Atėjo laikas permąstyti šeimos gydytojo modelį: ką atneštų pokyčiai?

Vaiko priežiūra turėtų būti atiduota į pediatrų rankas – tuo įsitikinę ekspertai. Jeigu Lietuvoje veiktų šeimos gydytojo ir pediatro modelis, šeimos gydytojų pečius palengvintų nukritęs darbo ir informacijos krūvis, galų gale valstybė sutaupytų pinigų, pacientams būtų teikiamos efektyvesnės gydymo paslaugos, mažėtų kūdikių mirtingumas, dažniau būtų pastebėta ir pranešta apie smurto prieš vaikus atvejus.

Reklama

Didėja kūdikių mirtingumas

„Vaikai visą laiką buvo pediatrų rankose, todėl Lietuvoje kūdikių mirtingumas (vienas iš svarbiausių šalies medicinos pažangos rodiklių) buvo mažesnis nei JAV, geriausias Baltijos šalyse, deja, mažėjant pediatrų, didėja ir šis rodiklis“, – sako Lietuvos pediatrų draugijos pirmininkas doc. dr. Vaidotas Urbonas.

Tiesa, nors pediatrai šiuo metu tebėra ruošiami, vis dėlto jau ne tokiais kiekiais kaip anksčiau.

„Šeimos gydytojas po šešerių metų bendrų medicinos studijų rezidentūroje tik tris mėnesius mokosi vaikų ligas. Pediatrai šešerius metus mokosi bendrų medicinos studijų ir po to rezidentūroje ketverius metus – vaikų ligas ir vaiko vystymąsi“, – skirtumus tarp specialistų įvardija pašnekovas. Vis dėlto, atrodo, visai be reikalo, mat pašnekovas mano, kad vien šeimos gydytojo modelis tiesiog neveikia. Kalbėdamas apie to priežastis pašnekovas grįžta į pirmykštę bendruomenę, kai buvo tik vienas gydytojas. Jis esą ir kaulus sutvarkydavo, ir gimdymą priimdavo, ir plaučių uždegimą gydė.

„Žmonės vystėsi, viskas tobulėjo, daugėjo mokslinių žinių, todėl medicinoje prieš kelis šimtus metų prasidėjo specializacija: atsirado chirurgai, vėliau – akušeriai, vaikų gydytojai, kardiologai, gastroenterologai ir t. t. Naujos medicininės informacijos srautas toks didelis, kad net būdamas siauros srities specialistas sunkiai ją spėji skaityti, todėl ir toliau medicina specializuojasi, idant žmogus gautų geriausią ir kvalifikuočiausią gydymą“, – aiškina V. Urbonas ir priduria, kad todėl ir ilgėja gyvenimo trukmė, gerėja gyvenimo kokybė.

Ką turi žinoti pediatras, visiškai nereikalinga šeimos gydytojui

Pasak Lietuvos pediatrų draugijos pirmininko, nepakanka vien studijų – kiekvienas gydytojas turi nuolat atnaujinti savo žinias. Tad kaip suvaldyti nuolatinį informacijos srautą pirminiame sveikatos priežiūros lygyje?

„Geriausia išeitis – žmones suskirstyti pagal amžiaus grupes: vaikai (beje, JAV yra ir paauglių gydytojas), suaugusieji ir galbūt gerontologija, nes kiekvienoje amžiaus grupėje yra savų ligų. Pavyzdžiui, vaikai neserga Alzheimerio liga, labai reti insultai, infarktai, onkologinės ligos, todėl apie jas nebūtina intensyviai mokytis“, – mano V. Urbonas.

Tačiau vaikų gydytojui, anot jo, svarbu žinoti, ar gerai vaikas vystosi protiškai ir fiziškai, kuo, kada ir kaip maitinti, kaip gydyti dažnas vaikų amžiaus ligas: infekcines, kvėpavimo organų, virškinimo organų ir kt. Taip pat, anot pašnekovo, pediatro visiškai kiti diagnostikos ir gydymo tikslai – skirdami vaistus juos dozuoja pagal kūno svorį ir galvoja, ar jie nepakenks vaisingumui, kai užaugs, ar po 30-50 m. nesukels onkologinės ligos, o suaugusiųjų gydytojui tai mažiau svarbu.

„Jei šeimos gydytojui nereikės kaupti žinių apie vaiko vystymąsi, vaikų amžiaus ligų gydymą, jis galės daugiau laiko skirti suaugusiųjų ligų informacijai kaupti. Lietuvoje besikreipiančių į Vaikų ligoninių priėmimo skyrius padaugėjo keletą kartų. Jeigu Lietuvoje ženkliai sumažėjo vaikų, kaip galėjo padaugėti besikreipiančiųjų? Atsakymas vienas – šeimos gydytojo modelis neveikia“, – tvirtina V. Urbonas. Taigi vaikus gydyti esą turėtų pediatrai. Ką tai duotų? Pasak V. Urbono, būtų teikiama kvalifikuotesnė medicininė pagalba vaikams, o valstybei leista sutaupyti pinigų.

Idealiausias – pediatro ir šeimos gydytojo modelis

Vis dėlto geriausias modelis, anot jo, būtų ne grąžinti vien tik pediatrų modelį, o leisti pacientams rinktis – pediatras ar šeimos gydytojas jiems reikalingas. Vietovėse, kuriose yra nedaug vaikų ir nesusidarytų pakankamo krūvio pediatrui, esą galėtų dirbti tik šeimos gydytojas.

„Reikia leisti žmonėms patiems pasirinkti, pas ką jis nori gydyti savo vaiką – pas šeimos gydytoją ar pas pediatrą, ir negalima dirbtinai riboti žmogaus pasirinkimo laisvės, kas dabar vyksta Lietuvoje“, – įsitikinęs V. Urbonas.

