Maisto kontrolė ES – kaip išvengti kiniškų braškių iš Europos Sąjungos...

Europos Sąjungos institucijos po pastaraisiais metais Europoje kilusių maisto klastočių skandalų bei virusų, kitų sveikatai ir gyvybei pavojingų medžiagų paplitimo, sugriežtino maisto produktų saugos reglamentavimą, patobulino maisto kontrolės sistemas, tačiau Europos Sąjungoje (ES) ir toliau aptinkami nesaugūs maisto produktai.

Reklama

Turime pastebėti, kad maisto krizes Europoje galime vadinti tendencingomis. Apie pastaruoju metu pastebėtas neigiamas tendencijas byloja patys faktai: paukščių gripas, virusas H5N1 2004 m.; dioksinas Vokietijoje 2010–2011 m.; žiurknuodžiai lenkiškuose saldumynuose 2013 m. ir kt.). Ar ES institucijų problemų sprendimo būdai yra veiksmingi ir efektyvūs?

Maisto pramonės dėmesys produktų ženklinimui, identifikavimui ir atsekamumui

Nors pirkėjas ir privalo žinoti, kokį produktą perka, tačiau vis daugiau neigiamos informacijos pasirodo apie kai kurių, ypač mėsos, produktų sudėtį ar neaiškią jų kilmę. Vartotojai yra klaidinami, produktų etiketėse pateikiama neteisinga (klaidinanti) informacija. Europos Sąjungos teisės aktuose privalomai reikalaujama produktų etiketėse pateikti informaciją apie kilmės vietą tik medui, šviežiems vaisiams ir daržovėms, alyvuogių aliejui, žuviai, jautienai bei jos produktams. Po galvijų spongiforminės encefalopatijos protrūkio šiuo metu ES kilmės nuorodą privaloma pateikti jautienai bei jos produktams.

Kadangi mėsos kilmė yra vienas labiausiai vartotojams rūpimų klausimų, Europos gyventojams nebeužtenka reglementuoto tik jautienos ženklinimo ir atsekamumo, yra didžiulis poreikis žinoti kur kiti gyvūnai užauginti, paskersti, o skerdiena sufasuota galutiniam vartotojui. Bene plačiausiai vartojama mėsa yra kiauliena po jos: aviena, ožkiena ir paukštiena. Todėl tikslinga nustatyti, kad būtų privaloma nurodyti ir kitų mėsos rūšių ir iš mėsos pagamintų produktų kilmę.

Galima pagrįstai teigti, kad ilgus metus deklaruotas principas „nuo fermos iki stalo“ ES menkai teveikia, kadangi dažnai netinkamai užtikrinama maisto produktų kokybė. Pats maisto produktų atsekamumas – tai procesas, galimybė atsekti maisto produktus įvairiais gamybos, perdirbimo ir platinimo etapais naudojantis, pavyzdžiui, partijų numeriais ant maisto produktų pakuočių, gyvulių pasais ar ausų įsagais.

Štai Europoje dar praėjusių metų spalio mėnesį kilęs skandalas dėl neaiškios kilmės jautienos ir arklienos, iš pradžių jokių abejonių dėl mėsos kokybės ar atitikties nesukėlė. Minėta mėsa apkeliavo kone visą Europą, o jos kokybe buvo susirūpinta tik tuomet, kuomet nemaža dalis produkcijos jau buvo realizuota.

Tokių pavyzdžių galima pateikti dar ne vieną, tačiau problema ta pati – tiek skerdienos, tiek ir galutinių maisto produktų atsekamumas ir netinkamas ženklinimas.

2012 m. FVO (Maisto ir veterinarijos tarnyba) atliko per 167 auditų šalyse narėse. Misijos Italijoje ir Olandijoje metu, buvo analizuojama maisto verslo operatorių, vykdančių pirminės produkcijos (valgomų daigintų sėklų ir daigų) gamybos, importo, perdirbimo ir tiekimo į rinką valstybinė kontrolė. Buvo konstatuota, kad atsekamumas iki ūkio galimas tik ekologinėje gamyboje.

Taigi nors Europos teisės aktai ir reglamentuoja maisto kontrolę, akcentuojant maisto produktų saugą, tačiau kokybė, atitiktis, autentiškumas taip ir lieka nuošalyje. Taip pat reikia pažymėti, kad maisto verslo operatorių atsakomybė už nesaugius produktus, maisto klastotes kiekvienoje šalyje yra skirtinga ir toli gražu nepakankama. Nėra harmonizuota administracinė ir baudžiamoji atsakomybė, taip pat trūksta nuostatų dėl maisto klastočių kontrolės, jų valdymo priemonių, nustatymo metodų ir būdų. Tokia padėtimi naudojasi nesąžiningi verslininkai gaudami pelną vartotojų apgaulės ir jų sveikatos sąskaita.

