Archeologai iškėlė naują „Juodosios mirties“ plitimo teoriją
Plečiant Londono geležinkelius atrasti maro aukų palaikai gali padėti mokslininkams tiksliau paaiškinti „Juodosios mirties“ plitimą.
1348 m. Londoną apėmė turbūt viena baisiausių istorijoje maro epidemijų. Skaičiuojama, kad per maždaug metus ji nusinešė 60 proc. Londono gyventojų gyvybių. Kadangi palaidoti visų mirusiųjų nebuvo galimybės, kūnai buvo užkasinėjami masinėse kapavietėse priemiesčiuose. Tikslios kapaviečių koordinatės dingo istorijos eigoje, tačiau dabar atrasti palaikai gali padėti jų surasti ir daugiau.
„Kasinėsime ir toliau. Tikimės, kad artėjame link ypač didelės maro aukų kapavietės“, – BBC sakė archeologas Jay Carveris. Anot jo, tai padėtų įminti 660 metų senumo mįsles.
Atrasti kaulai taip pat privertė suabejoti ankstesne teorija, kad maras plito per blusas, kurias nešiojo žiurkės.
Kai kuriuose aukų dantyse rastos maro sukėlėjos – bakterijos Yersinia pestis – žymės. Netrukus dr. Timas Brooksas turėtų pristatyti dokumentinį filmą, kuriame įrodo, jog „Juodoji mirtis“ – ne buboninis, o pneumoninis maras. Nors abu marus sukelia ta pati bakterija, skirtumas tas, kad pastarasis plinta ne per blusas ir žiurkes, o žmonės vieni kitus užkrečia per orą.
„Jeigu marą išties būtų platinusios žiurkės, jis nebūtų taip greitai plitęs“, – teigė dr. T. Brooksas.
Nors „Juodosios mirties“ epidemijos metu buvo užfiksuotos ir plaučių infekcijos, šaltiniai kur kas dažniau aprašė ne jas, o buboninį marą labiau atitinkančius simptomus – bubonus pažastyse ir kirkšnyse.
Nuo maro 1348 m. Prancūzijoje miręs muzikantas Louisas Heyligenas rašė, jog užsikrėtusiems simptomai buvo skirtingi. Vieni kentėjo infekcijas plaučiuose, kiti – bubonus pažastyse. Anot mokslininkų, tai aprodo, jog „Juodoji mirtis“ galėjo smogti dvejopai, rašo iflscience.com.
Negana to, prie ligos plitimo prisidėti galėjo ir bloga londoniečių sveikata. Archeologai palaikuose atrado pakitimus, sukeliamus vitamino D ir kalcio trūkumo. Be to, dauguma aukų turėjo ir rimtų nugaros problemų.
Ta pati kapavietė buvo panaudota ir maždaug 1430 m., kai „Juodoji mirtis“ smogė antrą kartą. Dauguma aukų patyrė smurtą. Tai įrodo, jog antroji maro banga sužadino ne tik baimę, bet ir agresiją.
Yersinia pestis bakterijos mirtinos ir šiais laikais. Negydoma infekcija yra tokia pati pavojinga kaip ir XIV a. Kasmet nuo maro pasaulyje miršta apie 2 tūkst. žmonių. Daugiausiai aukų ten, kur žmonės neturi galimybės gydytis antibiotikais.
Archeologai toliau tęsia kasinėjimus Londone. Specialiu radaru nustatyta, kad kapavietėje kadaise buvo palaidoti keli tūkstančiai maro aukų.
Susiję straipsniai
