Asiūklis – ir duonai kepti, ir akmenims plauti(1)

Asiukas, dirvų eglutė, gegutės duonelė, kežiukas, eglikė, gandro pupa – taip gražiai išvadintas dirvinis asiūklis (lot. Equisetum arvense). Kodėl gandro pupa, tas nelabai aišku, užtai duonele ne be reikalo vadinamas – seniau, kai taupiai visi gyveno, duonos kai nebuvo, kai karas ir badas, iš asiūklių stiebų duoną kepdavo, o piemenys ir šiaip žalius nusiskynę palei patvorius lakstydami pagriauždavo. Ta duona visai skani turėdavusi būti, mat skoniu asiūklio riešutėliai primena migdolus, norvegai štai žemės riešutais juos vadina, mėgsta ir pelenuose pakepinti. Gera va idėja mūsų šiuolaikinėms kepykloms, įvairiausiais priedais besigiriančioms, – asiūklių stiebų duoną į parduotuvių lentynas galėtų patiekti.

Reklama

Asiūklis vienas pirmųjų pavasarį iškiša smailią galvą, apsidairo, jei jau šilčiau, ima tįst, narelius savo rodyt. Dabar jau ir pirštus ėmė į šonus tiesti. Vaistams pasirinkti tiks ir dabar, ne visai išsiskėtęs, bet geriausia rinkti asiūklį visai subrendusį, iki pat rugpjūčio dar galėsim skainioti.

Dažniau vaistams vartojamas asiūklis, dirvose augantis, bet miške auga jo brolis, švelnesnėmis šakelėmis, švelniai gydo ir jis.

Asiūklį dar ir švirkšto protėviu galėtų pavadinti. Seniau, kai švirkšto dar nebuvo atrasta, asiūklį tam reikalui naudodavo, kai į paodę kokius vaistus reikėdavo įterpti. Išsikaitinusiam pirtyje ligoniui asiūklių kuokštu odą trindavo, kol įbrėžimų atsirasdavo, o per juos jau ir reikiamus vaistus įtrindavo.

Toji dirvų eglutė nepakartojamas vaistas nuo kraujavimų, sunkių inkstų ir šlapimo pūslės ligų, vargiai bent vienas receptas inkstams gydyti be jo apsieitų. Plauna smėlį ir akmenis iš inkstų kaip tikra šluota – skalauja visus negerumus ir bagažą, ką negera sukaupę savy gramais ar kilogramais nešiojamės.

Dabar, kai maudynės kai kur jau šaltuosna vandenysna atsidarė, inkstai su pūslėm ims ožius rodyti – taigi asiūklis bus pirmas vaistas nuo uždegimų, nuo deginančio šlapinimosi. Gerai asiūklis ir nuo naktinio šlapinimosi į lovas, valo kalkes iš visų galų, visų kraujagyslių, atmintį gerina, dar ir kraujospūdį sureguliuoja. Ilgesnį laiką asiūklių, žinoma, nereik vartot, ypač kai širdis ir inkstai nepakankami, negalima ir labai nupiepusiems žmogeliams, nefritu sergantiems, nėščioms moterims.

Geriausia asiūklį vartoti ne vieną, o mišiniuose, tada jis kur kas saugesnis patampa: su bitkrėslėmis ir gluosnių lapais parazitus iš storojo žarnyno ilgus metus kauptą turtą laukan iškraustys, su rykštene, baltažiedėmis notrelėmis, medetkomis, mėtomis šlapimtakių gaisrą užgesins, su tūbe, dedešva, gauromečiu, veronikomis aštrią atmintį išjudins, prisiminsit visa, ką sapnavę ir veikę, net Parkinsono drebulius apmaldys.

Asiūklis padeda ir nuo piktybinių auglių – būtina dėt garintus asiūklių kompresus ant vėžio pažeistos vietos, jei tik galima prieit – ant gerklės, plaučių, kepenų, gimdos ir visur, kur tas svečias svetimas įsitaisęs. Hemorojui palengvinti labai gerai sėdimosios asiūklių vonios – šliūkšt arbatos į bliūdą ir užmerkt pusvalandžiui skaudamą sėdynę su visais mazgais.

Asiūklių arbata jaunos panelės tegu veidus plauna – skaistina žandus, valo inkštirus ir padeda nuo smulkių išbėrimų. O ir pusplikiai vyrai turi savo galvos nebijoti asiūkliais skalaut – bent jau likusieji plaukai slinkti nustos, tvirčiau įsikibę bus, o susivėlusioms moterims asiukas kaip šukomis plaukus pašvelnins ir paminkštins.

Giedrės Bružienės FB puslapis - čia.