Ką reiškia – būti savimi? Kas aš esu? Tokius klausimus nors kartą gyvenime užduoda sau kiekvienas žmogus. Ir ne tik užduoda, bet ir intuityviai arba sąmoningai siekia būti savimi tikruoju. Jei nesame savimi – tampame tuo, kuo nesame.
Nebūdami savimi ne tik negalime būti laimingi, bet ir pridengiame savo tikrąjį „aš“ kaukėmis, su kuriomis ilgainiui net suaugame, taip ir nepažinę savęs. Daugiausia kaukių atsinešame iš vaikystės, nes vaiko pasaulėžiūra formuojama pagal tėvų įsitikinimus, visuomenės šablonus ir socialines schemas.
Kai stengiamės gyventi pagal kitų žmonių lūkesčius ar primestus šablonus – patiriame vidinius prieštaravimus, kurie galiausiai tampa problema mums patiems. O turėdami prieštaravimais grįstą problemą, mes patiriame nuolatinę įtampą.
Ir ne tik. Pažvelkime, kaip mus veikia kaukių nešiojimas:
kaukių nešiojimas yra prievarta prieš save;
mus perpildo falšas, todėl jaučiame pyktį, nusivylimą, dezorientaciją gyvenime;
su amžiumi kaukes darosi vis sunkiau nešioti, nes kaupiasi liūdesys, nepilnavertiškumo ir vienatvės pojūtis;
mes kenčiame, pavydime ir kaltiname kitus;
nuolat ieškome pritarimo, įvertinimo, patvirtinimo;
savo gyvenimišką energiją naudojame tam, kad įtikintume aplinkinius, jog atitinkame kažkokį nuolat besikeičiantį standartą ir tai vienintelė mūsų „evoliucija“;
siekiame padaryti įspūdį, patikti „autoritetui“;
esame valdomi ir manipuliuojami;
gyvename pagal primestas taisykles ir esame priklausomi nuo aplinkinių nuomonės;
norime įtikti bet kokia kaina, todėl lengvai peržengiame moralinius principus;
išmokstame keisti kaukes, priklausomai nuo situacijos.
Taigi kaukių nešiojimas – nelengvas „užsiėmimas“, jaukiantis visą gyvenimą ir mūsų psichiką. O štai buvimas savimi – net jei tai sukelia kaukių nešiotojų ar „autoritetų“ nepritarimą – nesukelia tokio streso, kaip kad buvimas tuo, kuo nesame.
Juk buvimas savimi nereiškia kovos su kitais dėl savo pažiūrų ar prieštaros kitiems. Atvirkščiai: būdamas savimi žmogus tampa taikus, nes tik tuomet supranta kitų žmonių teisę būti savimi ir gerbia ją. Toks žmogus nustoja kovoti, jis pradeda ieškoti vienybės, bendraminčių, sąveikos – kad visi galėtų harmoningai vystytis.
Kovos ir konkurencijos principai yra tie primetami šablonai, dėl kurių žmogus pasidaro agresyvus. Pažvelkite atidžiau į mūsų gyvenimą: nei vienas iš mūsų negimėme su kyšančiomis iltimis, grobuoniškais nagais ar ginklais rankose. Agresyvumas yra mums įdiegiamas. Mes daromės pikti dėl to, kad esame verčiami būti tuo, kuo nesame.
Būtent žmogus, kuris yra savimi, yra nuoširdus ir pozityvus, nes išreiškia savo prigimtinį dvasinį potencialą – savo ir visų labui, todėl yra tiesiog laimingas. O jei visą visuomenę sudarytų štai tokie laimingi ir kūrybingi žmonės – įsivaizduojate, kaip mes galėtume gyventi...
O dabar pažvelkime – ką reiškia būti savimi:
būti nuoširdžiu ir sąžiningu su savimi ir kitais;
gyventi harmonijoje su savimi ir kitais;
būti vientisu ir harmoningu;
pasitikėti savimi;
gyventi be melo ir apsimetinėjimo;
būti ryžtingu, drąsiu ir ištikimu moraliniams principams;
nekenkti kitiems (leisti jiems būti savimi);
būti atviru ir oriu;
elgtis natūraliai, adekvačiai, be įtampos;
nuolat vystyti savo dvasinį potencialą ir kūrybingumą, t.y., evoliucionuoti;
būdami savimi, esame geri ir nuoširdūs, todėl visur, kur esame, skleidžiame harmoniją.
Skirtumas akivaizdus, tiesa? Tam, kad nusimestume kaukes ir pagaliau taptume savimi, reikia drąsos – kad nebijotume atrodyti ne tokiais, kokius mus įprato matyti. Juk visi norime gyventi tarp nuoširdžių, gerų žmonių, o ne tarp kaukių.
Todėl pradėkime nuo šiandien gyvenimą be kaukės. Ir tai ne maištas, o sugrįžimas į save – tikrąjį. Ir į tikrą Gyvenimą.