Jeigu pirminės sveikatos priežiūros grandyje būtų įgyvendinamas šeimos gydytojo ir pediatro modelis, gydytojui būtų mažesnis informacijos krūvis, o kartu jis galėtų labiau gilinti savo žinias siauresnėje srityje.

Pašnekovo manymu, pirminiame lygyje turėtų dirbti pediatras ir šeimos gydytojas, kaip anksčiau dirbo pediatras ir terapeutas.

„Valstybė moka už kiekvieną apylinkėje prirašytą vaiką ar suaugusį. Valstybei nėra skirtumo, ar tą pinigų sumą sumokėti pediatrui, ar šeimos gydytojui“, – kaip turėtų veikti sistema, modeliuoja pašnekovas. Pasak jo, pediatras nekainuoja brangiau, priešingai – net pigiau nei šeimos gydytojas, nes pastarasis gauna specialią priemoką už tai, kad pas jį prirašomas pacientas.

Didelės apylinkės

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Vaikų ligų klinikos Bendrosios ir ambulatorinės pediatrijos centro vedėja doc. dr. Odeta Kinčinienė VLMEDICINA.LT sako, kad vien tik šeimos gydytojo modelis esą nepasiteisina todėl, kad realiai apylinkės labai didelės ir pas kiekvieną šeimos gydytoją apylinkėje yra daugiau vyresnio amžiaus pacientų, kurie turi ir daugiau ligų.

„Jiems priežiūros, kompensuojamųjų vaistų, nuolatinių konsultacijų reikia daug daugiau. Todėl realiai Lietuvoje šiandien veikia toks modelis: ateinama pas šeimos gydytoją, kuris arba rašo siuntimą į stacionarą, arba išrašo vaistų. Kitas dar modelis yra tas, kad tėvai apskritai sulaukia laiko, kada nebedirba šeimos gydytojas, atvažiuoja į stacionarą, artimiausią esantį priėmimo skyrių“.

Grįžimas prie visiškai pediatrinio modelio, pasak jos, turbūt būtų neįmanomas, nes pediatrų esą ne tiek daug likę.

„Netiesa, kad jų ruošimas nebevyksta. Tikrai tebevyksta. Kasmet tiek Vilniaus universitetas, tiek Lietuvos sveikatos mokslų universitetas išleidžia po keliolika pediatrų. Didžioji dauguma jų turi dvigubą licenciją – vaikų ligų gydytojas ir, pavyzdžiui, vaikų pulmonologas. Bet vaikų ligų gydytojo licenciją jie turi“, – pasakoja O. Kinčinienė. Vis dėlto pediatrai pagal pediatrijos programą jau neberengiami. Dar yra tokių, kurie persikvalifikuoja iš pediatrų į šeimos gydytoją, tačiau, pasak pašnekovės, jei tas persikvalifikavimas įvyksta greituoju būdu, jis tiesiog lieka nepakankamas: „Jie yra žymiai daugiau pediatrai nei šeimos gydytojai. Dažniau ima pediatrines apylinkes“.

Taigi O. Kinčinienė įsitikinusi, kad mišrus modelis – pediatro ir šeimos gydytojo – būtų protingiausias pasirinkimas. Esą tuomet tėvai turėtų galimybę rinktis, ar jie norėtų, kad jų vaiką gydytojų pediatras, ar šeimos gydytojas.

„Manau, kad taip būtų protingiausia. Laimėtume sumažėjusį perkonsultavimo skaičių, t. y. kad pažiūri šeimos daktaras ir vaikas važiuoja į ligoninės priimamojo skyrių. Tai jau minimum du specialistai. Manau, kad šito mažėtų, grąžinus pediatrą į pirminę sveikatos priežiūros grandį“, – savo nuomonę dėsto specialistė.

Ji pabrėžia ir tai, kad daugybėje Europos šalių įrodyta, kad kai mažus vaikus, ikimokyklinio amžiaus, gydo pediatrai, sveikatos priežiūra kainuoja mažiausiai: „Išlaidos mažiausios, jei skaičiuotume finansiškai“.

Spręstų ir smurto prieš vaikus problemą

Vaikų ligoninės, VU ligoninės Santariškių klinikų filialo, Pediatrijos centro vadovės prof. Augustinos Jankauskienės nuomone, vaikus Lietuvoje turėtų gydyti pediatrai. Šeimos gydytojo modelis, pasak jos, tinka kaimo vietovėse, kur nedaug gyventojų ir negali būti pediatro, o tėvams su mažu vaiku reikėtų toli važiuoti. Galiausiai žmonės galėtų rinktis.

Vis dėlto miesto poliklinikose, A.Jankauskienės teigimu, galėtų dirbti tiek pediatrai, tiek šeimos gydytojai – pastarieji gydytų suaugusius, o pediatrai – vaikus.

„Dubliuoti nereikia. Dabar dažnai šeimos gydytojas yra visiškas dispečeris. Jis dar siunčia pas pediatrą, o pediatras, pavyzdžiui, dar siunčia pas vaikų kardiologą“, – sakė Vaikų ligoninės, VU ligoninės Santariškių klinikų filialo, Pediatrijos centro vadovė. Anot jos, pediatrams dirbant su vaikais, būtų geriau pastebimos vaikų vystymosi problemos, geriau plėtojama skiepų programa, kuri šiuo metu nepakankamai išvystyta, nors esą yra gera valstybinė programa.

A.Jankauskienės nuomone, gydytojas ir ypač pediatras neabejotinai gali daug nuveikti ir sprendžiant smurto prieš vaikus problemas: „Tai ir yra, jog visi pranešimai apie vaikų žalojimą ateina iš Vaikų ligoninių. Poliklinikos, t. y., šeimos gydytojai nepraneša“.