Dviprasmiška maisto produktų kilmės sąvoka

Kaip parodė Europos vartotojų organizacijos neseniai paskelbto tyrimo rezultatai – 70% vartotojų nori gauti daugiau informacijos apie maisto žaliavų kilmę. Dalis pagrindinės maisto žaliavos atkeliauja iš trečiųjų šalių, tokių kaip Kinija, Indija, Turkija ir kt., o ant maisto produktų pakuočių matome „pagaminta ES“, nes nurodytas ES gamintojas. Pavyzdžiui, šaldytos braškės atkeliauja iš Kinijos, ES šalies gamintojas jas tik supakuoja ir save įvardija gamintoju, taip jis išvengia braškių kilmės iš trečiosios šalies nurodymo. Valstybinės institucijos neturi legalių svertų priversti nurodyti tikrąją braškių kilmę. Taigi vartotoją klaidina dviprasmiška kilmės šalies sąvoka, vidutiniam vartotojui neįmanoma suprasti ar parduodamas produktas yra iš nurodytoje šalyje užaugintų žaliavų, ar jis tik nurodytoje šalyje pagamintas, ar tik supakuotas. Todėl būtina peržiūrėti esamas nuostatas dėl privalomo kilmės vietos ženklinimo tiek gyvūninės, tiek ir negyvūninės kilmės produktams.

Maisto produktų informacija dėl maisto produkto ypatybių

Šiuo metu ES yra draudžiama naudoti informaciją, kuri klaidintų vartotojus, ypač dėl maisto produkto ypatybių, poveikio ar savybių, arba priskirtų maisto produktams gydomųjų savybių, tačiau dažnai maisto verslo operatoriai, ne tik ES, bet ir gamintojai Lietuvoje, norėdami atkreipti vartotojų dėmesį į jų maisto produkto privalumus, savanoriškai pateikia įvairius teiginius, susijusius su maisto priedų nevartojimu, pavyzdžiui „Be E“, „Be jokių E“, „Be maisto priedų“, „Be konservantų“ ir pan. Deja, nėra aiškiai nustatytų tokių maisto produktų ženklinimo reikalavimų. Gamintojai naudojasi vartotojų patiklumu, nors iš tiesų tokiuose produktuose randama medžiagų, kurios savo chemine formule identiškos maisto priedams, kurie naudojami maisto produktų gamyboje (pvz., gliutamo rūgštis ir pan.).

Maisto produktai iš trečiųjų šalių

Pastaraisiais metais su maistu susiję skandalai, krizės dažnai būna dėl maisto produktų saugos iš trečiųjų šalių kaltės. Todėl, reikia galvoti ir kaip sugriežtinti produktų iš trečiųjų šalių kontrolę, ypač negyvūninės kilmės maisto produktų, nes ES Valstybių narių maisto kontrolės institucijos, esant reglamentavimo trūkumui, negali priversti nurodyti tikrąją produktų kilmę.

EFSA (Europos maisto ir saugos institucija) nuomone, analizuojant 2007–2011 įvykusius protrūkius, dėl negyvūninės kilmės maisto produktų protrūkių susirgo daugiau vartotojų nei dėl gyvūninės kilmės, o mirtingumas buvo 2,35 karto didesnis nei dėl gyvūninių produktų.

ES institucijų veikla ir funkcijos maisto produktų kontrolės mechanizme

Nors Europoje 1979 m. ir buvo įkurta Skubių pranešimų apie nesaugų maistą ir pašarus sistema (RASFF) (kasmet ši informacinė sistema vis tobulinama), jos paskirtis – skubiai informuoti kitas valstybes apie nustatytą nesaugų maistą ar pašarus, tačiau ši sistema, nors ir turėtų būti skubi, tačiau tokia nėra, o apie problemas sužinoma po kelių dienų ar net savaičių, kai produktas dažnai jau būna ir suvartotas. Be to, iki šiol nėra parengto su maistu susijusių krizių valdymo centro, plano ir procedūrų, nei atitinkamų teisės aktų Europos lygiu. Todėl vertinant vis pasikartojančius su maistu susijusius skandalus, matyti, kad esamos RASFF sistemos nepakanka.

