Ar tikrai gerdami „sultis“ geriame tik sultis?

Jei tikėtume reklamomis, tai kiekviena rūpestinga mama tiesiog privalo kiekvieną rytą pagirdyti savo vaikus sultimis. Nesvarbu kokiomis, jos juk visos, pasak reklaminių tekstų, yra „gaivios, šviežios ir labai labai naudingos sveikatai“. Kaip kitaip, juk sultimis net ligas gydo...

Reklama

Tik štai ar visuomet verta tikėti viskuo, ką išgirdote komerciniuose žiniasklaidos kanaluose? Ir ar tikrai sulčių pakelyje (stiklainyje) yra sultys? Ir ar tikrai pakuotės turinys atitinka tai, kas skelbiama ar pavaizduota etiketėje?

Mitai apie sulčių stebuklingas galias

O kur dar tradiciniai ir naujai atsiradę mitai apie kai kurių sulčių neva stebuklingas savybes, kuriomis gamintojai dažnai begėdiškai manipuliuoja. Be abejo, kai jums siūlomos negirdėto augalo sulčių stiklainis už dvidešimties metų senumo prancūziško vyno kainą (o Lietuvoje ir toks „verslas“ egzistuoja), greičiausiai nereikia net abejoti, kad, švelniai tariant, produktas pervertintas, o kalbant, kaip sakoma, tiesiai šviesiai – paprasčiausiai gamintojai jus laiko kvailiais. Tačiau vis tik pakalbėkime apie niekuo neišsiskiriančius produktus, esančius parduotuvių lentynose.

Sultimis galime vadinti tik tiesiogiai iš šviežių (džiovintų) vaisių ar daržovių sunktas arba iš koncentrato paruoštas sultis. Visa kita – tai įvairūs nektarai ir sulčių gėrimai, bet ir šiuos produktus mes galime vadinti sultimis jau vien dėl to, kad dauguma pirkėjų neskaito etikečių ir pirkdami vadovaujasi tuo, ką pamato paveikslėlyje ar perskaito etiketėje.

Pirmoji gamintojų paslaptis, besiremianti į vartotojų susikurtus stereotipus – tai dalies produktų aprašyme akcentuojamas teiginys, kad sultys pagamintos tiesioginio spaudimo būdu. Mes visi įsivaizduojame, kad tai, kas buvo sunkta tiesiogiai, yra šviežiau, nei iš koncentrato pagamintas produktas. Teoriškai taip ir yra, tačiau pagal technologijas tiesiogiai spaustas sultis leidžiama laikyti azoto pripildytuose induose iki 2 metų. Ir tik prieš pakuojant jos yra pasterizuojamos. Ir čia jau gamintojo sąžinės reikalas pranešti, kad jūs gersite užpernai užderėjusių vaisių sultis, kurias tikrai nėra kaip pavadinti šviežiomis. Visai gali būti, kad paruoštos iš koncentrato sultys bus net labiau šviežios nei tos „tikrosios“ .

Apie sultis iš koncentratų

Daug kas įsivaizduoja, kad iš koncentratų paruoštos sultys yra bet kokios sudėties ir kokybės gaminiai, tačiau tai nėra tiesa. Tokių sulčių techninis aprašymas yra pakankamai griežtas ir pagal Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto medžiagą iš koncentratų paruoštos sultys turi atitikti šiuos reikalavimus: „Vaisių sulčių iš koncentrato juslinės savybės (skonis, kvapas, spalva ir kt.) bei fizikinės cheminės savybės turi atitikti bent vidutines iš tų pačių vaisių pagamintų vaisių sulčių savybes. Taigi produktas, kuris vadinamas vaisių sultimis iš koncentrato (tuo labiau – tiesiog sultimis) negali būti atskiestas daugiau, nei reikalinga atstatyti koncentruojant sultis pašalinto vandens kiekį“.

