Aromaterapija – mokslas ir menas

Aromaterapija – tai fizinių bei dvasinių problemų gydymas (plačiąja prasme) ir profilaktika, naudojant natūralius augalinės kilmės gamtos aromatus.

Nors žodis “aromaterapija“ pirmą kartą buvo paminėtas tik 1927 m., o pasauliui tapo žinomas nuo 1937 m., pasirodžius įžymaus prancūzų chemiko Renee-Maurice‘o Gattefosse knygai „Aromatherapie“, šis mokslas ir menas yra senas kaip pats pasaulis. Atsiradusi Rytų bei Vakarų kultūrų sandūroje, sujungusi liaudies medicinos tradicijas ir naujausius mokslo pasiekimus, aromaterapija yra natūrali gydymo ir profilaktikos sistema, veikianti visą žmogų, o ne tik atskirą simptomą ar ligą, padedanti atkurti natūralią organizmo pusiausvyrą, reguliuoti, gydyti ir palaikyti sveikatą naudojant eterinius bei augalinius aliejus.

Aomaterapija taip pat yra ir mokslas, tyrinėjantis fiziologines, psichologines ir dvasines individo reakcijas į aromatinius augalų ekstraktus, skatinantis natūralų žmogaus savireguliacijos ir sveikimo procesą. Kaip holistinės (visuminės) medicinos šaka aromaterapija taikoma profilaktikos tikslais, taip pat ir kaip gydymo metodas.

Aromaterapija šiuolaikiniame pasaulyje

1) Tradicinė, holistinė (visuminė) aromaterapija. Šios aromaterapijos srities pagrindinis darbo metodas - masažas.  Veikliosios aromaterapinės medžiagos – eteriniai aliejai – patenka į žmogaus kūną dviem būdais:

a) per odą (masažo metu, atskiedus juos augaliniu aliejumi),

b) per kvėpavimo takus (uodžiant lakiuosius eterinius aliejus).

2) Aromaterapijos konsultavimas. Tai bendras aplinkos modeliavimas naudojant aromatus bei profesionali konsultacija renkantis asmeninius kvapus. Pagrindinis metodas – lakiųjų eterinių aliejų naudojimas per uoslę (aromatinės lempos, difuzoriai, kvapų puokštės (pomanderiai), kvapiosios žvakės, smilkalai ir pan.).

3) Medicininė aromaterapija. Šia veikla užsiima profesionalūs medikai, kurie šalia alopatinės (tradicinės) medicinos savo pacientams skiria gerti eterinius aliejus dėl šių antiseptinio, antibakterinio, antibiotinio poveikio.

4) Estetinė aromaterapija. Tai aliejinių mišinių naudojimas masažui ir kosmetinėms procedūroms, aromaterapinių preparatų gaminimas pagal individualius klientų poreikius. Ši aromaterapijos sritis glaudžiai susijusi su kosmetologija.

Aromaterapija, kaip ir kitos alternatyviosios medicinos atšakos, pastaruoju metu vis plačiau taikoma ne tik kosmetikoje, bet ir klasikiniuose bei ajurvediniuose masažuose (be jų pastarieji apskritai yra sunkiai įmanomi). Aišku, kad daugelis aliejų pastaruoju metu yra vartojami maistui: jame kepami patiekalai, jie pilami ant salotų ir pan.

Egsistuoja daugybė sistemų, kuriose aliejai yra vienaip ar kitaip klasifikuojami. Daugelyje aromaterapijos vadovėlių tiesiog aprašoma eterinių aliejų išgavimo būdas, jų cheminė sudėtis bei vartojimo galimybės. Pagal savo kvapo pobūdį eteriniai aliejai parfumerijoje yra skirstomi į aukštųjų, vidurinių ir žemutinių natų kvapus.

Pagal penkių elementų teoriją (pirmaprades energijas klasifikuojančią į žemės, oro, vandens, ugnies ir eterio) aliejai klasifikuojami atsižvelgiant į tai, kokio tipo energija juose yra vyraujanti: karščio, vėjo, drėgmės ir panašiai. Nustačius, kurio tipo energijos žmogaus kūnui trūksta, rekomenduojama  vartoti trūkstamos energijos aliejų, pvz.: esant šalčio energijos pertekliui, rekomenduojama vartoti karščio, šilumos energijos aliejus.

Ajurvedos aliejai, panašiai kaip žmogaus kūno konstituciniai tipai, suskirstyti į Vata, Pita ar Kapha savybes stiprinančius ar silpninančius. Priklausomai nuo to, kuris došos tipas konkretaus žmogaus kūne yra vyraujantis, galima išskirti tris pagrindinius odos tipus.

Vata. Oda sausa, pleiskanojanti, suskeldėjusi, raukšlėta, plona, šalta, šiurkšti.

Pita. Šio tipo oda būna sudirgusi, paraudusi, spuoguota, padidėjusio jautrumo.

Kapcha. Šio tipo oda dažniausiai lygi ir pakankamai stora, normalaus riebumo, bet kartais nepakankamai aprūpinama krauju.

Jeigu mes iš prigimties turime sausą odą, kuri priklausytų Vata odos tipui, tai turėtume naudotis Kaphos ar Pitos savybių turinčiais aliejais.

Aliejai paprastai skirstomi į eterinius ir bazinius aliejus arba aliejus-pagrindus (ar kūno aliejus), į kuriuos galime lašinti eterinius aliejus ir tokiu būdu juos praskiesti. Ajurvedos praktikoje didesniais kiekiais yra vartojami būtent baziniai aliejai (jų vienam žmogui dažnai suvartojama nuo 2 iki 3 litrų). Eterinių aliejų yra tik įmaišoma, kai siekiame kokio papildomo poveikio. Kita vertus, baziniai aliejai labiau  veikia per limfą, kraują, audinius, o eteriniai aliejai labiau dirgina uoslės receptorius: atpalaiduoja arba tonizuoja.

Natūralūs aliejai – tūkstančius metų naudoti kaip puiki odos priežiūros priemonė. Jie maitina odą, nes jų sudėtyje yra daug įvairių vertingų veikliųjų medžiagų, turinčių gydomųjų savybių.

Kūno aliejai minkština odą, todėl procedūra tampa daug malonesnė. Masažuojama oda lengviau pasisavina aliejuje esančias veikliąsias medžiagas.

Kūno aliejų dalis sudaro pagrindinę ar didesnę mišinio dalį.

Masažui naudojamos kelios aliejų rūšys. Šiam tikslui labiausiai tinka organiškai (t. y. be chemikalų) išaugintų augalų sėklų aliejai, išgauti šalto spaudimo būdu. Mineraliniai ar kitokie augaliniai aliejiniai pakaitalai kenkia organizmo metabolinėms funkcijoms. Jie padengia odą nepereinama plėvele, tokiu būdu užkirsdami deguonies patekimą į ląsteles. Drėkinamosios priemonės iš tikro tik padidina odos sausumą vos po keleto minučių panaudojus priemonę. Be to, beveik visose priemonėse yra konservantų ir sintetinių elementų. Nė viena kita tepimo priemonė nedaro tokio puikaus poveikio kaip šalto spaudimo aliejai iš augalų sėklų.

Dr. Aleta Chomičenkienė,

orientalistė