Aukšta ar autentiška savivertė?
Keletą pastarųjų dešimtmečių Vakaruose, o ypač JAV, žmonės buvo mokomi, kad aukšta savivertė yra geros savijautos prielaida. Vaikai ir toliau skatinami jaustis ne tik geri, bet ir nuostabūs. Išties skamba pakankamai įtikinamai, kad vaikai ir paaugliai, turintys aukštą savivertę, bus mažiau linkę į depresiją, blogai elgtis su kitais bei priimti klaidingus sprendimus.
Tačiau nors šiuolaikinė kultūra perša aukštos savivertės poreikį, tačiau tai gali būti nelabai geras dalykas.
2005 m. garsus psichologas Roy Baumeisteris drauge su kolegomis publikavo didelio skaičių mokslinių straipsnių apie savivertę, paskelbtų nuo 1970-2000 m. psichologijos žurnaluose, apžvalgą.
Buvo padarytos šios išvados:
Perdėta savivertė yra susijusi su prastesniu užduočių atlikimu.
Turintys aukštą savivertę gali dažniau patirti tarpasmeninių santykių nesklandumų, kadangi iškilus sunkumams tokie žmonės linkę kitą žmogų traktuoti kaip problemą.
Paaugliai, turintys aukštą savivertę, yra mažiau susivaržę, todėl labiau linkę įsistraukti į rizikingą veiklą, įskaitant ir seksualinį aktyvumą.
Aukšta savivertė yra susijusi su agresyviu ir nevaldomu elgesiu.
Aukšta savivertė gali būti susijusi su laimės pojūčiu, tačiau ji nėra to priežastis.
Plačiąja prasme savivertė ya apibrėžiama kaip jausmas, jog esi puikus žmogus – bent jau toks geras kaip ir kiti, o galbūt netgi geresnis.
Tačiau kai mes pasiduodame idėjai, jog esame nuostabūs arba labai svarbūs, dažnai priimame prastus sprendimus. Taigi, turime ieškoti sveikesnio savivertės suvokimo.
Kai suvokiame save kaip vertingus tiems, kuriuos mylime, kai galime uoliai darbuotis ir įnešti prasmingą savo indėlį ir kai nustojame save lyginti su kitais, mes galime įgyti kur kas autentiškesnę savivertę.
Tokios rūšies savivertė ypač reikalinga mūsų paaugliams, kad šie įstengtų įveikti visus iššūkius, susijusius su kūno įvaizdžiu, mokykla, santykiais ir netgi alkoholiu, narkotikais bei lytiškumu. Tačiau ši savivertė tai ne ta, kurią skatiname savo vaikuose, juos girdami, apdovanodami „auksinėmis žvaigždutėmis“, pažymiais, prizais bei kitomis išorinės motyvacijos priemonėmis, leidžiančiomis gerai jaustis.
Pozityvioji psichologija siūo keletą veiksmingų būdų, kaip padėti tėvams ugdyti jų paauglių vaikų autentišą savivertę.
Štai trejetas jų:
Visų pirma, padėkite paaugliams nustatyti savo stipriąsias savybes. Ar jie yra lyderiai? Ar jie turi didelį troškimą gyventi, prasmės jausmą, gebėjimą mylėti? Savo stiprybių pažinimas ir jų panaudojimas kasdienybėje yra glaudžiai susijęs su gera savijata ir atsparumu.
Be to, tyrimai atskleidė, kad suaugusieji, kuriems buvo būdingos tokios savybės kaip viltis, entuziazmas ir lyderystė, turėjo mažiau psichologinių ir elgesio probelmų.
Antra, tam kad paaugliai įgytų autentišką savivertę, jie, bendraudami su aplinkiniais, turi patirti daugiau teigiamų nei neigiamų jų reakcijų. Pozityvios reakcijos, kurias galite suteikti savo paaugliams, tai – paprasčiausias „ačiū“, šypsena, pasakymas, kad džiaugiatės juos matydami, apkabinimas, aktyvus ir konstruktyvus atliepas į jų sėkmę. Negatyvios reakcijos tai – kritika, ginčai, pakeltas balsas ir pykčio reiškimas. Jei jūsų bendravime su paaugliu vyraus teigiamos reakcijos, tai padės sukurti gerai funkcionuojantį tarpusavio ryšį.
Trečia. Tai, kaip paaugliai jaučiasi, labai priklauso ir nuo jų santykių su tėvais kokybės. Kiekvienam reikia žinojimo, jog jis yra norimas, mylimas ir netgi tada, kai varo tėvus iš proto, vis tiek yra vertinamas. Jei galėsi tai pademonstruoti savo paaugliui, padėsi jam įgyti tvirtą savo tapatybę ir autentišką savivertę bei jausmą, kad jis neturi būti geresnis nei visi kiti.
Kiekviena mama ir tėvas nori, kad jų vaikai būtų laimingi ir teigiamai žvelgtų į save bei gyvenimą. Paprasčiausias pasakymas, kokie jie yra nuostabūs, čia, deja, nepadės. O padės, kaip jau minėta, savo stiprybių atradimas, pozityvūs tarpusavio bendravimo būdai ir sakymas, kad juos mylime ir kad jie yra svarbūs mums.
Parengta pagal Catholic education resource center
Susiję straipsniai