Tiesa, šito reikalavimo laikosi toli gražu ne visi gamintojai, juo labiau, kad nustatyti panaudotą didesnį nei leistinas vandens kiekį įmanoma tik laboratorijoje, o tam, kad laboratorinis tyrimas būtų atliktas, reikia bent jau vartotojo skundo. Beje, ne visada sultys tiesiogiai skiedžiamos vandeniu. Kartais gamintojai naudoja pulp wash technologiją, kai po sulčių spaudimo liekantis minkštimas yra skiedžiamas vandeniu, mirkomas (kartais procesas pakartojamas kelis kartus) ir būtent šis skystis naudojamas koncentratui skiesti arba apskritai pateikiamas kaip tikrosios, tačiau įtartinai pigios sultys. Tiesa, tam, kad pagerintų iš atliekų gaminamų „sulčių“ savybes, gamintojas jau priverstas naudoti cheminius priedus: aromatizatorius, dažiklius ir konservantus, o pagal galiojančius reikalavimus sultimis vadinti gaunamo produkto jis nebeturi teisės. Bet ar dažnai vartotojas susimąsto, kad po „nektaro“ ar „gėrimo“ įvardijimais slepiama ne tik mažesnė tikrų sulčių koncentracija, bet ir papildomi priedai?

Priminsiu, kad tikrose sultyse galimas tik cukraus naudojimas, pvz., rūgštingumui sureguliuoti ar pasaldinti.  Dar vienas gamintojų pamėgtas būdas pritraukti vartotojus – tai dirbtinis sulčių gėrimų „praturtinimas“ vitaminais (dažniausiai vitaminu C). Neva tai, na ir kas, kad gėrime vos 5–10 proc. natūralių sulčių, tačiau juk vitamino C koncentracija yra didesnė nei natūraliose sultyse. Jau ne kartą teko rašyti apie dirbtinai „pagerintus“ maisto produktus, ir greičiausiai net neverta vėl išsamiai nagrinėti klausimą, kodėl vis tik papildomai „pagerinami“ būna ne pačios aukščiausios kokybės produktai.

Bet kalbant apie gėrimus, kuriuose yra daugiau sintetinių priedų, vis tik verta dar kartą priminti: vitaminas C sąveikauja su kai kuriais dažikliais ir konservantais (pvz., natrio benzoatu

E–211) ir tos sąveikos metu atsiradusios medžiagos gali būti pavojingos sveikatai. Dar labiau – potencialiai pavojingi kitokie nektaruose ir sulčių gėrimuose aptinkami maisto priedų „kokteiliai“.

Sulčių falsifikatai

Atskira tema – tai klasikiniai sulčių falsifikatai, kuriuos gamindami gamintojai net ne gudrauja, o įžūliai apgaudinėja vartotojus. Vienos iš dažniausiai falsifikuojamų būna granatų sultys. Tradiciškai, dar nuo „anų laikų“, jos laikomos labai vertingomis ir vienos brangiausių. Tik štai verta prisiminti, kad Rusijoje, kur granatų sultys irgi labai populiarios, tyrimo metu nustatyta, kad

80 proc. rinkoje esančių granatų sulčių tėra granatų ir obuolių sulčių mišiniai.

Ir tai dar menka bėda, nes neretai vartotojams peršamos „granatų sultys“, kuriose granatų sulčių nėra nė lašo, o tas produktas gaminamas iš obuolių sulčių, granatų išspaudų ekstrakto, citrinos rūgšties, dažiklių ir aromatizatorių mišinio. Dažikliais „pagražintos“ granatų sultys buvo aptiktos ir Lietuvoje. Vos prieš mėnesį buvo uždraustas 15 tūkst. litrų „granatų sulčių“ tiekimas į rinką, jose aptikus draudžiamo dažiklio azorubino (E-122). Beje, falsifikuojamos net ir apelsinų sultys, tačiau tam, kad gamintojams taip elgtis apsimokėtų, jie turėtų būti užtikrinti, kad spės realizuoti didelį falsifikato kiekį. O tai Lietuvoje vargu, ar įmanoma.

