Bijantiems neigiamo vertinimo – eikite ir darykite

„O ką jie dabar apie mane galvoja?“, „Ar nenusikalbu?“, „Jau turbūt mintyse juokiasi iš manęs…“ – mintys, kurios greičiausiai pažįstamos daugeliui iš mūsų. Nerimas, kaip jus pokalbio metu vertina būsimas darbdavys arba kitoje stalo pusėje pirmo pasimatymo metu sėdinti mergina, yra normalus, kol nepradeda trukdyti mūsų kasdieniam gyvenimui, neskatina vengti įtampą keliančių situacijų. Asmens sveikatos klinikospsichologė, psichoterapeutė Daiva Balčiūnienė pasakoja apie vertinimo baimės prigimtį ir geriausius būdus ją įveikti.

Reklama

Vertinimo baimė susiformavo dar evoliucijos eigoje

Vertinimo baimės šaknys labai senos – ji susijusi su mūsų saugumu, išlikimu. „Žmogus – socialinė būtybė, tad tam, kad išgyventų, žmonės nuo seno būrėsi į grupes. O tam, kad grupė egzistuotų, jos nariai privalo laikytis tam tikrų taisyklių. Vertininimas yra susijęs su tuo, ar atitinki grupės taisykles, ar gebi elgtis kaip tinkamas, patikimas grupės narys“, – sako D. Balčiūnienė.

Mes vertinimo bijome, nes nenorime būti atstumti, atskirti nuo grupės, pražūti. Kaip ir daugelis mūsų baimių, psichologės teigimu, ši baimė yra susijusi su mirties baime.

Šiaip laikais taisykles, kurių privalome laikytis, dažniausiai nustato tėvai, mokytojai. Suaugęs žmogus mažiau bijo vertinimo, jei augo saugioje, tinkamoje aplinkoje. Tačiau pasitaiko atvejų, kai mažas vaikas auginamas itin griežtų, kritiškai nusiteikusių suaugusiųjų. Pvz., tėvai gali jam sakyti, kad jei jis bus blogas, jį atiduos į vaikų namus. Tokius žodžius vaikystėje girdėjęs žmogus užaugęs greičiausiai bus užguitas, baikštus, nepasitikintis savimi arba atvirkščiai – itin piktas, aršus, linkęs agresyviai gintis netgi situacijose, kai jo niekas nepuola.

D. Balčiūnienės teigimu, stipresnę vertinimo baimę išsiugdo ir tie, kurie vaikystėje nuolat girdėjo tik pagyras. „Nuolatinis girimas – irgi išorinis vertinimas. Kai žmogus užauga ir tų pagyrų pradeda girdėti mažiau, jis ima jaustis prasčiau, nepilnavertis, nes nuo mažumės buvo įpratęs, kad jo vertę nuolatos patvirtina aplinkiniai“, – sako „Asmens sveikatos klinikos“specialistė.

Gali nuvesti prie kraštutinumų

Žmogui jausti vertinimo baimę – normalu. Įprastai vertinimo baimę sukelia egzaminai, testai, darbo pokalbiai ar, pvz., pirmasis susitikimas su romantinio partnerio tėvais. Stabilios psichikos žmonės tokiu atveju juokiasi, žiūri į save ir situaciją iš šalies, kalba apie tai. Nors ir bijo, bet jie vis tiek daro, nes supranta, kad visiems patikti jie negali. Tad ir sulaukę kritikos jie gali ją atlaikyti.

Tačiau kartais ši baimė gali būti tokia stipri, kad iššaukia neadekvačias reakcijas. Pvz., psichologė pasakoja atvejį, kai viena moteris, bijodama susidurti su kitais žmonėmis ir sulaukti jų vertinimo, tris mėnesius iš viso nėjo iš namų.

„Vertinimo baimę lydi gėdos, kaltės jausmai, kuriuos dažnai suprantame, tačiau niekaip negalime įveikti. Bijodami vertinimo išsiugdome socialinę fobiją, kuri veikia tarsi emocinė alergija. Užtenka mažiausios žiedadulkės, kad ji prasidėtų. Pvz., važiuojant troleibusu kažkurio keleivio žvilgsnis, atsitiktinai mestas į mus, gali pasirodyti piktas arba kasininkė atsiskaitant prie kasos gali neišgirsti, ką sakome – užtenka tokių mažų detalių, kad kai kurie žmonės pasijustų menki, nuvertinti“, – sako D. Balčiūnienė.

Bijoti, bet daryti

Pasak psichologės, vertinimo baimę galima įveikti. Svarbiausia – nevengti baimę sukeliančių situacijų, o jas kartoti ir stebėti savo reakcijas į jas, keisti būdą, kaip kalbate su savimi, mokytis atsitapatinti. Pvz., ruošiantis įtampą keliančiam darbo pokalbiui, galite padėti sau įsivaizduodami, kad renkate medžiagą filmui ar knygai „Kaip jaučiasi žmogus, eidamas į darbo pokalbį“. Tai padeda pažvelgti į save iš šalies, gal net su humoru.

Kitas pavyzdys, kuriuo dalinasi psichologė, yra apie merginą, kuri puikiai dainavo, tačiau labai bijojo daryti tai viešai, prieš nepažįstamų žmonių auditoriją. Tinkamas sprendimas tokiu atveju yra pakeisti požiūrį į auditoriją ir savo santyki su jais. Užuot galvojus, kad salėje sėdi tik pikti žmonės, tik ir ieškantys prie ko prikibti, įsivaizduoti, kad eini ir daliniesi su jais savo dainavimu, pasitenkinimu, kurį jauti dainuodama.

Vertinimo baimė mažėja ir augant sąmoningumui, geriau pažįstant save. Dėl to labai svarbu turėti su kuo pasikalbėti apie tai, kad jaučiatės neramiai, bijote. Net ir psichoterapeuto kabinete žmonės mokosi suprasti, kas jie iš tikro yra, ir kad jie neprivalo patikti visiems. Jei kažkam jie nepatinka – tai dar nereiškia, kad jie yra mažiau vertingi kaip žmonės.

Pasak D. Balčiūnienės, sunkiausia, kai baimei leidžiame užvaldyti savo gyvenimą, ilgam užsisėdime su ja vengdami nepatogių situacijų. Svarbiausia – imtis daryti, nors ir bijome.