2004 m. išleistu higienos paketu, Europos Parlamento ir Tarybos priimtu Reglamentu 882/2004 dėl oficialios kontrolės, bendru Maisto įstatymu ir kitais teisės aktais yra siekiama suvienodinti maisto saugos užtikrinimo reikalavimus visoje Europoje, supaprastinti reikalavimus smulkiam verslui, įgyvendinti lankstumo ir subsidiarumo principus, pasitikėti maisto verslo operatorių atsakingumu. Oficiali kontrolė turėtų būti rengiama laikantis dokumentais įformintų procedūrų, užtikrinant, jog kontrolė būtų atliekama vienoda tvarka ir aukštos kokybės. Tačiau maisto kontrolės institucijų sistema kiekvienoje šalyje yra vis dar skirtinga, funkcijos dubliuojasi, nėra aiškios atsakomybės. Pažymėtina, kad maisto krizių atveju išryškėja maisto verslo operatorių ir valstybinės kontrolės institucijų, taip pat tarpinstitucinio bendradarbiavimo, veiksmų koordinavimo stoka tiek vienos valstybės, tiek tarp šalių narių, tiek ir Europos Sąjungos lygmenyse.

Po dioksino ir GSE skandalų Europa 2002 m. įsteigė Europos maisto saugos tarnybą (EB reglamentas 178/2002). Įkuriant šią Tarnybą buvo manoma, kad subūrus geriausius Europos mokslininkus, bus išvengiama krizių, užbėgama įvykiams už akių, bus atliekamas nepriklausomas rizikos vertinimas. Bet, deja, per 10 metų negalėtume įvardinti atvejo, kuris užkirto kelią krizėms Europoje.

Darytina išvada, kad maisto krizių valdyme yra spragų, nes problemos kartojasi, šiandien vartotojai nėra saugūs, nepasitiki maistu ir kartu Europos maisto kontrolės sistema.

Maisto kontrolė Lietuvoje

Vis dėlto norėčiau pasidžiaugti, jog vieninga ir nepriklausoma Lietuvos maisto kontrolės sistema pasiteisino. Kontrolės įstaiga prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės efektyviai įgyvendina kontrolę „nuo fermos iki stalo“, visa kontrolė vienose rankose, nėra galimybės dalintis atsakomybe su kažkuo, yra taikomi griežti kontrolės metodai tiek maisto saugos, tiek ir kokybės srityje, todėl šalies eksporto tendencijos nuolat didėja (2011 m. eksportuota į 86 šalis, 2012 m. į 95 šalis). Dėl pakankamai griežtos ir skaidrios kontrolės negauname informacijos apie nesaugų maistą, iki šiol nepasitaikė stambių nusižengimų maisto kokybei, tačiau jeigu taip atsitiktų, tai šalyje yra aiški, skaidri, skubi identifikavimo, valdymo ir informavimo sistema.

Kokių priemonių būtina imtis

Atsižvelgdamas į šiame straipsnyje iškeltas problemas, siūlyčiau pirmiausia įvertinti ES valstybių maisto kontrolės institucijų efektyvumą, ypač tų šalių, kuriose nuolat kyla maisto krizės ir skandalai, modernizuoti kontrolės sistemą, keisti Reglamentą 882/2004 dėl oficialios maisto kontrolės. Peržiūrėti esamas nuostatas dėl maisto produktų ženklinimo ir atsekamumo, suteikiant daugiau informacijos apie gyvūninių ir negyvūninių produktų žaliavas ir jų kilmę, griežtinti maisto produktų saugos iš trečiųjų šalių valstybinę importo kontrolę.

Taip pat yra tikslinga ES lygiu įkurti su maistu susijusių krizių valdymo centrą, parengti maisto krizių valdymo planą ir procedūras bei užtikrinti griežtesnį bendrą maisto kontrolės koordinavimą, tame tarpe ir efektyvesnį valstybių narių maisto kontrolės institucijų veiksmų koordinavimą Europoje, reglamentuoti verslo administracinę ir baudžiamąją atsakomybę už maisto produktų saugą, kokybę ir maisto klastotes.

Siekiant efektyviau koordinuoti ir kontroliuoti bendrus valstybių narių maisto kontrolės institucijų veiksmus ir taikomas priemone, siūlau peržiūrėti ir Europos komisijos Sveikatos ir Vartotojų generalinio (DGSANCO) struktūrą ir padalinius, numatyti griežtesnį bendrą maisto kontrolės koordinavimą Europoje.

Bronius Pauža,

lrs.lt