Dar vienas pavojus, slypintis sultyse – tai agrochemijos likučiai. JAV vartotojų teises ginanti organizacija „Consumer Report“, tyrusi rinkoje esančias obuolių ir vynuogių sultis, kurios dėl savo gamybos technologijos labiausiai rizikingos dėl galimos taršos pesticidais, nustatė, kad kas dešimtas mėginys buvo nesaugus, o arseno koncentracija viršijo leistinas normas. Taigi visuomet verta pagalvoti ar reikia pirkti sultis, kurios pagal gamybos technologiją yra gaminamos jas spaudžiant ne vien iš minkštimo, bet ir paliečiant paviršinį sluoksnį.

Ką galime rasti parduotuvių lentynose?

Kaip jau elgiausi rašydamas straipsnį apie arbatą, taip ir šį kartą nutariau pažvelgti pirkėjo akimis ir į prekybos centrų sulčių lentynas. Galiu drąsiai teigti – bent jau sprendžiant iš pateiktų aprašymų ant pakuočių šioji prekių grupė tikrai nėra pati problematiškiausia, tačiau atrasti kai ką negatyvaus vis tik pavyko. Be abejo, pernelyg nenusiminiau neradęs tiesiogiai spaustų sulčių. Ir tai nenuostabu, žinant, kad jų dalis bendroje rinkoje yra menka ir nesiekia net 5 proc. Ir brangių, ir pigių sulčių gamintojai sąžiningai nurodo, kad vis tik sultys yra atkurtos iš koncentatų. Tiesa, prierašas, kad tai yra 100 proc. sultys – vis tik papildoma pirkėjų viliojimo priemonė, nes mes jau žinome, kad produktas, kurį galime pavadinti sultimis, turi būti šimtaprocentinės koncentracijos.

Daug įdomiau buvo nagrinėti nektarų ir sulčių gėrimų sudėtis, ypač tų, kurių kaina pernelyg nesiskiria nuo tikrų sulčių kainos. Nors pažeidimo formaliai žiūrint nėra, tačiau skaitant „Tymbark“ apelsinų ir persikų gėrimo sudėtį sunku susilaikyti nuo šypsenos matant kiek vis tik persikų sulčių šiame gėrime. „Cido“ gamybos „Vasaros uogų kokteilyje“ procentinė uogų sulčių dalis apskritai nebuvo nurodyta.

Kaip ir reikėjo tikėtis, daugiausia „atradimų“ laukė pigiausiame prekių segmente. Vos 1,89 Lt kainavęs ir pagal „RIMI Lietuva“ užsakymą pagamintas sulčių gėrimas „pradžiugino“ ne tik nekenksminga citrinos rūgštimi (E–330) ar guaro derva (E–412), bet ir ciklamato (E952) ir sacharino (E954) saldiklių porele. Jei citrinos rūgštis pigiame sulčių gėrime nėra didelė problema, tai aptikti nuorodą į ją brangiausiose granatų sultyse buvo nemalonu. Be abejo, pačios granatų sultys turi apie 9 proc. citrinos rūgšties, tačiau jei niekas nenurodo kitų natūralių sudedamųjų dalių (pvz., gliukozės ar fruktozės), tuomet pagal užrašą etiketėje galima suprasti, kad rūgštis pridėta papildomai,  o tai priežastis, dėl ko šio gėrimo negalima vadinti sultimis.

Taip pat įtarimų sukėlė ir granatų sultys, parduodamos vos 40 ct brangiau, nei 25 proc. granatų nektaras (beje, 25 proc. yra apatinė riba, leidžianti gėrimą vadinti nektaru). Tačiau etiketė pigumo paslapties neatskleidė.

Vitalijus Balkus