lietuvoje kitokie nei Europoje. Europoje senelių namai suprantami kaip ilgalaikės slaugos namai. Pas mus tokių namų, deja, nėra, yra tik palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės. Tačiau, kaip ir minėjau, buvimo jose trukmė ribojama iki 4 mėn., nors į tokias įstaigas patenka asmenys, kuriems slauga reikalinga visą likusį gyvenimą“.

Pašnekovo teigimu, slaugos paslaugų suteikimo trukmės ribojimas ne tik pablogina paciento gyvenimo kokybę ir sukelia problemų artimiesiems, bet ir yra labai nenaudingas ekonomiškai.  „Žinoma, ribotos trukmės palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų reikia, bet jos turėtų būti teikiamos tam skirtuose padaliniuose, esančiuose daugiaprofilinėse ligoninėse, o ilgalaikė slauga turėtų būti vykdoma neribotą laiką, specialiai tam skirtuose slaugos namuose“, - kalbėjo dr. V. Alekna.

„Slaugos namų modelis, kai ilgalaikė slauga vykdoma neribotą laiką – joks išradimas, jis veikia daugelyje civilizuotų pasaulio šalių, ir viltis pateisina. O kaip yra pas mus? Pavyzdžiui, senas žmogus, turįs kelias patologijas, 4 ar 5 dienas gydomas  kardiologijos skyriuje, kurio lovadieniai vieni iš brangiausių, lyginant su kitais vidaus ligų skyriais. Taigi jis pagydomas tas kelias dienas, bet savarankiškai gyventi negali, nes serga dar kitomis įvairiomis ligomis, – kalbėjo dr. V. Alekna. –  Todėl būtų optimalu, kad jis galėtų ir toliau gydytis toje pačioje ligoninėje, tik kitame, palaikomojo gydymo skyriuje. Paskui, situacijai pagerėjus, gerontologai turėtų įvertinti, ką daryti – ar siųsti į namus, ar į slaugos namus, ar į reabilitaciją“.

Nepigi ir neefektyvi

Pasak dr. V. Aleknos, seniems ir ypač labai seniems žmonėms reikia daugiau slaugos, o ne globos. O senelių namai orientuoti į globą, bet ne slaugą. Todėl dabar egzistuojančią mažai efektyvią slaugos sistemą būtina keisti. Ji brangi, o išlaidos, senstant visuomenei, tik didės. Dabar pagyvenęs žmogus, sergantis trimis, keturiomis ar dar daugiau ligų, dažnai neracionaliai, neįvertinus tikslingumo kilnojamas iš vienos sveikatos priežiūros įstaigos į kitą. Tai brangu ir neefektyvu. Šiuos procesus turėtų vertinti, koordinuoti gydytojas geriatras – kuo rūpintis pirmiausia,  ar skirtingų specialistų paskirti vaistai dera vieni su kitais, spręsti visus kitus senyvo žmogaus gydymo ir slaugos klausimus. Turėtų būti atliekamas išsamus geriatrinis tyrimas, kuriuo vertinama socialinė, ekonominė, finansinė, medicininė, fiziologinė, psichiatrinė paciento būklė.

Gydytojas lygina dvi šalis – Lietuvą, kurioje galime aptikti tik pavienių geriatrijos apraiškų, ir Didžiąją Britaniją, kurioje už geriatrijos sritį plačiau išvystyta vienintelė šeimos medicinos sritis. Esama ir geriatrijos specializacijos – pavyzdžiui, geriatrijos ortopedija. Geriatrinei pagalbai stacionare yra specialieji reikalavimai, apibrėžiantys, kada, kokiu būdu ir kokios paslaugos turi būti teikiamos. Geriatrai dirba komandoje su slaugytojais, psichologais, kineziterapeutais ir kitų sričių specialistais.

„Siekiant tinkamos senyvo amžiaus žmonių priežiūros, Lietuvoje būtina kuo greičiau vystyti geriatriją. Aš esu įsitikinęs, kad ji leistų sutaupyti lėšų, nes dabar daugelis senyvo amžiaus pacientų slaugomi ir gydomi antrinio lygio įstaigose, kur gydymo paslaugos daug brangesnės. Geriatrijos plėtra būtina, siekiant užtikrinti gydymo ir slaugos paslaugas senstančiai visuomenei ateityje, o taip optimizuojant šiuo metu neefektyviai naudojamus finansus“, – kalbėjo dr. V. Alekna.

Mindaugas Savickas